JOZEFINA DAUTBEGOVIĆ. Eilės
Jozefina Dautbegović (1948–2008) – bosnių poetė. Studijavo kroatų kalbą ir istoriją Pedagogikos akademijoje Slavonski Brode (Kroatija). Iki karo pradžios gyveno ir dirbo Dobojuje (Bosnija ir Hercegovina). Prasidėjus karui, pasitraukė į Kroatiją, ten gyveno iki mirties. Galima teigti, kad ji – viena svarbiausių šiuolaikinių bosnių poetų, jos kūryboje itin ryški lietuvių skaitytojams beveik nepažįstama Bosnijos karo tematika. Todėl norėčiau pateikti keletą paaiškinimų. Karo metu bosniai palikdavo savo namus ir bėgdavo į kaimynines valstybes, o iš ten dažnai traukdavo į Vakarų Europą. Viena svarbiausių poetės kūrybos temų – palikti arba parduoti namai, kartais ir namai vaiduokliai, kurių iki šiol apstu Bosnijos provincijoje. Kita tema – grįžimas į tėvynę, kuri pasikeitė negrįžtamai, ir karo dvasiškai suluošinti žmonės, praradę artimuosius, dažniausiai vaikus, ir besistengiantys tęsti savo ištuštėjusį gyvenimą. Tačiau jos kūryboje galima aptikti ir drastiškesnių įvaizdžių – masinės kapavietės, šalia gyvenviečių gulinčios aukos, kurių niekas negalėjo pridengti. Ir vis dėlto šioje poezijoje nėra pykčio ir paslėptos pagiežos kaip daugelio kitų šiuolaikinių Bosnijos autorių kūriniuose. Ji išskirtinai nostalgiška.
Eiles verčiau iš 2004 metais Sarajeve išleisto J. Dautbegović poezijos rinkinio „Sodo kaliausių laikas“ („Vrijeme vrtnih strašila“).
P. S. Kaip tik bekurpiant šias eilutes, kambario draugė įjungia televizorių, šiuo metu transliuojamos žinios. Ir kol žurnalistai bando paaiškinti visuomenei, kaip nutiko, kad prie Bosnijos parlamento protestuoja karo veteranai – bosniai ir serbai, – prieš 20 metų kovoję vieni prieš kitus, o dabar siekiantys bendro tikslo: išsikovoti jiems priklausančias pašalpas, vienas žemaūgis išrėžia į kamerą: „Karas buvo ir baigėsi, o mes kartu gyvename toliau.“
J. Dautbegović poezijoje karo irgi nebėra, gyvenimas tęsiasi ir po jo, tik kitoks, paženklintas nostalgija.
Vertėja
kraustymasis
Manęs laukia baisus sprendimas
sutvarkyti
išmesti daugumą daiktų
besikraustant
Būti ta kuri juos įvardins
visus iš eilės
(Negaliu išvengti jausmo
kad šis pratimas išduoda)
Turiu paliesti pirštais
savo rankom paimti
ir išmesti
Laimingąjį sijoną kurį segėdama
lankiaus pas dantistą ir ginekologą
batus kurie patys kelią į namus surasdavo
vieną užuolaidą už kurios mes buvome
taip gerai apsaugoti nuo smalsių žibintų
Tavo senutėlį firmos „Pierre Cardin“ džemperį
kurį tada pabėgėlis gavai dovanų iš Raudonojo Kryžiaus
kartu su laišku pilnu geriausių linkėjimų
kurį parašė viena prancūzų šeima
jie (labai delikačiai) nenorėjo pasirašyti
kad neapsunkintų tavęs dėkingumu
Kaip siaubinga būti ta kuri liečia pirštais
O paskui žiūri kaip „Švaros“ darbuotojai
išveža visus prisiminimus
suplaka juos su svetimais ir sukrauna laužą
virš kurio po kelių akimirkų
vingiuos dūmų stulpas
(ir ką man tai primena)
Sielos mūsų daiktų ir vėl kris ant mūsų
įsikūniję į miesto smogą
Skiriu mirties nuosprendį
Jaučiuosi lyg budelis
Nežinau ar būtų geriau
jei apsigobčiau juodu gobtuvu
it visi kiti žudikai
kad manęs daiktai nepažintų.
