Uždaras žodžių sodas
LAIMANTAS JONUŠYS
Andrius Jakučiūnas. Lalagė. V.: Tyto alba, 2011. 235 p.
Šią knygą skaitydami daug kas sutrikę. Ir tai nekeista – išsišakojančių sakinių pynės veda ne tais labirintais, kuriais mes įpratę rutiniškai klaidžioti savo neva skaidrioje, o iš tikrųjų tik „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu“ (1 Kor 13, 12) regimoje kasdienybėje. „Lalagėje“, gražiai pavadintoje „apsakymų vainiku“ (ir tai labai netiesiogiai, bet grynai literatūriškai sietina su sonetų vainiku, kaip formos ir raiškos drausmės pavidalu, bet taip pat buvo galima pavadinti romanu, ypač šiais laikais, kai romanais puolama vadinti nežinia ką), figūruoja ankstesnių laikų literatūros stereotipiniai personažai bei situacijos, su kuriais žaidžiamas itin įmantrus, nenualintas dirvas egzotiškomis sėklomis apvaisinantis, monotoniškai prislopintas – žavus ir podraug slogokas – žaidimas.
Štai kaip labai glaustai galima įsivaizduoti kai kurių apsakymų ypatybes:
Hortus conclusus
Tarnė, siaurame koridoriuje susidūrusi su fiktyvaus autoriaus žmona, išmeta iš rankų kisieliaus puodą. Jų abiejų reakcija į tai, psichologinių niuansų dvikova, virsta estetizuotu, įvairiais variantais išsišakojančiu, bet visą laiką iš mėginimų stadijos neišsivaduojančiu šokiu, įstrigusiu baletu, vis atsikartojančiais it po truputį kintančiais kino kadrais. Bet tai nei šokis, nei kinas – tai yra pabrėžtinai literatūrinis tekstas – žmonos ir tarnės duetas yra kūryba to, kuris įvardintas tik įvardžiu jis, ir tai nėra baigta kūryba, tai yra kūrybos procesas su medžiagos pasipriešinimu, su personažų įnoriais.
Kaip tik šis apsakymas yra perskeltas per pusę – knyga pradedama nuo jo vidurio, o tai, kas knygos pabaigoje, tėra šio apsakymo preambulė. Pobūdis ir stilius nesikeičia ir antroje dalyje, patekusioje į knygos pradžią, tik čia jau prasikala kiti literatūriškumo daigai – nuodų ir meilužio motyvai, o tai yra amžinos literatūrinių pasakojimų temos: meilė, neapykanta ir mirtis. Jakučiūno apsakyme visa tai teturi užuomazgą, lieka ne tik neužbaigta, bet ir neišplėtota už ekspozicijos slenksčio. Tai yra metaliteratūra, bylojanti apie amžiną kūrybos veiksmą, todėl „visa tai, – kad ir kaip kam nors knietėtų sužinoti pabaigą, – tęsis amžinai“ (p. 136).
Servizas
Apsakymo plėtotės pagrindas nusakytas pirmąja fraze: „Nesėkmingai ieškojęs rūsyje servizo“ (137). Iš pradžių skleidžiama gana abstrakčiai, paskui situacija įgyja šiokių tokių kontūrų, kaip visada, esama kelių galimybių: jis laukia čia pasirodant tarnės tikėdamasis su ja pergulėti, jis laukia ateinant jos meilužio tarno norėdamas nudurti jį peiliu, jis laukia ateinant tarno, norėdamas sugulti su juo pačiu. Ir t. t.
Bet čia trumpai įvedama dar viena figūra – skaitytojas. Šis tam tikroje skaitymo fazėje jau įsivaizduoja, koks yra personažas, yra apsibrėžęs aplinkybes (146). Užsimezga trapi sąveika tarp skaitytojo ir personažo – „skaitytojo gašlią šypseną“ jis „per klaidą palaikė savąja“ (150), ir „jo netenkina tos aplinkybės, kurias jam siūlo skaitytojas“.
