Kada prisidainuojama

Laiku ir nelaiku

Ps 98, 1–4

Pirmadieniais LTV per „Dokumentinio kino vakarą“ suka filmą apie Antrąjį pasaulinį karą. Beveik viskas nauja, nematyta, ištraukta iš archyvų ir kolekcijų. Antroje serijoje – 1940-ųjų vasara, nacių Blitzkrieg Prancūzijoje. Šimtatūkstantinės karo belaisvių voros. Išgąsdinti, sielvartingi veidai. Vokiečių kronikininkas atvirai mėgaujasi šiuo paveikslu, belaisvių jūroje susiranda juodaodžių kareivukų, šauktinių iš prancūzų kolonijų. Komiškas milinės ir feso ar turbano derinys. Jų liūdesys rodosi dar gilesnis. Čia pat ant ištryptos žemės lyg per aukojimą ožkai perrėžiama gerklė, išbadėję vaikinai drasko ir ryja žalią mėsą. Balsas už kadro komentuoja, kad taip atrodanti prancūzų civilizacija, kurią jie norėję nešti Europai. O paskui iš viso to staiga gimsta šokis, belaisviai su turbanais ir fesais ima suktis ratu, trypčioti, kažin ką skanduoti. Danse macabre? O gal pergalės ir triumfo ritualas? Net jeigu žinai, kad juodaodžiai šokėjai netrukus bus išrinkti iš belaisvių minios ir sušaudyti.

Skaitydamas 98-ąją psalmę, prisiminiau šią sceną ir savo nuostabą dėl to, kaip pralaimėjimas ir mirtis virsta šokiu, ekstaziška džiaugsmo giesme. Psalmių knygoje daug kur linksminamasi ne tada, kai viskas puikiai klojasi, ir ne dėl tų dalykų, kurie paprastai verčia žmones krykštauti iš laimės. Tai, kas šiandien mūsų liturgijoje traukiama egzaltuotais balseliais ir skęsta parfumuose, kitados galėjo trenkti krauju, karo dūmais, išgąsčiu, kapituliacija. Neįmanoma, kad išrinktoji tauta nuolat mito tik pergalėmis ir kiekvieną sykį atsidūrusi pavojuje nedelsiant sulaukdavo maloningos Dievo pagalbos. Džiugiojo klegesio psalmyne tikrai daugiau, negu būta realių priežasčių triumfuoti ir kelti linksmybes.

Klausytojui šios aplinkybės gali kelti įtarimų. Nesvarbu, kas įvyktų, gera ar bloga, Dievas apipilamas liaupsėmis, jam lenkiamasi ir dėkojama. Visa paskelbiama jo šlovės ir didybės, jo gerumo ir ištikimybės apsireiškimu, išganymo tikrove, kuri, kaip girdime, atskleista ne tik Izraelio namams, bet ir pagonių tautoms, aniems neaprėpiamiems žemės pakraščiams. Tokių tvirtinimų apstu psalmių knygoje. Jeigu psalmyno giesmės skirtos tik liturgijai, Dievo kulto apeigoms, gal nebūtina jose ieškoti realybės atspindžių? Liturgijoje juk įprasta užbėgti faktams už akių, remtis dieviškais pažadais, žadinti pasitikėjimą ir viltį, kad ir kas būtų nutikę.

Psalmė, kurios ištrauką skaitome, neatrodo atsiradusi visiškai tuščioje vietoje, tik iš pareigos ar papročio girti Viešpatį. Pastebėjus šioje giesmėje akivaizdžių sąsajų su deutero Izaijo knyga, spėjama, kad autoriaus džiūgavimas turi rimtą pagrindą – Babilono tremties pabaigą ir dalies tremtinių grįžimą namo. Šis reikšmingas įvykis galėjęs sukelti pergalės jausmą ir būti izraelitams tarsi naujuoju egzodu. Dėl to esą pasigirsta kvietimas giedoti naują giesmę ir randasi žodžiai apie nuostabius dalykus, kurių liudininkais tapo netgi pagonių tautos. Visai suprantama, kad Dievas laikomas visagaliu istorijos Viešpačiu ir kad jo dešinei priskiriama laiminga tremties atomazga. Labiau stebina šios psalmės užuomina į universalų išganymo pobūdį. Išrinktosios tautos pergalė tampa prielaida ir žemės pakraščiams atsidurti Dievo artume. Naujasis egzodas keičia Dievo tautos ribas ir visą pasaulį grąžina Kūrėjo valdžiai bei malonei. Ši teologinė mintis konkrečius istorinius įvykius nustumia į antrą planą ir suteikia psalmės tekstui eschatologinę, t. y. laikų pilnatvės ir galutinės Dievo pergalės, perspektyvą, kuri aptinkama ir pranašų raštuose. Naujoji Izraelio namų giesmė virsta kosmine visų tautų giesme, besišaukiančia savo tikrojo Karaliaus.

