DALIUS BALTRANAS. Eilės
.
Miestas.
Vargana „Café de Paris“.
Nutriušę šviestuvai, riebaluoti stalai.
Nudriskusių fotelių guoliai.
Viešpatauja apgailėtinas bydermejeris
Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje
Mieste,
Varganoje „Café de Paris“.
Kartkartėm čia –
Kartu su pastogių balandžiais –
Atskrenda būrys filosofų,
Pasiklydusių proto labirintuose,
Klaidžiojančių Narcizo bosketuose,
Parimusių po nutriušusiais toršerais,
Prie riebaluotų stalų,
Įsisupus į fotelių guolius,
Gurkšnojant miežinį alų,
Laižant išgalvotą „Farnese“ vyną
Mieste,
Varganoje „Café de Paris“.
Annos Pavlovos piešinys
.
Tavo namai.
Už langų
Balose klaidžioja Pavasario vėjai,
Kraujuoja nugenėtas obelų sodas.
Tik tavo kambariuose
Pasislėpęs už storų aksominių užuolaidų,
Prigludęs ant šilkinės kušetės
Drybso pernykštis Ruduo –
It madam Rekamjė –
Katės poza
Rymo priešais tave,
Smilkstant indiškai rožei,
Tarsi laukdamas –
Kol atsineši drobę, molbertą,
Aliejumi įamžinsi
Jo pernykštį dionizišką žavesį…
.
Ugnis myli tave.
Tik ir laukia –
Kol prieisi prie krosnies vėstančio urvo,
Kol ant žarijų kaulų,
Apaugusių melsvu smalkių pelėsiu,
Imsi berti
Milijonais metų kvepiančią anglį,
Kol krosnies nutilusiame pragare
Tvarkingai –
Lyg knygas metalinėje lentynoje –
Išdėliosi plazmai paaukojamus
Beržų, eglių, uosių kūnus,
Stropiai sukapotus į malkų kriaukšles…
Ugnis myli tave,
Kai rūpiniesi jos švariu gyvenimu,
Žarstekliais kasdieną surankiodamas
Suvalgytos anglies ir medžio išėdas,
Kai tu palaukėje statai
Pilką glitų pelenų kalną,
Tramdantį Pavasario polaidžio potvynį…
Ugnis myli tave.
Tik ir laukia –
Kad ją sočiai sočiai pašertumei,
Tik du kartus –
Pusryčiams ir naktipiečiams,
Nesvarbu, kad ji retkarčiais
Springsta, atsirūgsta
Rūgščiasaldžiais dūmais,
Įžūliai įsibraunančiais
Į šafranu ir muskusu dvelkiančius kambarius…
Tai niekis –
Ugnis myli tave.
Jos šiluma pulsuoja sugrubusiuose namuose.
Krosnies liepsnomis
Varinėjamas gyvenimo kraujas
Tvinkčioja tavo kambariuose,
Už kurių stiklo akių vaiposi
Mirtinai nuodinga Žiema…
.
Turgus.
Ant prekystalio
Kažkur spurda širdis.
Sveriama, parduodama
Kartu su kepenimis,
Pagurklėmis, inkstais, plaučiais,
Akimis, liežuviais…
Ant senų plieninių svarstyklių
Numesta tavo širdis.
Laiko peiliais kapojamas
Raumens gumulas,
Skanėstas ant dievažmogių stalo.
Išvirta, pakepinta,
Apibarstyta pipirais, kardamonais,
Apšlakstyta vyno ir gvazdikėlių aliejais
Tavo širdis.
Kadaise mylėjusi, nekentusi,
Uždusdama tvinkčiojusi
Sąžiningai įsiurbdama ir išspjaudama kraują.
Gyvybės plaktukas,
Muštravęs kraujagyslių upes, upokšnius.
Vieną dieną iš nevilties išplėšta.
Vietoj jos įbruktas tarpuvartėje rastas akmuo,
Ramus kaip mirtis.
Turgus, ant prekystalio
Kažkur voliojasi tavo širdis.
.
Europos šiaurės rytai.
Atokus užkampis.
Kuklių kalvų draugijos.
Kaimenės laukinių miškų.
Šimtamečiai miesteliai,
Nesugebantys nugalėti vaikystės,
Garsūs gigantiškomis bažnyčiomis –
Didesnėmis nei žmonių tikėjimas,
Bokštų patrankomis šaunančiomis
Tiesiai į Saulę.
Kažkur bibliotekų mažuose kambariuose
Būriuojasi pulkelis poetų.
Gražiaveidžiai narcizai.
Tarp savęs kalbasi
Naiviomis širdimis,
Kuždėdami – lyg slapčiausią žinią,
Nuleistą iš Dangaus pašvęstiesiems –
Kad Europos šiaurės rytuose,
Atokiame užkampyje,
Tarp kalvų ir laukinių miškų,
Suvaikėjusių miestelių pašonėje,
Iš Islandijos vulkano
Atgintų pelenų,
Iškritusių į pavasarines aikštes ir
Ant vėjų glamonėms
Išlaisvintų žmonių galvų,
Pražys –
It Sirijaus trilypė žvaigždė –
Purpurinė Kairo rožė…
Sunku patikėti, kad tai – tik
Kasdieninė poezija.
Neišsipildančios pranašystės.
Butaforiniai nuobodžių kambarių ornamentai
Atokiame užkampyje,
Europos šiaurės rytuose.
