Įžeminimas

JONAS VAICEKAUSKAS

Važinėjame labai skirtingais automobiliais, pagal kišenę. Vieni perka naujus, kiti – tik naudotus. Pastarieji taip pat labai skiriasi, nes pas mus, palyginti su turtinga Europa, jie naudojami daug ilgiau. O per ilgą gyvenimą, kaip žinoma, gali būti įvairių nutikimų ir išryškėti įdomių būdo bruožų, nesurašytų jokiose techninėse charakteristikose. Po teisybei, jų nebeprisimena nei savininkas, nei pats automobilis, perkopdamas į kokią trečią dešimtį. Tik mūsų išradingieji meistrai, sukaupę turtingą patirtį, nesutrinka susidūrę su senųjų kaprizais. Vieną tokį ir paklausiau patarimo, kai prispaudė bėda – sugedo mano senas kantrus automobilis. Neilgai galvojęs, specialistas pasiūlė: „Įžemink – atjunk pliusinį laidą nuo akumuliatoriaus ir prijunk prie masės. Kompiuteris visokios velniavos laikui bėgant prisigaudo ir pradeda kvailioti.“ Pabandžiau – padėjo. Ar dar kas bandė? Verta, nes tai darau nuolat ir ne tik su mašina, bet ir tada, kai mano „kompiuteris velniavos prisigaudo“.

Įžeminimo būdai gali būti labai įvairūs, susiję su gamta  – žeme, vandeniu, daugiau ar mažiau populiarūs. Bendras jų bruožas – išsipildymas, jo laukimas. Veiksmas, ko gero, svarbiausia, bet reikalingas ir jį pateisinantis rezultatas. Jeigu ieškome, tai gerai būtų ir rasti ką nors naujo. Nebūtinai kūrybinėje veikloje, nors ir joje.

Populiariausia, atrodo, žvejyba. Kartais būna tokios sąlygos, kad galima matyti, kaip žuvis ima jauką. Taip būna retai, jeigu būtų dažnai, šis užsiėmimas prarastų didelę dalį patrauklumo. Juk įmerkus meškerę pradeda veikti vaizduotė, nukreipta į tai, kas vyksta apačioje. Viršuje, galima sakyti, prisitaikai prie aplinkos. Pasyviai, taikiai ir natūraliai esi jos dalis. Suaktyvėji plūdei sujudėjus. Tai laikas, į kurį telpa didžiuma šio užsiėmimo azarto ir retas žvejys pasakys, ką jam reiškia ilgas spoksojimas į nejudančią plūdę. Iš bėdos kartais galima pasėdėti su meškere ir ten, kur žuvies niekas nėra sugavęs. O gal būsi pirmas?

Kai kuriuos labai traukia daržininkystė, sodininkystė. Dažniausiai vyresnio amžiaus žmones, tenkinančius dar ir poreikį rūpintis, globoti, palikti ką nors po savęs, vaikų gimdymo laikui jau praėjus. Tiesioginis sąlytis su žeme, monotoniški, ritmingi, nesudėtingi veiksmai, nauda, bet maloniausia matyti prasikalančius daigus, augimą, brandą. Tiesiog akyse vyksta tapsmas, kitimas ir tu gali būti pirminė to priežastis, gamtos bendraautoris. Svarbi čia ir daugelio šimtmečių žemdirbiška patirtis. Organiškai jaučiame šios veiklos prasmingumą – žemės vaisiai visad padėjo išlaikyti gyvastį.

Yra ir toks mažiau populiarus ir žinomas užsiėmimas – senovinių daiktų paieška. Čia jau lendant į žemę ieškoma ko nepametus. Oficialiai ir teisėtai tai daro archeologai, bet yra ir neįteisintų ieškotojų. Kas piktesnis, juos vadina „juodaisiais“, kiti – kasinėtojais. Iš tikrųjų jie yra labai skirtingi. Visi domisi istorija, bet vieniems tai pajamų šaltinis, nepaisant nieko, taigi ir įstatymų. Jie pelnytai baudžiami, nes sunaikina paveldą, išniekina kapus. Kiti su metalo detektoriais gūrinėja po laukus, ariamajame sluoksnyje aptinka kartais jau daug šimtmečių plūgų ir kitų žemės ūkio padargų grumdomų ir tąsomų mūsų protėvių paliktų daiktelių. Senuosius privalu atiduoti valstybei, bet „įžeminimas“ čia yra geras. Kartais, ilgai kinkavęs plynumoje, ką nors užčiuopi. Nuo signalo – radinio fiksavimo iki iškasimo prašmėžuoja dideliausio pasisekimo viltys, o rankose atsidūrus velnioniškai populiariam radiniui – vyno (vadinto rašalu) skardiniam dangteliui – iš ne tokios tolimos, dar gerai prisimenamos praeities ataidi kokio savo jau atsigėrusio dėdulės tostas: „Į sveikatą, vyruti!“

Kitoks jausmas liesti gal prieš keletą amžių protėvių turėtą daiktą, kažkaip atsidūrusį žemėje. Vaizduotei atsiveria plačios erdvės ir dažnai akimirką nušnara slopstantis aidas, probėgšmais sušiugžda įsisąmoninti nespėta viltis išgirsti tą „vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų“.

Vakare tušti laukai nuščiūva ir jau prietemoje apčiuopi paskutinius radinius. Tik tada pajunti nuovargį ir atsisveikini su vėstančia žeme. Dažniausiai tai vyksta rudenį arba pavasarį, nes laukuose neturi būti pasėlių. Pasigirsta migruojančių paukščių balsai ir tolimas jų skrydis mums sukelia svečių, nežinomų šalių vaizdinius, nutolusius erdvėje, o tamsa, gobianti akiratį, glunda prie žemės ir kuria kurčius mūsų smalsumui čia buvusių gyvenimų pavidalus, slėpdama juos nuo mūsų žvilgsnių, nutolusių laike. Pasijunti esąs nereikalingas ir patrauki namo.

Turbūt savaime aišku, kad malonu po tokios dienos ištiesti nugarą įprastoje namų kertėje ir vėl užsiimti kasdienybe.

Būtų galima tuo ir baigti, bet gal nepelnytai bus sureikšminta ši veikla, nutylint kitą, giminišką, nors ir labai skirtingą. Ieškojimo, radimo, išsipildymo kiek surogatiniu pakaitalu būtų galima laikyti gan paplitusį pomėgį raustis antikvarinėse, dėvėtų daiktų parduotuvėse. Be didelės madų, laikotarpių įvairovės, ten juk irgi jauti sąlytį su anksčiau tuos daiktus naudojusiais žmonėmis. Radęs sau patinkantį supranti, kad turi kažką bendro su jį anksčiau naudojusiu.

Kalbant apie kūrybinį procesą, bet kokie kontaktai su aplinka jo metu jau nėra esminiai. Galima sakyti, kad ieškojimai tada vyksta be kitų veiksnių ir patirties suformuotuose unikaliuose kuriančiojo asmenybės kloduose.

Kaip ūkininkas rytą apžvelgia savo pasėlius, taip ir meistras, tapęs, lipdęs iki vėlumos, kitą dieną kūrinyje pamato dalykų, kurių lyg ir nebuvo, kurie turi būti keičiami, išryškinami, siekiant įgyvendinti idėją. Vienaip ar kitaip pavykus, galima ir atsipūsti.