GRAŽINA KELMELYTĖ. Eilės
Pranašė
Akmenys, kurių katedrom nepripažino,
Atsiduso
Ir aš girdėjau jų balsus
Iš labai toli.
Uždusę žemų bažnyčių skliautai,
Nebijokit,
Ir mane kartais išnešdavo iš namų.
Pasigėrėti žvaigždėm.
Būdavo naktis
Ir tikėjau, kad sapnuoju katedrą stogu skylėtu,
Kad ūkanos – tai nuo alsavimo prisigėrusios sienos,
O šitas užmirštas dievas,
Sunykęs, pasislėpęs pamiškėje,
Žiūrėjo į tamsą
Ir matė mane,
Trumpam pakeltą į dangų.
Aš nežinau, ką tai reiškia,
Ką reiškia tos vizijos ir tie šauksmai,
Tie akmenys, braižantys kojas,
Tos naktys ir tie balsai,
Kurie kviečia į rojų.
Aš tik sapnuoju didelį pastatą,
Katedrą iš žvaigždžių,
Sapnuoju, kad pakilus į dangų.
Tamsų veidą regiu.
Regiu kaip per miglą,
Kaip per sieną miglų.
Regiu keliaujant į šviesą
Miglotu keliu.
