Zlotai ir grivinos, ir rubliai, ir lėjos (ir be kelių kapeikų 4000 km autostopu) (8)

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Baltas sunkvežimis

Pralėkęs pro šalį baltuose Slovakijos kalnuose, lenkiokas baltame sunkvežimyje apsigalvojo, apsuko ratą ir įsisodino. Iki Krokuvos slebizuojam rusiškai, ta greitakalbe, kuri visada užpuola, kai labai nori viską paaiškinti, bet neužtenka žodžių, mosikuoji rankomis, myki mūki, nepatogiai šiepiesi ir pradedi kiekvieną sakinį tais trimis žodžiais, kuriuos tikrai žinai, no ja dumaju što čelovek... Kaip įmanoma perlipti per gimtosios kalbos žaidimus, nusimesti tą vienkalbystės jungą, kai, net gerai mokėdamas kitą, vis tiek kurti ir žaisti, vartyti rankose tą etimologinį Rubiko kubą sugebi tik savąja? Už nugaros dvidešimt penkios dienos vartant liežuvį rusiškai, angliškai ir vokiškai, bandant ausimis pagauti tokius pačius vartymus, amžinai nauji ir retai ką besakantys veidai. Smagumo atsargos vis pasakojant tą pačią įžanginę istoriją netrunka pasiekti ribą, kai naujos vietos ir nauji pažįstami, spalvos ir atspalviai taip susimaišo sąmonėje, kad iš vaivorykštės belieka murzina guašo ruda. Pabėgimai ir grįžimai taip neišvengiami, lyg būtų veikiami Mėnulio traukos, kaip potvyniai ir atoslūgiai. Kas kur kada, mintiju snūduriuodamas kabinos šilumoje, kas kur kada įgalina kai kuriuos pasirinkti amžino klajūno, akmeny iškaltos legendos ir feisbuko nuotraukų albumo gyvenimą, pergyventi visas tapatybės krizes be pažįstamos barzdos, prie pažįstamo alaus bokalo peršokant visas pradžiai privalomas banalybes ir mandagybes? Pakankamai beprotybės, kad šypsenoje neatsirastų rūgšties, kad žodžiai visuomet būtų svarbūs, kad neatsimuštų aidu žiovulys ir atsidūsėjimai?

Nuovargis, nuovargis ir nuovargis pagauna kaip mažą žvėriuką baltoje pakrokuvės degalinėje, prie fliakų dubens. Baltas sunkvežimis per baltus laukus suka į šoną, ne link pašiurpusios Lietuvos, ūžia galvoje baltu triukšmu. Palei padūmavusį greitkelį iki balto priemiesčio autobuso ir atsiranda spalvos, tramvajai, turizmo informacijos centrai, parduotuvėlės, Kazimiero bokšteliai ir Vavelio bokštai tviska ryto saulėj, trimituoja kičinių viduramžių laikrodininkas iš aukšto lenkiško minareto. Puikiam pasaulio kampe tik kebabui iš kreditkės, tik viešojo transporto stotelei: metas pro Varšuvos metropolį spausti namo, nebėra pinigų ir jėgų pasaulio vaikams, žiauriai smirda porą dienų jau ir taip batuose praleidusios paskutinės kęstinos kojinės. Ir vėl baltas priemiesčio autobusas rieda į lenkišką priemiestį, o ten žalios kelio rodyklės tokiomis didžiosiomis ir mažosiomis raidėmis, kad tik Lenkijoje terasi, skęsta tik šiokiadieniais važiuojančių dulkių pilkumo sunkvežimių smoge.

Wife no happy*

Tokie va kaip tas, ideologiškai apskritai niekuo nenusikaltę, netgi prielankūs autostopo kultūrai, bet apskritai pervargusiam keliauninkui norėtųsi tokį štai pilietį tiesiog pasiųsti. Ruonių ruonis**, bet smagumo dėlei pavadinkime jį Leszeku. Užsiėmęs pačią patogiausią poziciją vingiuotam kely, tūpčioja, šokčioja, droviai kilsnoja ranką, akivaizdžiai šiek tiek gėdijasi; jei tik galimybių ne per daugiausiai, iš karto nuleidžia ir nykštį, ir akis link kelio dulkių; kuprinukė, marškinukai, striukytė, spuogiukai; pastoviniuoja penkiolika minučių, perbėga per kelią pažiūrėti, kada artimiausias autobusas į gimtąjį kaimelį; negreit, tad grįžta daryti savųjų įtūpstų; ajajai, pravažiavo visos dvi dešimtys automobilių, ir nė vienas nesustojo, bėga atgal į stotelę, bet vylingai dairosi į kelią; „ar čia atgal į Krokuvą parvažiuoti, gal Jacekas į bendrabutį dar mergos neparsivedė, o gal dar bus autobusų namo, bet ne, jau tikriausiai per vėlu, o ir kur tau pas Jaceką neužeis kokia Malgorzata…“ Vienintelė nauda iš tokių niežtaklynių – pramoga juos stebint, bet apskritai atsistojęs prieky tavęs tik kliovą gadina. Pagaliau, kai man sustoja raudonas fiatas, jau belipąs į atgalinį autobusą Leszekas paknopstom lekia per kelią keldamas avarines situacijas. „Gal į Radomą?“ Gerai dar, kad zlotų benzinui nekiša.

