Literatūra: ką ji reiškia tau ir man?

Žurnalistė Evangelina Strumskienė kalbasi su literatūrologu REGIMANTU TAMOŠAIČIU apie šiandieninę literatūrą ir meninės saviraiškos ypatybes

Šiandien mūsų visuomenė darosi ne tik labai skaitanti, bet ir raštinga – vis daugiau žmonių, lyg jiems neužtektų nuo knygų aibės lūžtančių knygynų stendų, patys imasi rašyti knygas. Ir, reikia pripažinti, kartais pasiekia įspūdingų rezultatų. Tačiau ar tikrai rašančiųjų gausa rodo visuomenės dvasinę pažangą? Ir ar knygų rašymas neatitraukia Lietuvos žmonių nuo jų tiesioginės, prasmingesnės, visuomenei naudingesnės veiklos? Todėl mes klausiame literatūrologo Regimanto Tamošaičio apie šiuolaikinės literatūros ypatybes ir apie kūrybinės veiklos poveikį rašančiojo asmenybei.

– Taigi, gerbiamas daktare, ar naudinga visuomenei toks Lietuvos žmonių kūrybinis pakilimas? Ar tai nėra lyg ir tuščios pastangos, ar tokia piliečių veikla, įgydama masiškumo požymių, negriauna mūsų šalies socialinio stabilumo, neklibina ekonominių pagrindų?

– Manau, kad ne. Tikriausia gerai, kad žmonės rašo. Gali būti.

– Visiškai su jumis sutinku, todėl eikime prie esmingesnių temų. Bala nematė to socialinio stabilumo ir visuomeniškumo. Neapsimetinėkime, kad mums tai rūpi. O jeigu pasakytume, kad žmonės literatūrinėje veikloje tiesiog ieško savęs, išplečia savo asmenybės ribas? Ar galėtumėte pritarti mano minčiai, kad, vertindami meno, literatūros kūrinį, pirmiausia jame ieškome savo sielos atitikmenų, bendrumų, kitaip tariant, ieškome tapatumo su tuo, ką regime, skaitome, girdime?

– Nesuprantu, ko jūs čia klausiate. Kokių atitikmenų?

Regimantas Tamošaitis. Čia mes būsime amžinai. 2012

– Na, turėtų būti kažkoks atitikimas tarp mūsų patirties, sielos lūkesčių ir skaitomos knygos turinio. Juk mums svarbu, kad autorius rašytų ne vien apie save, bet tarsi susikalbėtų su skaitytoju, kuris…

– Tikriausiai, taip. Būtų gerai, jei susikalbėtų.

– Gali būti ir taip, kad tas skaitytojas net nenutuokia, jog knyga pataikė tiesiai į jo asmenybės branduolį, išryškino visas jo problemas, atvėrė baimes, nerimus, lūkesčius. Visi mes esame žmonės. Ar daug jūsų gyvenime būta nutikimų, kai, susitikęs su kūriniu, aiktelėdavote: „Tai aš!“? Apie save galiu pasakyti, kad visas tokias knygas sveikinu tarsi naujus savo gyvenimo draugus, perku jas, nešu namo ir… Na, tarsi globoju, rūpinuosi, kad žmonės su jomis susipažintų, skaitytų. Bet ne mažesnį susijaudinimą man kelia ir nuostaba: „Tai ne aš!“ Tokias knygas, aišku, metu į šalį. Galbūt jūsų meno vertinimui asmeninio atpažinimo momentas apskritai nėra svarbus? Ar ieškote knygoje savęs? Koks apskritai esate, ko siekiate šiame gyvenime? Ar galėtumėte drąsiai pasakyti, kad jums kas nors pasisekė?

– Nežinau… Matote, aš nežinau, į ką esu panašus. Mane sykį vienas toks pavadino suskiu…

– Ne to jūsų klausiu, gerbiamasis… Na, tiek to. Suformuluosiu savo klausimą kitaip. Taigi. Man geras literatūros kūrinys yra tas, kuriame atrandu save, nes jis yra tikresnis ir tobulesnis pasaulis už tą, kuris egzistuoja realiai. Tai lyg pakeistas, patobulintas, teisingai apgyvendintas pasaulis, – ar teko tokiame pabuvoti?

– Ne. Neteko.

– Taigi. Taip ir galvojau. Yra apie ką pasikalbėti. Tas geresnis pasaulis, kurio trokštu visa savo siela, kurio ilgiuosi kasdienybės šurmulyje, man leidžia išlikti savimi, leidžia tikėti savo buvimo prasme, jis atveria kelią į ateitį, aš turiu egzistencinę perspektyvą, vertybinę projekciją. Net susidurdama su dramatiška meno kalba vis tiek į kūrinį žengiu kaip į širdies pasaką, nes juk visus kūrinio prasminius klodus užpildau savastimi, perkeičiu jį remdamasi savo dėsniais ir taisyklėmis. Literatūra paima iš gyvenimo chaosą ir pateikia skaitytojui jį kaip sutvarkytą prasmių sistemą, o aš tą literatūros kūrinį jau sutvarkau iki visiško galo, paversdama jį savastimi. Juk gyvenimas be jį organizuojančio kūrėjo žvilgsnio atrodo lyg nudrėbtas iš… Na, nesakysiu to žodžio. Gal atrodo, kad kalbu nesąmones?

– Ne, nekalbate.

