Menamas menas ir besirutuliojantis ritualas

IGNAS ŠLAJUS

Paskutinę balandžio savaitę Kirkiliškėse (Zarasų r.) vyko įvairių sričių menininkų kūrybinių dirbtuvių renginiai, skirti meno priemonėmis apmąstyti simbolinį pavasario mitą. Jų metu taip pat buvo skaitomos paskaitos, o vyksmą vainikavo Jorės šventė, išskaidyta į dvylika nuosekliai susijusių meninių projektų. Šventės organizatoriai pasirinko ritualu grįsto mitinio mąstymo ir daugialypio šiandienos meno derinį. Manoma, kad meno užuominos ir išsirutuliojo iš ritualo. Tik imtas sąmoningai skirti nuo kasdienės žmogaus veiklos menas įgavo tam tikrą savarankiškumą. Meno savaime iš viso nėra. Menas tėra tiek, kiek jis yra menamas, o pirmykščiam žmogui, ypač suaugusiam su savo aplinka, visa tai, ką dabar vadiname menu, nuolatos buvo menama. Dabar sakome: estetika. Tuomet gal tai buvo paprasčiausia šventumo pajauta, ir visiškai natūralu, kad stipriausiai tai išgyvenama šventinių bendruomenės ritualų metu.

Įdomumo dėlei galima paminėti, kad į dirbtinį meno ir gyvenimo skyrimą savo ruožtu dėmesį atkreipia keleto kitų kalbų žodžių, kuriais jis pavadintas, prasminiai ryšiai. Pavyzdžiui, rusų искусствo pagrindine reikšme „menas, dailė“ ir tos pat šaknies искусственный – „dirbtinis, nenatūralus“. Tipologiškai taip pat plg. anglų art pagrindine reikšme „menas, dailė“ ir artificial – „dirbtinis“. Žinoma, erdvės filosofuoti pakaktų, bet keblu ką nors teigti neatlikus išsamesnio tyrinėjimo. Vis dėlto atskirtis tarp meno ir „įprasto gyvenimo“ rodosi gana paviršutiniška. Pradedant jau kiek nuvalkiotu „kiekvienas mūsų – menininkas“ ir baigiant menu (meistryste) versle, kulinarijoje ir t. t.

Kirkiliškių Jorė tapo įtikinamu pavyzdžiu, kad ritualas – tikėtinos meno ištakos ir gal netgi archetipinis šiandieninės multimedijos provaizdis – puikiai dera su menu ir vienas kitą papildo. Juolab kad šventės idėjai pritiko ir kūrybinių dirbtuvių renginių savaitė, nes ritualas nėra meno kūrinys, kuriuo grožimasi iš šalies, – jame dalyvaujama. Į bendrą veiklą įsitraukiau tik dieną prieš stovyklos pabaigą, tad šventei pasibaigus jau gailėjausi, kad joje nebuvau nuo pat pradžių. Bet šio to patirti vis dėlto teko. Pavyzdžiui, vienoje iš dvylikos šventinio ritualo stotelių stovėjo vartai (Žilvino Danio idėja) – gerų keturių metrų aukščio ąžuolas, įkastas į žemę žemyn šakomis, tarsi simboliškas Perkūnas. Žmonėms, atvykusiems tik į šventę, šie vartai turbūt paliko įspūdį. Tačiau jis nesulyginamas su potyriu, kai leidžiantis saulei kartu su gera dešimtimi vyrų nuvirtusį ąžuolą geni atkampiame šlaite, paskui tempi įkalnėn ir neši per pievą. Tikrasis ritualas prasidėjo būtent ten.