Leszekas pasiekia išsvajotąjį Radomą, ir atmosfera fiate atšyla it Chruščiovui perėmus valdžią. Iki šiol vairuotojas vaišino mus paluszki ir sultimis, garsiai klausėsi geros, tiesiog ausis po visų Radio Maria / Zed / Polskie Radio Program I automagnetolų glostančios muzikos ir nepaliaudamas bendravo racija. Dabar, atsikračius balasto ir nebelikus, su kuo dalintis tylos atsakomybės, galima ir šnekėtis. Angliškai, nesilaikant gramatikos taisyklių, bet gana suprantamai. „Dirbat radijuj?“ – sprendžiu iš po kepka pakištos žilos kasytės, nežymių grupių kompaktų, laikysenos ir veido formos. „Dirbau“, – net nenustemba vairuotojas. „Dabar – rinkodara. I live Krakow, I have wife, I have job. Six months – new life. I live in Warszawa. New city, new job, new woman.“ – „Divorce?“ – „No, no divorce. No divorce, wife no happy.“*** Sutartinai gūžtelim pečiais ir skaniai juokiamės – ir iš no happy žmonos, ir iš staigiai besisukančio life, o labiausiai – iš blausiose pavaršuvės šviesose ir baisiai netaisyklingoje kalboje, iš baisiai saldžiame juoke gimusio draugiškumo.

Kasymaisi

Varšuva keliaujant į Vakarus ar į Pietus ar grįžtant iš Vakarų ar Pietų – labiau reikiamybė nei laukiamybė. Keturiasdešimt grašių kišenėje, bankomatai nepriima kortelės, patamsiuose paskendusi interneto kavinė ir dvidešimt minučių nakvynei susirasti, jei ne – centrinė stotis? Bet čia tau, broleli, ne Hamburgas, tokiose vietose neapvažiuoja grindis valantys savaeigiai vežimėliai pavargusių benamių, ir policija ne jų saugumui marširuoja. Užtat kur kas svetingiau: pirmasis atsakymas iš merginos nieko gero nežadančiu Biankos vardu pareina po penkių minučių. „Jei jau taip prispyrė, turiu laisvas grindis“, – sėkmė, nors kas iš tikrųjų vadina atžalą Bianka ir nesitiki ankstyvų vizitų pas psichiatrą?

Šokinėjimai per Varšuvos metro vartelius tapo gero elgesio norma. Jie tokie žemi, kad galiausiai kažkas pasiuntė viską velniop ir atidarė neįgaliųjų vartelius – ir pasiuntė ešeloną kontrolierių tiesiai į požemines stotis. Du mėlynšvarkiai artinasi link manęs, o aš traukiuosi link užpakalinių durų. Lietuvos Respublika nereikalauja nurodyti gyvenamosios vietos asmens dokumentuose, taip parūpindama po nemokamą nuolatinį viešojo transporto bilietą kiekvienam piliečiui bemaž visose vizos nereikalaujančiose šalyse. Ir visgi mažiausiai man neono nutviekstoje šaltmėje trūksta mekenimų, aiškinimųsi ir apsimetinėjimų.

