Atgiję protėvių mitai ir pasakos

JUSTINA ZILINSKAITĖ

Menininkų grupės „Lietis“ paroda

Ko šiuolaikinis žmogus tikisi iš meno? Kas jį iš tiesų jaudina? Vienareikšmio atsakymo į šiuos klausimus nėra ir negali būti. Postmodernioji metacivilizacija sparčiai keičia mūsų estetinius kriterijus, plėsdama akiratį, kūrybinę laisvę, skatindama atsisakyti dogmatiškumo, istoriškumo ir idėjų hierarchijos. Tačiau tai tarsi skandina žmogų vaizdinių ir galimybių jūroje. Vis dėlto dauguma įvairiose meno formose sąmoningai ar instinktyviai ieško ne tik socialiniu, politiniu, institucijų lygmeniu svarbių konceptų, bet ir formų, idėjų, simbolių, vienaip ar kitaip padedančių spręsti fundamentalias egzistencines problemas, atveriančių langą į transcendenciją. Būtent toks yra ir specifinės mąstymo struktūros – mito tikslas: padėti individui ar kolektyvui suvokti ir išspręsti būties problemas. Tačiau mūsų epochoje daugumą anksčiau mitams ir ritualams priklausiusių funkcijų perima televizija ir kitos medijos. Jos aktyviai padeda individui integruotis į sociumą, kuria vertybių sistemas ir gyvenimo modelius. Visgi archajinis mitas nenyksta iš meninės kūrybos pasaulio. Atvirkščiai – jo galbūt vis dažniau ieško tiek žiūrovai, tiek dailės kritikai, tiek patys menininkai.

Aurimas Lemežis. Paukščiai. 2012; Vita Lemežienė. Šukos laumėms baidyti.2012; Marius Būda. Kalnas. 2012; Sigita Jonynaitė. Žaltys. 2012

Praėjusį ketvirtadienį, skambant „Atalyjos“ folklorinėms dainoms, Baltijos gintaro meno centro galerijoje buvo atidaryta juvelyrikos ir skulptūros paroda „Ašis“. Parodoje naujausius darbus pristato grupė „Lietis“ – keturi jauni menininkai, kuriantys baltiškų papuošalų kopijas ir modernias jų interpretacijas, taip pat originalias skulptūras. Vita Lemežienė, Aurimas Lemežis, Sigita Jonynaitė ir Marius Būda kartu pradėjo dirbti 2005 metais, nuo tada ir dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose eksperimentinės archeologijos festivaliuose, istorinių rekonstrukcijų renginiuose ir rengia parodas.

Grupės „Lietis“ nariai kuria baltų tema, norėdami pratęsti archajišką ir unikalią meno tradiciją bei pritaikyti ją šiandienai. Kūrėjai teigia, kad tikroji kultūra geba atsinaujinti panašiais ir vis kitokiais pavidalais, pabrėždama savasties svarbą, žmogiškųjų vertybių stabilumą. Ši kūrybos koncepcija užkoduota ir parodos pavadinime: „Ašis“ – tai mitinė jungtis tarp sakraliojo ir profaniškojo pasaulių, tarp dabarties ir praeities, tarp mūsų ir mūsų protėvių. Menininkai atgaivina baltiškąją meninę kalbą, suteikia senajam žalvario ir akmens pasauliui naują gyvenimą, taip parodydami visa ko cikliškumą ir tradicijų grįžtamumą.

Pasak menininkų, daugelis papuošalų yra ne kopijos, o laisvos interpretacijos senųjų dirbinių tema ir konkrečių papuošalų replikos. Taigi parodoje galima pamatyti ir archeologinių radinių kopijų, ir meninių autorių interpretacijų.

Menininkams svarbiausia archeologinių radinių formos, ornamentika ir simbolių kalba. Skirtingai komponuojami segmentai padeda kaskart sukurti naujas archeologinio radinio motyvo ir transformacijos sąveikas. Taigi, menininkai šiuolaikiškai perfrazuodami baltų plastinę kalbą tarsi patys tampa nuolat atsikartojančio ciklo dalimi. „Lietis“ daugiausia dirba su baltų naudotomis medžiagomis: bronza, žalvariu, gintaru ir akmeniu. Archajiškos medžiagos suteikia kūriniams istoriškumo ir monumentalumo atspalvį. Kūrybiškai naudodami baltų meno simboliką ir plastikos elementus, autoriai sukuria dialogą tarp senojo baltų meno ir modernios meninės kalbos. Įterpdami mitologinius elementus, kviečia trumpam pasinerti į mūsų protėvių pasaulėvaizdį ir pasakas.

