Mainų pasaka ratu

VILTĖ BRAŽIŪNAITĖ

Kartą, beveik prieš mums ateinant, buvo pastatyti namai – trys punktyrinės linijos,

dviejų žemių dygsniai,

viena tikroji – pervartų pusėje,

viena antroji Vilnius–Baltarusija.

Į tuos namus suvažiuodavo lyginiu skaičiumi už šilumą gyventi susitarimo sąlygomis

bet šąlant orui viduje

vaikams sušalo nugara.

Iš toli atvykstantiems kambariuose būdavo paruoštos kieto dugno lovos, o nugaras ramstydavo spyruoklės, lyg tam, kad miegodamas niekada nesibaigtum ar miegoti niekada nepradėtum, jausdamas po šonkauliais kažkokį geležinį sraigtą. Tie trys namai svečius ištikdavo kaip ištisas laukimas – jau tiek dienų, bet kambariuos vis neprasideda namai, dar stalo kampą randa kojos ir vis šviesoj pasimeta daiktai,

kaip kad pavasarį vis neateina kovas,

taip ta tamsa svečių namuos išblėso ilgainiui.

Aplink namus – aklųjų žemė, išlindus pieva kauburėliais, prie jų ten viskas surūdiję, nes laiką jaučia geležėlės – galbūt todėl taip greitai rankenos išsineria iš durų, kad negalėtum grįžt, kur lemta tau nebuvo.

ir jeigu rinksi daiktus svetimų,

pamesi raktą nuo namų.

Nes ką ant žemės rasi – negrąžinsi, ir taip supainiosi tą dėsnių virvę, kurią šis kaimas ilgą laiką pynė. Čia kelias baigiasi nuliu ir svečias pasiklysta, o pasiklydęs grįžt negali pats, jį vedasi keliu kažkas iš kaimo aštuonių žmonių, jis seka tik ir saugo jį mėnulis, nes, rodosi, namuose jį tokį patį turi.

O šiaip jis nieko nepažįsta, viena ranka paglosto arklį, nes niekada nespėja į vežimą, jam laikas tęsiasi miglotai

kaip akyse pasenęs šuo ir šunio begalybė,

kur jis visai šalia būdos (budizmas) kartodavo lojimą

ir per gyvenimo metus apsibrėžė ratu vis vilkdamas grandinę.

Taip svečias brėžia sau kelius kreida, kad prisimintų, kur atėjęs, ir tai jau svečio begalybė – dienos, kada ir be stebuklo kalba žvėrys, kreivai, truputį be klaustukų ir kablelių, susėdę prie stalų svečiai sustumdo juos į vieną stalą. Tą stalą kloja tik baltai.

Ir kaip be liekanų dalijasi šviesa, taip svečiui reikia susirinkti daiktus – ant jų jau spėjo susirinkti dulkės ir visos dienos šitaip užgulė ant rūbų:

kaip auga vaikas žymimas staktos –

kaskart aukštyn, kaskart nepastebėtas,

taip svečią šie namai ir čia išbūtas laikas

ištiko netikėtai.

Galiausiai, jau kiekvienas atskirai, jie pėsčiomis į artimiausią miestą, kur sako, kad prieš pat ateinant jiems

žydėjo trys namai, iš duonos pastatyti,

plyšiais ateidavo diena, o visa kita nejudėjo.

Mizarai, VDA studentų praktika,

2012 m. balandis