Bianka valgo bananą ir be perstojo kasosi nežemiškai sausą odą. Pasakojasi apie nesutarimus su kambario draugais: iš savosios kamurkės išeina tik labai tyliai, kad nieko nesusitiktų virtuvėje. Labai nepatraukli sociologijos doktorantė kartą autostopu keliavo su akla šešiasdešimtmete dėstytoja po Europą. Kaip vyksta tokie reiškiniai? Socialiai atstumtas sociologas suranda fiziškai atstumtą globėją ir įsižiebia amerikietiškos ašaros verta draugystė? Bėda tik kad žiūrint iš arti suma netampa didesnė nei jos dalys: gražu popieriuje, o Biankos grindys vis tiek kietos ir ankštos, charakteris dygus, balsas spigus, odos atplaišų kvapas atstumiantis. Į telefoną pareina dar keturios žinutės, kviečiančios pasimetėlį pernakvoti Varšuvoje, visos pasirašytos moteriškais vardais. Ak Dievuliau, kokie išpuikę patapome nuo tų laikų, kai meškos irštva, purvina pakelės smuklė-bordelis ar kalnų kurorto laiptinė buvo minkščiausias priegalvis? Tyliai užmiegu, tyliai atsikeliu, dovanų gaunu apipuvusį bananą ir palengvėjusia širdimi tyliai uždarau duris, prieš tai labai nepatogiai apkabinęs šios nakties geradarę. Jei tik paskutiniai šio sakinio žodžiai turėtų kitą prasmę.

Kelionėms reikia pinigų

Mėlyni kelio ženklai ir pakelės sveikina grįžus į Lietuvą, bet paradoksai ir siurrealizmai tuo nesibaigia. Kirgizai paspardo „Audi“ ratus, atidaro bagažinę, išmėgina subinėmis sėdynes. Kieša įsisodina vyriausiąjį kirgizą ir apsuka kelias pasiutusias trofėjines „saules“. Šis kovinis veiksmas neturi nieko bendra su jokiu praktiškumu, tiesiog gryna bachūriška mašinų parvarinėtojo gyslele. Lyg tai turėtų beefektę, objektyvią prasmę lapkričio liūtyje kažkur prie degalinės šalia Marijampolės, tuo labiau kad kirgizai ispanišką „Audi“ be gailesčio perskros pusiau ir be muitų parsigabens traukiniu.

Kieša – geras bachūras, prie Varšuvos nedvejodamas sucypė padangomis, bet bachūras yra bachūras. Ispanija – tai naujoji Vokietija, Kieša turi namus ir ten, ten gyvena žmona ir dukra. Pasikeitusi ekonominė padėtis mužikiškai pasaulėžiūrai – kaip pats naujausias kulkosvaidis žvairiui. Pliekiama iš visų pusių ir be atodairos, nesirenkant nei priemonių, nei priešų. Ispaniškas vynelis, sūrelis ir riešutukai, pistacijėlės ir austrytės nekeičia leksikono, požiūrio ir galvosenos taškų. Mitinė ši akupunktūra, gal ir įsigrauš manieros kirminas, bet netradicinės medicinos efektyvumas neįrodytas vien dėl jos netradiciškumo. Moteris – tiolka arba privilegijuota tarnaitė, bendradarbis – žulikas ir stukačius, apipisk arba tave apipis, žingsnis į svetimą daržą – švinas subinėj.

Landsbergio-Žemkalnio gatvėje, netoli visai susavėjusio prekybos centro „Savas“, duris atidaro pusseserės kambario draugė. „Ir kur šį kartą buvai?“ – klausia. Net pavargusiu kūnu, net kemšant pačius mieliausius trijų litų vertės makaronus su tunu nueina malonus, nors ir labai drungnas šiurpulys: „Beveik mėnesį tranzavau po Europą, buvau Ukrainoje ir grįžau atgal per Rumuniją.“ Ateina rytas ir paskutinė distancija: nuo dulksnos pasišiaušęs Kauno–Alytaus kelio asfaltas. „Grįžtu iš ilgos kelionės, vakar sugebėjau nusigauti tik iki Kauno“, – atvirauju sunkvežimio vairuotojui. Tas net pro langą nusispjauna: „Tai blet, būčiau žinojęs, nebūčiau ėmęs. Šiaip visada žmogui padedu, ar greitai nusigauti reikia, ar autobusą pražiopsojo. O taip kelionėms – kelionėms reikia pinigų.“

___

* Žmona nelaiminga (laužyta anglų k.).
** Nuo rusiško tiulen’ – terminas neprityrusiems, vien dėl praktinės naudos autostopu keliaujantiems pašiepti.
*** „Aš gyvenu Krokuvoj, aš turiu žmoną, aš turiu darbą. Šeši mėnesiai – naujas gyvenimas. Aš gyvenu Varšuvoj. Naujas miestas, naujas darbas, nauja moteris.“ – „Skyrybos?“ – „Ne, ne skyrybos, žmona nelaiminga.“