Zagrebas, 2002.IX.14
kertant sieną
Birželis o jau karšta
Kolona susirangė kaip gyvatė saulėje ir apsimeta mirusi
Tarp manęs ir kitos pusės išsitiesė upė
geležinkelio tiltas muitinė ir dar daug kas
kas telpa tik mano galvoj
Grįžtu iš tėvynės nežinodama nė kodėl atvykau
Nuolat man kirba pareiga
kartais patikrinti
ar liko viskas ten kur palikau
Neįprastas medis miesto parke perskeltas į dvi dalis
kurios pražysta prisirpusiom vynuogėm
vos išgirdę kad aš jau čia
Viską aš akim palydėjau
Visas tuščias dienas kurių neišvengsi
Atrėmusi galvą į purviną stiklą
Laukiu kantriai kas kita man liko
Muitininkui atrodau įtartina
Ką turite klausia ir veria mane kiaurai
lygindamas gražią mano nuotrauką ir veidą tuščią
Po vasarine suknele neturiu beveik nieko
neskaitant truputėlio riebalų kurie ištisus metus aplink liemenį kaupės
belaukiant kada įsigalės Deitono taikos sutartis
Ar turite ko nors draudžiamo
klausia balsu nepripažįstančiu kompromisų
turiu sakau bet ne muitinei tai
Nuspręsiu aš
atsikerta
ir kita ranka nervingai varto mano dokumentus
Parodau jam dangų virš mūsų
vilnones romias dangaus avytes melsvam fone
žydrą kalvos liniją kuri visą kelią rąžos
man už nugaros kad sielvartą pagilintų ir tą jausmą
kurį išvykę vadina gražiu vardu
nostalgija
Labiausiai įtartinos tos klimaksinės bobos
bamba eidamas į metalinę būdelę
nes jį priešingai nei Sizifą
atėjo pakeisti kitas.
Sl. Brodas, 2002.VI.4
neidentifikuoti
Lyg bendram kape
kiekvienas mirė sava mirtim
tariamai
meilė
tam pačiam objektui
Ką veikia jo raktikaulis
šalia šito kaktikaulio
Ir į ką minėtasis bus panašus
sustatytas iš skirtingų dalių
kai ateis prisikėlimo
diena
Ypatingas klausimas
Kas mūsų kūnus sudarys
jei ir vėl
nuspręsime mylėti
Nėra išankstinio daiktų išdėstymo
Tuos pačius daiktus įvykdyti galima skirtingais būdais
Siekiama redukcija semantika
gramatika komunikacija
kalba žmogus paskaitoje
apie dalykus su išvardytais nesusijusius
Nežino jis kad viskas gyvenime
yra vis tas pats
lyg ištiesta virvė per visą kiemą
ant kurios kartkartėmis
skalbinius pakeičiam.
Zagrebas, 2001.X.20
sodo kaliausių laikas
kai paukščiai priprato prie sodo kaliausės
aprengtos senu paltu
aš ją vis dar lenkdavau ratu
grįždama namo betemstant
Baidyklė yra baidyklė
ir kas žino kieno siela gali
po juoda skrybėle ir tamsiu paltu
išeiti į gatvę
Paukščiai ir toliau nesirūpindami lesė ką tik pasėtas sėklas
Sodo šeimininkas ėmėsi griežtesnių priemonių
Vieną rytą jis gyvą šarką pririšo už kojos
ir iškėlė ant karties aukštos kaip vėliavą laimėtojas
sodo vidury
Kol šarka rodė gyvybės ženklus plakė sparnais
plasnojo ir siaura karties viršūnė grasinančiai liūliavo
kiti paukščiai neskrido į sodą
laikėsi saugaus atstumo
Kaimynas buvo negailestingas
Šarka jau buvo mirusi bet aš vis dar
sukdavau žvilgsnį į kitą pusę
eidama pro šalį
Laikas kaip laikas tai nepastovi kategorija
Pakabintai šarkai iškrito ilgiausios plunksnos
o pilkas frakas vos nulaikė kaulelių saujelę
Paukščiai priprato prie tos karties kuri pučiant vėjui pirmyn atgal siūbuoja
ir šalia nerūpestingai šokčiojo lesdami jaunas pupeles
be jokio gailesčio
Aš vienintelė vis dar bijojau to žiauraus veiksmo
ir buvau pasiruošus savo naują paltą aukoti
senai gerai baidyklei
Bet viskas tuo nesibaigė
Vėliau mes ir žmones
stebėjome kaip skirtingose vietose kaba
ant spygliuotų vielų virš tvorų prieš namus
nuosavuose soduose
numirėliai juodais paltais
kurie po ilgo kabėjimo lauke
išbluko lyg šarkos plunksnos ant karties
Išgyvenusieji vaikštinėjo aplink
be jokios užuojautos
lyg tie paukščiai kurie lesė kaimyno sode
Išvada: nesuprantu dabar naujųjų tendencijų
nes vis dar esu pasiruošus aukoti naująjį paltą
nors ir kvailiui jau seniai aišku
kad nesugrįžtamai praėjo
geri laikai
senų sodo kaliausių.
