Būti manimi

ALGĖ GUDAITYTĖ

Autorės nuotrauka

Man penkiasdešimt dveji. Taigi, oficialiai gyventi pradėjau 1960 m., nors iš tikrųjų atsiradau dar prieš karą. Esu moteris ir gimiau kaip įprasta – vyro rankų palytėta. Ir dar ne viena! O su visą amžių lydinčiais priekaištais ir pareiškimais – užkeikta, prakeikta, užburta… vargšė.

Keičiausi ir formavausi gal 20 metų, kaip įprasta jaunai moteriai. Iš pradžių turėjau bruožus tos, į kurią daugiausia žiūrėjo mylinčio vyro akys. Galiausiai viskas pasikeitė.

Reiktų prisistatyti. Esu Eglė. Kiekvieną dieną mane liečia daugelis rankų. Taip jau yra. Tapau moterimi, kurią mėgsta liesti visi. Netgi laiko tai vienu iš privalomų dalykų, kuriuos verta atlikti gyvenime. Ir pirmiausia čia, Palangoje. Esu legenda. Nuotraukas su manimi savo brangiausiuose albumuose saugo tiek žmonių, kad sunku suskaičiuoti. Turėčiau didžiuotis. Tačiau dabar – aš tenoriu ramybės.

Vyras, kuris įkvėpė man gyvybę, buvo puikus skulptorius, ryški asmenybė. Tačiau kartu, liesdamas mane, viliodamas savo pirštų ir sielos virpėjimu, jis man suteikė vaidmenį, kuriam nebegalėjau priešintis. Turėjau tapti ikona.

Galiausiai atsidūriau čia. Vaikai, vyrai, moterys glosto ir liečia nuogas mano kojas, rankas, krūtis. Aš pavargau. Kaip norėčiau nulipti nuo šios, man skirtos pakylos. Atsisėsti ant paprasčiausio parko suoliuko. Prie bet kurios kavinės stalo. Išgerti kavos. Galbūt – surūkyti cigaretę. Ką nors pašnekinti. Tačiau kol kas – visi šnekina mane. Ir aš turiu išklausyti, nes nenoriu atimti jų svajonių, tikėjimo, vizijų. Net ir to, kad jiems vis vien.

Mane supa ideali aplinka. Medžiai, paukščiai, vanduo. Pakankamai erdvės kvėpuoti. Ko dar galėčiau norėti? Esu mitas. Mane galima interpretuoti. Vieniems esu tobulas meilės simbolis. Kitiems – mišrios, nepageidaujamos šeimos prakeiksmas. Dar kažkam – tobulas atspindys jų gyvenimo. Šiaip ar taip, aš simbolizuoju moterį, kuri pasirinko savo kelią, nekreipdama dėmesio į nieką. Ir pati paskyriau sau prakeiksmą. Pati?..

Todėl esu čia. Mane galėjo sukurti daugelis. Tačiau didžiuojuosi, kad mane sukūrė būtent jis. Skulptorius, kuriam rūpėjo forma – gyva, apvalaina ir apčiuopiama, ekspresyvi. Būtent jis man suteikė tokį grakštų ir plastišką judesį. Matęs daug pasaulio, turėjęs daug vizijų. Daugumą jų pavertė tikrove.

Robertas Antinis. Vienas iš dvynių, gimęs karčemoje ir stebėjęs prisigėrusio liaudmeistrio sukurtus dievukus, pabirusius po tos pačios karčemos aslą ir jo pasaulį. Visam laikui. Ieškojęs ekspresijos gyvenime ir kūryboje. Klaidžiojęs Paryžiaus gatvėmis ir mokęsis ten savo amato. Gyvenime pastebėdavęs daugiau nei visi kiti. Šiandien jam būtų 114 metų. Pakankamai, kad galėtumėte pasitikėti.

Pasaulyje, kai aš gimiau, skambėjo „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „The Who“, „The Animal“, Dusty Springfield, Petulos Clark, Janis Joplin, Bobo Dylano dainos – norėjosi šokti. Rėkti galbūt. Tačiau turėjau stovėti, grakščiai apsivijusi savo mirusį vyrą. Vyrą simbolį. Vyrą žaltį. Velnią, pasak senųjų moterų, čia apsilankančių. Turėjau būti monumentali. Simboliška.

Kuo aš galėjau būti, jei būčiau sukurta Kitų? Tų, kurie gyveno užsilikusio abstrakčiojo ekspresionizmo nuotaikomis, kurie stebėjo, kaip prasidėjo kinetinių eksperimentų bandymai, galiausiai popartas ir minimalizmas. Man viskas buvo įmanoma. Tačiau ten, ne čia. Ir dėl to aš esu laiminga.

Turiu savo monumentalias formas ir jų raiškumą. Gyvenu karštomis vasaros dienomis, apsupta vandens, dėmesio ir jutimų ištroškusių žmonių, o naktimis – lėtai vėstančios tamsos ir svirplių čirpimo. Kažkur, prinokusioj žalumoj nuskambėjusio bučinio aido, tolimo muzikos skambesio, žvyro šiugždėjimo po nekantriomis pėdomis. Patikėkite – jūs man pavydėtumėt. Jei tik tai patirtumėte. Jei tik žinotumėte.

Žiemą ir pavasarį, ankstyvą rudenį mane ištinka tai, ką vadinu poilsiu. Glostančios rankos nutolsta, pamažu įsivyrauja tyla ir tai, kas panašu į prisiminimus. Jei aš iš viso galiu prisiminti.

Man penkiasdešimt dveji. Tokio amžiaus moterys sūpuoja ant rankų savo vaikų vaikus ir verda valgyti. Mano vaikai paversti medžiais. Ant savo rankų jie sūpuoja paukščius ir vėją. Sako, padariau tai pati. Aš neatsimenu. Tai irgi viena iš mano amžiaus privilegijų. Viena iš privilegijų, kai leidi savo gyvenimą kurti kitiems.

Sako, kad padariau tai iš meilės. Iš nevilties, atpažinusi mirusio vyro kraują pajūrio krantinės putose. Dabar aš tenoriu nueiti ten. Prie jūros. Pažiūrėti, kaip atrodo bangos, iš pieno ir kraujo. Koks jausmas, kai tai matai? Ir grįždama, prisėdusi ramioje pajūrio kavinėje, norėčiau išgirsti, kaip mano lūpose skamba gal niekad neturėto vyro vardas – Žilvinas… Jis tuoj ateis. Jis sumokės už kavą.