Šiame apsakyme susiklosto į jokią baigtį nevedantis lėtas pozicinis žaidimas, sapniškas menuetas, nesibaigiantis šachmatų endšpilis su negausiomis figūromis ant tokios lentos, kurios skaitytojas ir apsakyme sukurtas „skaitytojas“ norėdamas negalėtų paliesti, nes ranka praslystų kiaurai.
Misellus passer
Tas „jis“, kurį galima laikyti pagrindiniu veikėju, šeimininku, o gal fiktyviu autoriumi, šį kartą vėl rūsyje. Pradinė padėtis, tas pagrindas, ant kurio iš esmės ir liekama per visą apsakymą, nusakyta pirmame sakinyje: jis lieka užrakintas rūsyje. Toliau prasideda autoriaus meistriškai įvaldytas besiskleidžiančių galimybių ir jų neigimo žaismas. Jį užrakino – o gal ne, gal tai tik iliuzija, juslių apgaulė – abstraktūs namiškiai. Būdami abstraktūs, lyg ir negalėję užrakinti, bet, antra vertus, kaip ir kituose apsakymuose, personažai iš dalies atsiduria kitoje savo galių plotmėje, nes peržengia autoriaus nubrėžtas ribas, o ir tos ribos vargu ar čia kada nors yra aiškiai nubrėžtos, nes jas brėžianti ranka, jas kurianti sąmonė dar tik ruošiasi tai daryti, dar tik klaidžioja rūsio patamsyje…
[…] užrakinimo ritualas atliktas rankomis tų, kurie iš principo neturi rankų, nes jis dar nebuvo sukūręs vadinamųjų namiškių pavidalų, o ir neketino jų kurti, jausdamas, jog abstraktūs namiškiai, kaip ir apskritai bet kokia abstraktybė, tiksliau atspindi jo lūkesčius. (190)
Kaip ir kitais atvejais, nuskamba priminimas, kad visa tai yra kalbos stichija, ir tas priminimas turi padarinių, dar vieną, tegu ir efemerišką kaip daug kas kita, galimybę: galbūt tas „jis“ įkalintas ne rūsyje, o „savo sugalvotoje sąvokoje“. (Kitame apsakyme namiškiai įtariami „įėję, blaškęsi kambaryje, kaip ir jo sąmonėje, ieškodami jo negabumo įrodymų“ [49].)
Bet kalba rutulioja kūrinio tekstą, o į tekstą, kaip ir kitur, pamažėle įslenka nemalonūs, nejaukūs ar grėslūs elementai, žodžiai šešėliai. Uždarymas rūsyje turi būti kažkuo gėdingas, susijęs su kažkokia pogrindine, t. y. rūsio, erotika, kadangi jis uždarytas vienas, tai turi būti autoerotika, kurią lyg ir linkę skatinti čia jį uždariusių namiškių gašlūs lūkesčiai. Čia yra gera proga pacituoti didėlesnį fragmentą, parodantį, kaip dėstomi vienas iš kito išsivyniojantys niuansai (namiškiai lyg ir trumpam buvo įsibrovę į rūsį per užrakintas duris, per sieną):
Nuoširdžiai trokšdami tapti kūniški, o gal taip sutverti, kad kūniškumas būtų vienintelė jų siekiamybė, namiškiai tiesiog darę viską, kad pajėgtų įsivaizduoti galintys liesti, čiupti, braukti, tarsi vien karšto noro būti pakaktų įgyti tikras rankas. Prilietus delnams jo kūną, jis tarsi buvo pakviestas tapti sąmokslininku, trokštamosios gašlybės dalininku, tam tikra jų ištvirkimo puošmena (turbūt nenorėta kaip nors jo sutrikdyti ar įžeisti, suvokiant, kad gauti individualybę jie galėtų tik per jį, jam leidus), todėl jam knietėjo būti aniems atlaidžiam, tačiau tuo pat metu negalėjęs atsiginti įspūdžio, jog tai – šlykštūs spąstai, sąmokslas, kuriuo siekiama visiškai jį palaužti ir ištižinti […]. (197)
Toliau vėl pasirodo, bet šį kartą tik sušmėžuoja, žmonos, tarnės, nuodų figūros. Tai yra motyvai, raudona gija einantys per visus apsakymus, tad jie išlaiko ne tik vientisą visos knygos stilių, bet ir sąlyginių personažų būrį bei jų sąveikos pobūdį.