Tačiau atvykus į stovyklą nepaliko mintis, kad jos užmojis – tarsi pasakų herojaus turimas atlikti neįmanomas žygdarbis. Buvo telikusi viena diena iki pagrindinės šventės, iki svečių atvykimo, o darbai dar – pačiame įkarštyje. Vieni tebestatė didžiulį medinį kiaušinį, vėliau turėsiantį degti, kiti kažką toliau meistravo prie pelkės, dar buvo kuriamos muzikinės kompozicijos, o išalkdavo galų gale – visi. Bet žmonės buvo linksmi, gyvybingi ir judrūs. Todėl užteko ir laiko paskaitoms, ir jėgų vakarinėms maudynėms pirtyje. Taip bėgo laikas ir galbūt pati mitinė stovyklos nuotaika, artima pasakoms, padėjo atlikti „neįmanomą žygdarbį“ ir spėti laiku.

Prisiminti ir papasakoti visą šventės eigą būtų pernelyg platu, tad pamėginsiu trumpai ir vaizdžiai apibūdinti keletą stotelių, palikusių didžiausią įspūdį. Pirma – Mantvydo Vilio „Žuvų karalystė“. Būgnijimas specialiai paruoštomis medinėmis lentomis, gobtuvu apsisiautusios pelkės dvasios, atžirgliojančios iš už medžių per pačią pelkę (!) mediniais kojūkais, iškvietimas – ko vertas vien šis reginys! Antra – „Paukščių karalystė“. Didžiulė eglė vidury lauko, ant kalvos, su jos šakose šokančiu „paukščiu“ (Eglė Kalibataitė) ir kitais jos papėdėje, mėgdžiojančiais kuo įvairiausių paukščių balsus („Kaukoro“ ir „Sen Svajos“ dainininkai). Nuostabus įsijautimas, o vienu metu – mažne ekstazės slenkstis. Trečia – „Pekla“ (Vilmos Magelinskaitės idėja). Pamėginkite įsivaizduoti – einate įkalnėn, kepina saulė, o iš už kalno girdite šauksmus, vaitojimus ir fleitos garsus, permušamus būgno. Vien tai galėjo nugramzdinti į tam tikrą būseną. Užkopiate į kalvą, sukatės link krūmų juostos brėžiamos nuokalnės ir staiga pelkėje pamatote… keturias baltas dvasias. Nuogas iki pusės, dumbluotas. Viena muša būgną (Simonas Nekrošius), antra (Tadas Šlajus) didžeridu pučia į pelkę, trečia (Mikalojus Smulskis) pagaliu daužo medį, o ketvirta (Jokūbas Bateika) tranko ir lanksto pelkėn įmerktą skardą ir rėkia, įkvėpdama atsišaukti aną trejetą. O priešais tupi baltai apsirengusi mergina (Gintarė Jakutytė) ir groja fleita. Tarsi pasakoje „Muzikantas pragare“. Žodžiu – tikra „tautosakinė“ pekla (pragaras, pragarmės). Simboliškai pamaitinus vėles einama į kitą stotelę, po jos vėl toliau, sukamas didelis ratas, kol galiausiai akyse iškyla ir šventės mito kulminacija – didžiulis degantis kiaušinis (Domino Puloko kūrinys). Nuostabiausia gal buvo tai, kad improvizacinis muzikinis fonas orą tarsi fiziškai „įkrovė“ nepažinios jėgos. Neapsakomai gera ir gražu taip sėdėti ir žiūrėti į degančią ugnį, juolab leidžiantis saulei.

Vieta, kurioje vyko ir turbūt nuo šiol vyks Kirkiliškių Jorė, – erdvi ir vaizdinga, išties tinkama tokio pobūdžio stovykloms. Todėl dvylika pavasarinio mito stotelių buvo išsidėsčiusios dideliu spalvingu ratu, jį apeiti daugiau nei šimtui žmonių buvo visai padori apeiga. Renginys sukėlė daugybę jėgos kupinų vaizdinių… Belieka palinkėti, kad menamas menas tekinio ratu kasmet nors trumpam atsiristų prie ištakų – amžinai besirutuliojančio ritualo.