Namai, į kuriuos norisi sugrįžti

MALVINA JELINSKAITĖ

Kalbėdama apie Algimanto Vėjalio fotografijas, negaliu išvengti fotografo puoselėjamų grožio ir gėrio temų. A. Vėjalio gamta graži, stabili ir amžina. Fotografas žino ir vertina didingą gamtos grožį, kiekvieną rytmečio ar sutemų minutę. Jis keliauja į Kuršių nerijos kopas ir rizikuoja būti užpustytas smėlio lyg koks Karvaičių kaimo gyventojas, plaukia valtimi ežero paviršiumi, mirksta iki pusės vandenyje prie galingai šniokščiančių krioklių, kurių purslai taip primena perlų vėrinį. Lyg koks rūmų sodininkas pagavia akim skaičiuoja obelų žiedus ir žiedlapius, paukščius, rasos lašus voratinklyje, lapus ant medžio. Įsikuria ką tik sužydusiame aguonų lauke, kad sugertų, susemtų į fotografijos juostelę visą aguonų raudonį, paryškinantį moters skruostus. Taip paprastai ir natūraliai.

Kai žiūriu į gražios gamtos gražias fotografijas, nejaučiu, kad Algimantas maištautų, ko nors reikalautų, nerimautų ar norėtų ką nors įrodyti. Jis tarsi koks klusnus nusižeminęs tarnas, pakerėtas grožio, tik vykdo gamtos valią nufotografuoti ją visame gražume ir tai stengiasi daryti kuo jautriau. Fotografas džiaugiasi paslaptingu gamtos grožiu ir fotografuoja ją iš visų pusių, o ji – Algimanto karalienė gamta – leidžiasi fotografuojama, svarbiausia – nufotografuojama. Tiesa, atskirais, sąmoningai iškadruotais motyvais, bet kadras po kadro, aktas po akto tiesiai į mano širdį. Be valios pastangų, be didelių išprotavimų, sąlygų ir išlygų galiu tai suvokti ir širdimi priglusti prie to subtilaus, tyloje fotoaparatu užfiksuoto santykio tarp fotografo ir portretuojamosios.

Ir stiklo atspindys parodoje jau man netrukdo, kaip fotografui netrukdo spalva. Algimanto fotografijos spalvotos, tačiau konstruodamas vaizdą jis pirmiausia ieško šviesos ir formos santykio, o spalvų gausa, tokia dažna gamtoje, jo neblaško. Akivaizdu, jis žino, ko ieškoti, kur žiūrėti ir kada mygtuką paspausti. Jis preciziškai konstruoja vaizdą ir ieško objekto. Objektas Algimantui svarbus. Mėnulis danguje, voras voratinklyje, kelias miške, saulė danguje, valtis ežere, pėdos smėlyje, varveklis šaltyje, smilga vėjyje, akmuo upėje. Per objektus jis perduoda žinią, kad visa tai, kas gali būti gražu, yra gražu ir buvo, ir bus gražu. Elegantiška jo peizažų estetika, kurioje lyg tylos simfonijoje išryškėja vaizdas, išsiskleidžia šviesa. Švinta ir nušvinta. Viena Algimanto fotografijų taip ir pavadinta – „Nušvitimas“, ji labiausiai primena jį patį, jo pasaulėjautą. Viena didelė pušis greičiausiai Belmonto pušyno fone brėkštant rytui. Toks žiūrėjimas ir matymas iš paukščio skrydžio pačios pušies nepalietus ir neprisilietus.

Bet kartais nutinka taip, kad fotografinis objektas bežiūrint į fotografiją ima ir išsisklaido, pasidaro nebesvarbus ir nematomas. Taip man nutiko su paukšteliais vandeny, kurie taip įtaigiai nufotografuoti, kad užsižiūrėjusi į fotografijos visumą net pamiršau, jog žiūriu į paukščius. Jie pavirto mielais taškeliais padūmavusiame, jaukiai skaidriame, minkšto rūko užlietame vandens paviršiuje. Vandens paviršius suraibuliavo, o suraibuliavęs užliūliavo: ir aš jau ten, kur ramu ir gera, kur jauku ir šilta. Taip sluoksnis po sluoksnio, per tamsos užribius, nuo paukštelio prie paukštelio, per rūką į vandenį, link ten, kur šviesa, atsiduriu tarsi kokiuose namuose, o tiksliau – savyje.

Spalvomis ir pustoniais, priartindamas ar nutolindamas objektyvą, fotografas vizualiai padaugina horizonto linijas ir taip susluoksniuoja vaizdą. Fotografuodamas „ten“, tačiau užfiksuodamas „čia“, kloja naujus sluoksnius. Jie sukuria tam tikrą naują, jau grynai fotografinę realybę, kurios gamtoje nepamatysi.

Literatūriniai fotografijų pavadinimai yra vienas šių kūrinių sluoksnis, priklausantis poetinio skambesio sferai. Surašius kūrinių pavadinimus vieną po kito išeina štai kas:

Arba:

Vandenų sakmė, medžių sakmė, mistiškas rytas, nušvitimas, tvanas, aistringosios, hieroglifas, tūkstantis žiedų, šventykla.

Ženklas, miražas, liepsnojantis krūmas; tikslas paprastumas; neganda be šešėlio; vėjas kopose, lengvumas, žaismingumas, keliaujantys smėlynai.

Laumės vėrinys, vėjo raštas, tėviškės vieškelis, besisklaidanti pasaka, – nušvitimas.

Algimantas teigia pavadinimus galvojantis ilgai. O kai sugalvoja ir užrašo, nebekeičia. Pavadinimais autorius nori mums paaiškinti, o galbūt ir pasiaiškinti, kur buvo, ką matė. Algimanto „eilės“ man tarsi savotiškas gamtos motinos, gamtos karalienės pašlovinimo haiku. Dar vienas susitikimas su tuo, kas gražu, amžina ir harmoninga.

A. Vėjalio fotografijas mačiau Vilniaus mažajame teatre ir viešbutyje „Karolina“, kur jos eksponuojamos jau kelinti metai.