Žvilgsnių siūlai

AKVILĖ ŽILIONYTĖ

1

Vaikystėje žaisdavau tokį žaidimą: apraizgyk kambarį, vėliau žaidimas persikeldavo ir į kiemą. Smagu jaustis voru ir apraizgyti daiktus, bet taisyklė buvo viena – prie kurio daikto drieksis siūlas, priklauso tik nuo akies, atsitiktinio žvilgsnio: nuo rankenos prie stalo kojos, nuo stalo prie plastikinio arklio kojos, nuo arklio kojos prie rašomojo stalčiaus, kadangi stalčius šiek tiek atidarytas ir neatsakingai pažvelgi į jame sudėtus popierius, reik apraizgyti tuos popierius, nuo popierių prie lempos, nuo lempos prie rankovės, nuo rankovės prie gėlės lapo, raizgai viską tol, kol pradedi neatsakingai dirsčioti į savo šlepetes, kojos nykštį, alkūnes, o tada jau sėdi ant kokio stalo kampo ir nė nekrusteli, lauki, kas bus, visur kaip spąstai – kėdės, stalčiai ir vazos. Ar atsidarys durys ir į kambarį įbėgs basetas, kreivais dantim griebs už šlepetės, nuvirs arklys, kėdė, nusiris vazos, iš stalčiaus išlakstys popieriai. Buvo aišku, kad iki manęs, sėdinčios ant stalo kampo, nenusigaus nei šuo, nei katė, nei žmogus, nusigaus tik tas, kuris viską supils ir išsuks man nykštį. Tuomet klausa paaštrėja, žvilgsnis tampa budrus, veido bruožus pritaikai prie kambario, nes į kairę akį tau žvelgia arklio koja, o į dešinę akį – lempa. Visi daiktai stoja vienas prieš kitą ir apie rankeną turi galvoti kaip stalo koja, o apie kojos nykštį kaip vaza, negali krustelėti, taip žaisdama išmokau taisyklingos laikysenos, nekrustelint, su knygom ant galvos. Žinoma, šis žaidimas visiškai nesiderina su mano amžinu sukinėjimusi, todėl galiausiai tekdavo pačiai nusipurtyti knygas ir nusibraukti siūlus nuo antakių.

Gilbert Garcin. Svajotojas. 2002

12

Esu įgudus vertinti lubas, užuolaidas, sieninius laikrodžius ir kilimus, Mykolo g. užuolaidos buvo gražesnės nei Pylimo g., bet Mykolo g. žmonėms nesisekdavo, jie dažniau būdavo raiši, Pylimo g. kilimai buvo prastesni nei Mykolo g., bet Mykolo g. kilimai nuolat banguodavo, slysdavo, čia gyvenančiųjų nosys buvo panašios į kablius ir jomis jie griebdavosi už oro, vazų, drabužių. Pylimo g. žvilgsnį reikia kreipti lango pusėn, o Mykolo g. – sienos pusėn.

123

Pasiutęs noras stūgauti: Hamletai, keršykim, nužudykim karalių, padekim kilimą ir užauginkim šunį. Nes jei tik įstengtum suvokti, kad Pylimo g. mane turi pasikviesti prie lango, o Mykolo g. prašau mane kviestis prie sienos ir jei jau derinam veidus prie kambarių, tai Mykolo g. siena yra geresnė mano veido pusė, o Pylimo g. geresnė mano veido pusė – langas.

1234

Bet tu domiesi išvirkščiomis pusėmis. Maža to, tu mane mokai, sustoji skersgatvy ir žiūri į aptrupėjusias sienas, į kieman ištemptą vonią, apaugusią samanom, žiūrinėji paveikslus, prie Franzo Marco arklių sustoji, prie Marko Rothko geltono kvadrato nesustoji, aš imu klausinėti, domėtis kvadratais ir arkliais ir jau pradedu stoti kiekviename skersgatvyje ir klausinėti, kaip vadinasi ta ar kita architektūros detalė. Ir tu man aiškini, rodai, kur kapitelis, kur baliustrada, kur kripta, rotonda, rozetė. Ir koks tu nelaimingas, tu atsakinėji į visus mano klausimus, o aš žvalgaus, kur pakliūva, nes aš nuo stalo kojos einu prie arklio kojos, po Marijos Callas klausau Meredith Monk, o pamačius krabą ant kapitelio nubėgu besimaivydama, tuomet tu be atvangos siunti, siūlai man nusipirkti knygų ir mokytis pačiai. Dar kartais klausinėju apie tunelius (nes žmonės aplink nuolatos kalba apie tunelius, į kuriuos įleidžia protonų). Aiškini man apie gravitaciją, juodąsias skyles, bet po paaiškinimo tampa dar mįslingiau ir viskas baigiasi tuo, kad protonus pradedu vadinti pitonais, noriu garsiai juoktis, stumdytis, raičiotis – taip išlieti energiją. O tu ir vėl siunti, nes nerandi marškinių sagos, o aš dar garsiau juokiuos, neatgaudama kvapo, nes apie sagas tu kalbi kaip užtrauktukas. Nemėgsti manęs už tai, kad daug klausinėju, o tu turi atsakinėti. Ir tada mokai žiūrėti į lubas ir neklausinėti, bet ir čia mane apninka noras maklinėti – krapštyti kokį pagaliuką ar keverzoti, kad dukart du yra kėdė, bet žiūrint į lubas ir tave apninka paikos mintys ir sakaisi norintis pavirsti šachmatų žirgu ir kad dukart du tau yra juoda ir balta, pradedi manęs klausinėti, ar žinau, ką reiškia Tyto alba. O aš nežinau, tu pasakai kas, bet tai beprasmiška, nes tuojau pat pamirštu (gal avis, pamačiusi žuvį?). Ir vėl klausinėju, turbūt dėl to, kad sėdžiu prie lango.

12345

Geriau atlapok, kas atlapojama, išmesiu vazas, stalčius, stalų kojas, langus ir tai, ką vadiname langais, gali būti, kad tai reiškia tik tą, kad tu stovi priešais ir laikai stalo koją, aš laikau siūlą, o ant mūsų krenta sagos, kapiteliai ir rozetės.

123456

Mąstau apie tuos žaidimus ir plėšiu iš atminties tikrąją seką, ar pirmiau pažvelgiau į rankeną, ar dar kur, ir kai jau tai išgavau iš atminties, visa kita atėjo savaime. Ir tai, kad po vazos iš karto išvydau šešėlį, kurį metė užuolaida, bet nežinojau, kaip apraizgyti šešėlį, tad apraizgiau užuolaidą. Ir tai, kad pirmąkart įžengus į tavo kambarį iš karto išvydau plunksnuotą sapnų gaudyklę. Nuo gaudyklės prie tarpelio tarp stiklinio tauro kojų ir nuo tarpelio prie tavo šukavimosi. Ir kaip apraizgyti man tą tarpelį ar šukavimąsi. Kartais, manau, reikia pradėti fotografuoti, kad nepatirtum tos nevilties, jog nesugebėsi atsiminti, kaip nuo šepečio rezgei giją prie pašto ženklo, ir atsimeni ne tą mėlyną.

1234567

Geriau atlapok langus. Geriau atlapok sienas. Abi.