Zagrebas, 2003.I.31
pirkimas ir pardavimas
Aš parduodu namą ir viską ką jame sukaupiau
Tu perki tik stogą virš galvos
Aš parduodu mansardą pilną balandžių ir šviesos sijų
kurios po čerpėmis išsitiesia geltonais kaspinais
tu perki vietą nereikalingiems daiktams laikyti
Aš parduodu visus vakarus su draugais jų skambančius balsus
Tu perki pakankamai kvadratų
modernaus dizaino itališkai virtuvei įrengti
Aš parduodu vaizdą į purpuro kalvas
ir trisdešimt metų saulėlydžių padaugintų iš 365 dienų metuose
neskaičiuojant keliamųjų
tu perki langą į rytus
Aš parduodu mėnulio pieną jo gyvsidabrį
išlietą ant kaimynų stogų
Tu perki tik mansardos balkoną tinkamą džiovinti rūbams
Apie miegamąjį nekalbėsiu
iš padorumo
Bet galiu įsivaizduoti ką tu pirktum
Parduodu ir nervingus savo batelių kaukšėjimus kurie žingsniavo
pirmyn–atgal atgal–pirmyn
aukštyn–žemyn
žemyn–aukštyn
belaukiant jo žingsnių laiptais
svetainėje
Tu perki išpoliruotą ąžuolo parketą
ir klausi manęs
kiek kainuoja kvadratinis metras
prisiminimų?
Zagrebas, 2003.III.3
vitrinų plovėjo daina
Mano pažįstamas vitrinų plovėjas
teigia kad nieko po žydru dangum
netrokšta
Kai prieš pusryčius valau „Kraš“ saldainių parduotuvės vitriną
sako jis
burnoje jaučiu saldėsių skonį
bet iš ryto negaliu valgyti viduje esu toks beskonis
Nuo žvilgsnio į vitriną pilną vaisių nuo apelsinų ir obuolių kalno
visą dieną mane ėda rėmuo
Kai plaunu vitrinas su vyriškais rūbais specialiai įsitaisau ant kopėčių
žvilgsniu matuoju kojines rankovių ilgumą dairaus į sagtis
ir kol nuplaunu visus drabužius būnu sunešiojęs
Pardavėjos visada mane mato iš priekio
ir jos mane akim matuoja atsiprašau truputį žemiau juosmens
Ne dėl to kad neturėčiau ką parodyti
bet man to nesinori daugiau
Turiu pripažinti kartais mėgaujuosi kai grupelė merginų
sustoja prie švariai išplautos vitrinos
žiūrėdamos į naują pavasario–vasaros kolekciją
aplink mane tada pakvimpa lyg būčiau gėlyne
Žinau aš kas mano metams netinka
nesirūpink
Prisipažįstu kartais plaunu vitrinas ir su šleikštuliu
lyg purvinus indus ryte po ilgo šventimo
Dirbu ilgai reikia saugoti darbą kas mane daugiau tokį seną
Kartais ir nusišypsau kai išsiblaškėliai galvą sutrenkia į stiklą lyg paukščiai
tada įsitikinu kad darbas gerai atliktas
Net ir turėdamas pinigų nieko nepirkčiau
tiek prisižiūrėjau kad šlykštu pasidarė
Na yra viena vitrina 42 name
kurią plaunu itin kruopščiai
bet visada lieka aprasojus
Viduje lyg lėlių namuose iškabinti raibi vaikų drabužėliai
beplaudamas dairaus ar tiktų mano anūkėliui
jei sūnus mano būtų vedęs anksčiau nei išėjo
Juk gražiuoju jam kalbėjau kai išeiti ruošės
Durniau nelaimingas ar žinai kad kare žūstama
kvailys tu paskutinis
Ir kaskart apie tai kai pagalvoju
vitrina apsitraukia rūku.
Zagrebas, 2003.III.4
Vertė Kristina Tamulevičiūtė