– Gerai. Tada kalbėkimės toliau. Esate kažkur minėjęs, kad didžiausias jūsų mokytojas buvo gamta. Ir kad dar didesnis kūrėjo pavyzdys jums yra pats Dievas. Kad mums visiems reikėtų iš jo pasimokyti. Kodėl Dievas? Kodėl kalbate jo vardu? Ar jūs jau ko nors pasimokėte? Papasakokite.

– Kur minėjau? Daug metų gyvenu, bet Dievo dar nesu matęs.

– Tačiau juk menininkas yra Dievo pasiuntinys? Negi imsite ginčytis? Tarpininkas, jeigu norite? Toks lyg popiežius ar kunigas… Poeto veiklos svarba kultūrinių reikšmių bei vertybių pasauliui yra neabejotina. Kūryboje esama ir stipraus aukojimosi elemento. Juk pasakyta eilėmis: „Reikia rašyti eilėraščius / net ir sekmadieniais, nes / tai yra šventė, tai yra darbas, / prilygstantis kunigo darbui.“ Poetą reikia karūnuoti dieviškumo karūna, ar ne taip? Juk reikia? Jei klaustumėte manęs, aš pasakyčiau – taip! Nagi paklauskite, pasakykite man, ką galvojate. Kokia jūsų nuomonė? Juk esate daktaras…

– Aš labai nemėgstu dirbti. Bijau, kad nuo mažens buvau tinginys. Aš bijau ir to poeto, kuris taip sako. Man su juo ne pakeliui…

– Šį kartą jau nemažai pasakėte, ačiū jums už atvirumą. Sakote, ne pakeliui… Bet dar lieka šiokių tokių klausimų. Ar niekada nepagalvojote, kad tobuliausias menas yra egzistenciškas menas, t. y. toks, kuriam nereikia atminties? Kuriam, galbūt, ir proto nereikia? Aš kalbu, aišku, apie gerą meną, o ne apie visas tas nesąmones, kurias mums perša masinė kultūra. Juk pasakyta: tikras menas turi atsiverti šią akimirką – kaip stebuklas, kaip žmogaus ir pasaulio gimimas. Jis turi būti netikėtas įvykis. Gyveni sau ramiai, nieko iš gyvenimo nesitiki, tuo labiau iš literatūros, ir še tau! Ėmė kažkas ir nutiko. Ir ne kažkur kitur, o tavo paties galvoje. Niekas nieko nenutuokia, bet tu jau esi pakeistas ar pasikeitęs. Tai turi būti tarsi šventenybės blyksnis, sustabdantis visą profaniškąją sąmonės veiklą. Ar jūs pasitelkiate savo protą, kai skaitote knygą? Gal įjungiate galingus intuityvaus suvokimo mechanizmus? Kas su jumis apskritai darosi, kai skaitote?

– Kai anksčiau kalbėjote apie Dievą, ką turėjote omenyje? Čia gal jūsų tokios metaforos?..

– Aš tik norėjau pasakyti, kad, mano nuomone, kūryba yra egocentriškas bandymas savo gyvenimui suteikti geidžiamiausias idealybės formas. Kūrybinis aktas – kūrinio darymas, taip pat ir jo skaitymas yra ne tik sąmonės intencionalumas, bet ir jėga, išjudinanti visas intelektines, emocines ir fizines organizmo struktūras. Man patinka kūryba. Man patinka žiūrėti į kuriančius žmones. Gal atvira visuomenė išlaisvino kūrybinę individų energiją? Sakyčiau, nemažas buvo ir jūsų vaidmuo. Gražiai visus įtikinėjote skaityti knygeles, daktare. Žmonės ne tik skaityti, bet dar ir rašyti pradėjo. Atskleidžia visuomenei savo mintis, idėjas, giliausius jausmus…

– Nereikėtų to daryti viešai. O tas jūsų minėtas poetas, kuris apsimetė kunigu, manau, tiesiog pajuokavo, pašmaikštavo. Visi ėmė ir patikėjo…

– Leiskite nesutikti, čia tik jūsų subjektyvus požiūris. Poezija negali būti nedora. Bet poetas – gali. Dar kartą jūsų klausiu: ar menas nėra tik beribė žmogaus puikybės, pretenduojančios į visatos valdovo vaidmenį, išraiška? Jūs norite pasakyti, kad jums pavyko susidoroti su savo puikybe ir kitomis asmenybės problemomis? Nesate viešas kūrėjas? Bet norėtumėte? Norėtumėte?

– Ko jūs čia taip spirgate? Aš jums ir taip esu per daug atviras!

– Bet juk kūryba ir reikalauja atvirumo. Visi kūrėjai turi būti atviri! Visi šaltiniai, visos versmės turi alsuoti lengvai, laisvai. Ir gyvename mes juk atviroje visuomenėje. O gal jums kūrybai vis dėlto reikia intymios erdvės? Ar knygos skaitymas jums yra intymus aktas? Dviese su knyga? Ar nūdienėje lietuvių literatūroje aptinkate stebuklų? Ar tiesa, kad kūryba yra sublimuotos erotinės energijos realizacija? Ar toks požiūris nėra vulgari biologinė redukcija? Kokia vaikystės ir jaunystės patirtis, galbūt, pastūmėjo jus pasinerti į taurų knygos pasaulį? Gyvenimo geismas ar žinių godulys? Žingeidumas? Tiesiog geismas? Koks žodis čia tiktų…

– Vaikystėje kartą aš mačiau pempės lizdą. Jis mane labai sujaudino, jeigu taip jau norite. Ten viskas prasidėjo, ten ir baigsis. Ačiū už pokalbį.