Čia vėlgi galėtume klausti, kuo remiasi toks drąsus ir platus požiūris? Deja, nerasime nieko apčiuopiamo, išskyrus patį psalmės tekstą ir jame plūstantį džiaugsmą bei pasitikėjimą. Ar išsipildė, ar bent šiek tiek pildosi viltis, kad visas pasaulis bus patrauktas prie Izraelio Dievo? Žinoma, krikščionys turi tam atsakymą – Jėzų Kristų, visos žmonijos Išganytoją. Evangelijoje pagal Joną aptinkame pastabą, kuri rodo, kad psalmės lūkesčiai buvo išgirsti ir suvokti ankstyvosios krikščionių kartos. Išganymas ateina iš žydų, – patvirtins evangelistas. Jam ne sykį pritaria ir šv. Paulius. Naujasis Testamentas dar aiškiau ir drąsiau formuluos universalaus išganymo doktriną. Gražus pavyzdys, kaip auga ir vystosi teologinės idėjos. O kas daugiau? Kas iš viso to mums? Galimybė šiandien giedoti kelių tūkstančių metų senumo tekstą, dėti į jį savas mintis ir patirtį?

Psalmynas, kaip nė viena kita Biblijos knyga, yra padaręs milžinišką poveikį religinei žmonių sąmonei. Jis ne veltui buvo išsyk, be jokių išlygų įdiegtas ankstyvosios Bažnyčios liturgijoje. Viduramžių vienuoliai jo giedojimą pavadino dieviškąja tarnyba ir paliko tradiciją septynis kartus per parą melstis psalmių eilėmis. Martyno Liuterio išversta 46-oji psalmė „Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė“ buvo ir tebėra kasdienė duona ištisoms protestantų kartoms. Traukdami Clément’o Marot verstas psalmes, Prancūzijos hugenotai atlaikė didžiausius persekiojimus ir tremtis. Kiek sykių XIX amžiuje caro policininkų pranešimuose nurodoma, kad nacionalinių ir religinių bruzdėjimų dalyviai Vilniuje ar Kaune žygiavo giedodami psalmių posmus, kurie ilgainiui nuvedė į sukilimą. Ir kada didieji poetai – Janas Kochanowskis, Johnas Miltonas, Czesławas Miłoszas ar Sigitas Geda – imasi versti psalmių knygą, tai lemia tikrai ne vien teksto senumas ar aukštos prabos poezija.

„Prisidainavo“, – sakoma apie žmogų, kuris ką nors ilgai ir užsispyrusiai kartodamas sulaukia to, kas minima jo dainoje. Neturiu kito komentaro psalmių knygai ir visoms abejonėms dėl ten esančio tikėjimo, vilties, džiaugsmo pertekliaus pagrįstumo ir patikimumo. Tai, kad hebrajų psalmynas gyvai skamba jau tris tūkstančius metų, yra stulbinamas faktas. Joks kitas poetinis tekstas negalėtų tuo pasigirti. Matyt, tie, kurie kasdien atsiverčia šią knygą, yra patyrę, kad anksčiau ar vėliau viskas joje tampa tiesa. Tiesiog dainuojama ir prisidainuojama. Kunigų seminarijose klierikams nuolat kalama į galvą, kad nukunigėjimas prasidedąs tada, kai atsisakoma brevijoriaus, t. y. psalmių maldos.

Dar kartą prisiminiau anuos belaisvius, nežinia kodėl siaubo ir mirties fone susibūrusius į ratelį. Jų beviltiškas šokis ir giesmė, šiaip ar taip, juk irgi išpranašavo pergalę.

-tj-