Vitos Lemežienės transformuoti ir prakalbinti baltų papuošalai perkelia mus į stebuklingą laumių, kaukų, slibinų pasaulį. Autorė savo darbais tarsi seka pasaką – kiek baisoką, paslaptingą, tačiau labai artimą kiekvienam. Senuosius simbolius Lemežienė perfrazuoja, suteikia jiems naują formą, tačiau išlaiko objektų metaforinę reikšmę, jų mitinę galią – tiki, kad metus per petį „Šukas laumėms baidyti“ išties už nugaros išaugs neperžengiamas miškas…

Visai kitaip akmenį ir metalą prakalbina Marius Būda – jo darbai sklidini archajiškos, vyriškos vidinės jėgos. Būdos skulptūros tarsi supriešina archajišką mitinio pasaulėvaizdžio stabilumą, patikimumą su šiandienos chaosu. Tvirti monumentalių formų akmens kalnai su pažadėtomis aukso ir sidabro viršūnėmis įkūnija harmoniją ir pasaulio tvarką. Iš pažiūros šaltas akmuo ir minimalistinė simbolika čia įprasmina amžinumą. O štai Aurimas Lemežis sukuria savuosius „pasaulio medžio“ variantus, išaugančius iš prarastojo, bet nepamiršto baltų pasaulio. Sigita Jonynaitė, kaip ir Lemežienė, moteriškai atsigręžia į pasakų pasaulį, jos skulptūrose atgyja žaltys, per amžius užmigęs protėvių dirbiniuose, nutiesiamas simbolinis žalvario tiltas, paklojamas žalvario kilimas.

Svarbiausia, kad grupės „Lietis“ menininkai, nors ir semdamiesi įkvėpimo iš baltų meno, nesiima tiesiog replikuoti. Senieji simboliai, raštai, ženklai juos įkvepia kurti autentiškus, savitus kūrinius, kuriuose santykis su praeitimi toks pat svarbus kaip ir šiandienos žmogaus žvilgsnis. Būtent todėl šie darbai gyvai kalba apie senąsias tradicijas, autoriai nemanipuliuoja paviršutiniškai naudojamais atpažįstamais vaizdiniais, o atskleidžia patį mitinio, archajiško pasaulio mąstymą, kvestionuodami tautinio identiteto meninio diskurso galimybes. Asociatyvumas kuriamas ne tik tiesioginiais simboliais ar atpažįstamomis formomis, bet ir pačia plastika, juk minimalizmas, lakoniškumas, taupumas – tai išskirtiniai požymiai, padedantys atskirti senąjį pagonišką baltų meną nuo vėlesnių liaudies tradicijų.

Kadangi parodoje žiūrovams suteikiama galimybė susipažinti ir su baltų archeologinių radinių (daugiausia papuošalų) rekonstrukcijomis, galime pamatyti, kas įkvėpė menininkus sukurti originalias interpretacijas. Taip pat pajusti baltiškosios estetikos galią: čia kiekvienas dirbinys, nesvarbu, ar tai būtų papuošalas, ar kasdienis daiktas, kaip ir kiekvienas veiksmas, mūsų protėviams turėjo slaptą simbolinę ritualinę reikšmę. Visų dirbinių kompozicija ir puošyba atspindi kosminę pasaulėjautą, kiekvienas veiksmas čia formuojamas egzistenciniu pagrindu – archajiniam žmogui būtent per buitį ir atsiskleidžia būtis, nes kiekvienas kasdienis veiksmas turi savo mitinį pirmapradį prototipą. Archajiškoje visuomenėje tikru žmogumi tampama tik sekant mitais, atkartojant dievų veiksmus ir archetipinius ritualus, taip sulydant buitį, būtį ir šventybę.

Taigi, parodoje „Ašis“ atsiskleidžia menininkų santykis su baltiškosios kultūros reliktais. Polemiškas santykis su kultūriniu kontekstu čia tampa vidinių ieškojimų dalimi ir trumpam leidžia mums pažvelgti į prarastą protėvių pasaulį, kuriame žmogaus būtis atsiveria „amžinajame dabar“

Baltijos gintaro meno centre (Šv. Mykolo g. 12, Vilnius) paroda veiks iki liepos 14 dienos.