Recenzijų grafičiai

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Kai einam pasivaikščioti Neries krantine, ties grafičiais išmarginta tvora (raginant tuo naudotis „atsakingai ir socialiai naudingai“) nulydi užrašas: „Esu, rašau.“ Pro šalį skrieja išprotėję dviratininkai, prabėga figūras tobulinančios merginos ryškiaspalviais džemperiais, lyg pavasario gėlės. Grafitininko tapatybės steigimas artimas ir man: mudu ne kūrėjai ir ne menininkai ab ovo. Stengiamės mažiau indoktrinuoti, tačiau savo evangelijas paskelbiame.

Visada, net dirbdama tame velnio telike, pateikinėjau save ne kaip rašytoją, o kaip kritikę – tikėjau, kad ir esu tokia ir kad šią veiklos rūšį būtina viešinti. Rašiau tai, kas neišlieka, – straipsnius; nepretendavau į knygas. Kritikų klube nesilankiau, nepalaikiau minties, kad literatūros kritikai reikia rinkodaros. Nevaikščiojau į tuos renginius, kurie labai reklamuojami. Dirbtinius reklamos mechanizmus sukurti galima, tačiau daugeliui jie atgrasūs. Žmonės nėra kvaili, nereikia jų laikyti pirkėjais. Keletą kartų gyvenime įsitikinau, kad nepasitikėjimas savimi dera su išmintimi, bet retai kada draugauja su sceniniu įvaizdžiu.

Pavydėjau teatralams – jų kritikos, kalbėjimo būdų, akiračio, žodyno, reiškinių matymo rakurso. (Dar anksčiau pavydėdavau dailėtyrininkams, dabar jų matau mažiau.) Žinojau, kiek laiko ir nervų kainuoja trumputė recenzija. Taip pat žinojau, kad kritika neturi prasmės, jeigu nesugebi jos užrašyti: tuomet tai viso labo kritikuojamojo ir kritikuojančiojo asmens charakterio bruožų bendravardiklinimo niuansai.

Jurga Katkuvienė „Kultūros savaitėje“ (Lietuvos radijas) sakė iš pačių literatų girdinti, esą apie knygas reikia kalbėti šmaikščiai, ironiškai, o rimtas recenzijas neįdomu skaityti. Vadinasi, jau ir knygos vertinamos popkultūros kriterijais. Turbūt tai tiesa. Nuo ilgėliau trukusio apoloniškojo laikotarpio išsivystė kažkoks nuovargis, nuobodulys, apatija. Man pačiai knygos recenzija būna įdomi tik keliais atvejais: 1) tą knygą esu skaičiusi, 2) gerai pažįstu jos autorių / vertėją, 3) liguistai domiuosi recenzento galimybėmis nesuklupti vertinant draugus / pažįstamus / gimines. Be to, beveik nebėra žmonių, kurie apie knygas parašytų įdomiai ir ne todėl, kad „reikia“. Arba be išvados „autorius bręsta“. Jaunųjų filologų konkursuose ši frazė visada plačiai eksploatuojama, tačiau ji kaip ir pritinka paauglių akcelerantų kūrybai glostyti. Žodžiu, kai kritikuojantysis nebesidomi kitų recenzijomis, metas susimąstyti apie veiklos keitimą. Prilaiko amžini literatų verkšlenimai, kaip recenzijas rašyti neapsimoka, todėl reikia jas kuo nors skatinti, pvz., premijomis. O kur, atsiprašant, nesuinteresuotas dvasingumas? Argi gauna kiti humanitarai (tarkime, sociologai, psichologai) apdovanojimų už tai, ką ir taip daro kaip savaime suprantamybę? Veikiausiai ne, jie ramiai dirba savo darbus ir patiria tuos pačius nuostolius, nepriteklius, neįvertinimą, tačiau neverkia. Dirbkime savo darbus ir mes.

LRT tinklalapyje buvo paskelbta žinutė – atliktas tyrimas rodo, esą moterys skaito daugiau už vyrus. Gal ir taip, bet, nuojauta kužda, visokio šlamšto. Pasižvalgykime po didžiųjų leidyklų tinklalapius – ar esama ten pasišiaušusių recenzijų? Pavyzdžiui, Mariaus Plečkaičio? Leidėjų credo: reklama yra tik gera reklama. Vis dėlto knygos yra ne vien tam, kad kam nors patiktų. Užtai taip nekenčiu tos jų makulatūros knygynuose. Ir rinkodaros strategijų, itin gerai orientuotų į namų šeimininkes ar naivias dvasingumo vartotojas. Simptomiškas ir Herkaus Kunčiaus interviu Ramūnui Gerbutavičiui „Lietuvos ryte“ pavadinimas: „Norėčiau, kad Lietuvoje skaitytų ne tik moterys, bet ir vyrai.“ Aš norėčiau kitko – kad leidyklos neleistų „bestselerių“ ir „šedevrų“. Suprantama, nerealu.

Neseniai per televiziją parodė autobusų stotį – tą pačią, kurioje paauglystėje turėjau nelaimės laukti po pamokų. Savivaldybė padarė projekciją ant sienos ir transliavo miesto tarybos posėdžius. Žurnalistas mandagiai pakalbino žmogystą fiksuotu žvilgsniu: jis taip įdėmiai žiūrįs, ar jam įdomu? „Vãlyk“, – ištarė žmogysta. „Ką?“ – nesuprato žurnalistas. „Vãlyk iš čia“ (rus. vali ot siuda), – su tarminiu akcentu pakartojo urvinis. Su dvidešimčia tokių anais laikais kasdien grįždavau iš mokyklos vienu autobusu. Keturiolika metų praėjo – niekas nepasikeitė. Per tą laiką miestelyje pristatė kvailų paminklų (aušrininkams, varpininkams, miesto jubiliejui) ir išleido pinigus kitoms beprasmybėms, o juk reikėjo dirbti su gorilomis. Ekstremaliais metodais, kaip dirbama su recidyvistais – visoje Lietuvoje. Gal versti juos rašyti knygų recenzijas.

Vis labiau juntu, kad tarp šio segmento ir šaunuolio grafitininko – neperžengiama praraja. Apima bejėgiškumas.