Tai parodo ir kai kurie pavadinimai, kaip antai „Žvirblio atgaivinimas“, „Nuodų atgaivinimas“. Pastarajame nuodų motyvas randasi tik pasakojimui gerokai įsibėgėjus (tokie reikšmingi posūkiai, naujos lėto variantų dėstymo atšakos būdingi ir kitiems knygos tekstams): šeimininko vogčia stebimi tarnas ir tarnė galbūt perdavė vienas kitam nuodus, skiriamus jam, šeimininkui.
Svarbus visos knygos aspektas – menamajai kalbai būdinga veikiamojo dalyvio forma („Tąsyk gerą valandėlę gulėjęs visiškai nejudėdamas“, – taip prasideda pirmas apsakymas ir taip pradedama dauguma knygos sakinių), vėl nuolat pabrėžiant, kad dėstoma ne tai, kas „vyko“, o tai, ką kas nors pasakojo, perteikė, aprašė.
„Lalagės“ audinys kryptingai suaustas iš gryno literatūriškumo, įspūdingai sunarplioto sudėtingais raštais. Čia pasitelkta daugybė tradicinių literatūrinių motyvų, ir tai esminga – negalima teigti, kad autorius kaip nors tiesiogiai gvildena šeimininko ir tarno santykius, aistrą, pavydą ir neapykantą, šių jausmų pynėje užgimstančius ir blėstančius refleksus, apmąstymus, reakcijas, spėliones, subtiliausias psichologines slinktis, – ne, autorius daro ne tai: jis kartu ir kuria, ir tarsi iš šalies gvildena, narsto visų šių dalykų literatūrinę plėtotę, o tai ir yra esminė metaliteratūros ypatybė.
Be to, tai yra savo literatūriškumą afišuojantis tekstas, persmelktas gana neapibrėžto, takaus pasakotojo, „skaitytojo“ ir personažų sudėtingų santykių peripetijų, pvz., personažas baiminasi, kad juo kažkas nori pasinaudoti, „kad tik kaip nors išspręstų siužeto dramą“ (34).
Iš šių pastabų galėtų pasirodyti, kad visa tai yra dirbtinės konstrukcijos, sumanytos kaip žaidimas, skirtas panaršyti po rašytojo vaizduotės užkaborius. Tačiau įsiskaičius akivaizdu, kad visas tekstas yra tarsi lėtas, bet intensyvus energijos plūsmas – saikingas, bet stabilus, nemąžtantis įtampos lygis išlaikomas visoje knygoje. Čia viskas prislopinta, čia daug nutylima, vos juntamai kunkuliuoja po vangiai, sulėtintai vilnijančiu paviršiumi, it neišplėtota meilė Lalagei Horacijaus odėje.
Taip, tai yra uždaras sodas (hortus conclusus), pabrėžtinai kamerinė aplinka tiesiogine ir perkeltine (patiriamų įspūdžių bei santykių) prasme. Kažkokioje sunkiai prieinamoje ketvirtojo matmens erdvėje keli personažai kažkiek ėję, sukęsi, sėdęsi, stovėję, susidūrę, glaudęsi – juos kūrė autoriaus ir skaitytojo mintys, slysdamos amžinųjų senų pasakojimų temomis, regėdamos prislopusias literatūros paveldo šmėklas. Iš čia sklinda blausus, bet įsimintinas švytėjimas.
