Kasdieną baigtis, kasdieną prasidėti
NERIJUS CIBULSKAS
Literatūrinės Vilniaus slinktys 2012. Jaunųjų poetų ir prozininkų kūrybos almanachas. Sudarė Aivaras Veiknys.
V.: Naujoji Romuva, 2012. 155 p.
Kartais sunku pasakyti, ar tie vieni metai praskuodžia tartum koks nartus, nežinia kur lekiantis gyvūnas, ar kaip tik – lyg žiemą stingstanti upės tėkmė, lėtai ir dar kol kas ritmingai. Galbūt net kažkaip sraigiškai. Slenkančios į Fudzijamą sraigės motyvu (iš Domanto Razausko eilėraščio „Koanas su sraige“) praėjusiais metais pabaigiau recenziją apie pirmąjį „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ almanachą („Šiaurės Atėnai“, 2011.VII.15). Dabar tenka nuodugniau apžvelgti jau antrąjį leidinį. Ir tuomet supaisyk – daug vandens nutekėjo ar ne. Reikėtų sakyti: pasibaigė vienas laikas – baigėsi ir vienas pasaulis. Nesvarbu, ar buvo rašoma, tylima, ar tiesiog gyvenama. Ir visgi nemažai rašyta, nes šįkart 35 jaunųjų poetų ir prozininkų tekstai užima bent po keletą naujojo almanacho puslapių. Taip pat šiemet leidinyje publikuojami Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivių grafikos kūriniai.
Pastarojoje pastraipoje baigmės atgarsis neatsitiktinis. Jis atsklinda iš šiųmetės „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ sutelktinės, kurioje išryškinama poetų ir prozininkų kūrybą vienijanti tema – ganėtinai retorinė Aido Marčėno eilučių parafrazė: „Pasaulis baigiasi? Reikia rašyti eilėraščius.“ O skliausteliuose dar būtų galima pridurti – „ir prozą“. Atrodo, kad almanacho sudarytojas poetas Aivaras Veiknys vėlei mėgina atrasti tam tikrą koncepciją, nužymėti liniją, kuri galėtų jungti ganėtinai skirtingus autorius ir jų kūrybos barus. Minėtoji tema buvo pasiūlyta dar prieš atrenkant tekstus, taip pat ji viešai nuskambėjo literatūrinio moksleivių konkurso metu. Itin griežti eilėraščių ar prozos kūrinių atrankos kriterijai nebuvo paskelbti, kūrėjai temines eilutes galėjo interpretuoti labai laisvai.
Vis dėlto tema buvo naudingas orientyras daugumai rašančiųjų. Ir, žinoma, suteikė pačiam almanachui savotišką slenkančio motyvo liniją. Be to, sąmonėje užsifiksuoja tas „reikia rašyti“, o nepastebimai imi ieškoti ir tų pabaigų. Verti šios knygos lapus ir jau kūrinių pavadinimai sufleruoja apie temos išsipildymą (Ramunės Brundzaitės „Pirmas ir paskutinis“, Haroldo Baubino „Šermenys“, Vaivos Markevičiūtės-Rykštės „Atsisveikinimas“ etc.). Nors kartais visai nebūtina kalbėti apie realią pasaulio ar gyvybės pabaigą, už kiekvieno kampo regėti besislapstančias baimes ir negandas. Menkiausias atsitikimas gali asocijuotis su baigme. Tačiau ne visuomet šapas akyje ir dėl to ištryškusi ašara siejasi su skausmu. Ne man vienam kyla esminis klausimas: kodėl jaunas žmogus šiandien viduje turi tiek tamsos ir bando ją išreikšti? Ar tik, pavyzdžiui, ne per daug manieringai iškalbus tekstas pavadinimu „Kas rytą nubundu labiau negyvas“ (p. 71). Žvilgteli į autorės gimimo datą ir šypteli dėl tokio negatyv(um)o. O juk negatyvas – realaus objekto šviesiausios sritys, tik kad jos tamsios fotografijos juostelėje. Tada kas gi ta juostelė? Kūrėjo vidinis pasaulis, kuriame automatiškai tamsėja viskas, kas yra pasisemiama iš aplinkos? Manyčiau, protingiausia šiuo atveju būtų laukti išryškintos nuotraukos, o joje, praėjus tam tikram laikui, atsiskleis tikrosios spalvos ir atspalviai.
Nors iš tikrųjų nėra viskas taip nyku. Pozityvumą, juodos ir baltos pusiausvyrą diktuoja pirmieji almanacho puslapiai. Šviesią, sustyguojančią mintį randame „Sudarytojo žodyje“: „Pats galiu trumpai konstatuoti: pasaulis baigiasi kasdien, ir todėl kasdien jis tik prasideda“ (p. 7). Sutartinės ribos čia nenubrėši, kiekvienam ji skirtinga. Gražu, kai galima parašyti: „iš vienatvės / Jis sukūrė Tave šeštą dieną iš ryto“ (Rasa Rasimaitė, „Pradžios knyga I“, p. 100). Kurti, įkurti gali visiškai tuščia vienuma, joje atsidūrusiam kūrėjui belieka tik žodžiais įteisinti savo regimą, nujaučiamą pasaulį, nes jo paprasčiausiai reikia. Čia antrina ir poetė Dovilė Kuzminskaitė: „Jeigu būtų mažiau, pasakyčiau, kad visko gana, / Jei nebūtų visai, gal pavyktų lengviausiai atrasti“ („Neproporcingas“, p. 55). Įaktyvinta vaizduotė į save sugeba perkelti visą realybę, visus jos elementus, o tuo nesunku įsitikinti skaitant beveik chrestomatiniu virstantį prozininko Karolio Klimo tekstą „Kur pradingo Tomas Morisonas?“ (p. 21) Reikia tik tinkamu metu tinkamoj vietoj padėti trūkstamą skyrybos ženklą, kaip tai padaro ir Vainius Bakas: „Save nuo pasaulio atskirt liko vienas kablelis / tarp kūno ir žodžio, tarp žodžio ir kūno – / ir taškas“ („Reklaminė pauzė“, p. 152). Netgi įmanoma klausti, kas yra tas paslaptingas taškas – pradžia ar pabaiga.
Dažnai norėtųsi visai neskaičiuoti laiko, kaip, anot Mildos Baronaitės, „prieš milijardą metų / galaktikoje X niekas neskaičiavo“ („Bonus eilėraštis…“, p. 137). Nes jeigu jo neskaičiuotume, nereikėtų kalbėti ir apie pradžias bei pabaigas. Tebūtų viena keista, galbūt maloni nesvarumo būsena, belaikė erdvė. Tačiau tekstų rašymas yra procesas, vykstantis ir keliaujantis laike beigi erdvėje, šie du elementai yra privalomi, todėl mes jiems paklūstame. Todėl dar sykį išėjo ir antrasis „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ almanachas, todėl turime pluoštą įvairiopos kūrybos. Džiugu tai, kad, vėl netikėtai praslinkus pačiam literatūriniam festivaliui, tekstai gali išlikti aktualūs ir skaitomi: prisimenant renginius ir pokalbius, kontekstus ir akimirkas. Dar vieni metai netruks praeiti. Bus kaip ir visuomet visko – tiek pradžios pabaigų, tiek pabaigos pradžių. Bet aš regiu, kaip ta sraigė toliau kopia į sapnišką nepamatuojamo aukščio kalną. Ir turbūt įdomiausia, kas jai pačiai yra laikas.
