Besilydanti poezija

MARIUS PLEČKAITIS

Gytis Norvilas. Išlydžių zonos. Eilėraščiai.
K.: Kitos knygos, 2012. 78 p.

Pradėsiu taip, kaip bent vadovėlinių recenzijų pradėti nederėtų. Nesirengiau recenzuoti „Išlydžių zonų“ (nemačiau jose intriguojančių kabliukų ir kitų pozityvių žabangų), bet dėl tam tikrų aplinkybių knyga vis dėlto pateko ant pliekiamųjų (kartais ir giriamųjų) stalelio.

Gytis Norvilas pasauliečiams labiausiai žinomas kaip savaitraščio „Literatūra ir menas“ laisvosios skilties „De profundis“ redaktorius. Mano atmintyje Gytis dar išlikęs kaip gana stiprios poezijos knygos „Skėrių pusryčiai“ autorius. Pastarąją kol kas laikau Gyčio kūrybiniu piku.

Naująją knygą galima pagirti už grafinį apipavidalinimą. Čia skoningai sugula Gyčio Norvilo ir Tomo S. Butkaus vizualinės idėjos. Autoriaus paišai kūriniams suteikia autentikos, kurios jiems iš tiesų gerokai trūksta. Tuo tarpu dėl knygos dizaino skųstis beprasmiška.

Visiems jau atsibodo kalbėti apie postmodernizmą, o jei tai vis dar darai, vadinasi, esi stiprus ir nenuilstantis polemikas arba tiesiog atsilikęs. Sunkiau įvertinti dabartinių postpost tekstų vertę ir svarumą. Nežinia, su kuo juos lyginti, kai, tiesą sakant, Lietuvos kūryboje to stipraus, kokybiško postmodernizmo apraiškų ne tiek ir būta. Galbūt čia lyginamuoju tašku galėtų būti Aušros Kaziliūnaitės tekstai, bet tai daryti per daug sudėtinga, nes Aušros eilės krypsta į norą filosofuoti, o Gyčio – į norą pokštauti (nesakau, kad kuris nors yra pranašesnis).

Kad ir kaip ten būtų, susidaro toks vaizdas, kad „Išlydžių zonų“ tekstai parinkti bet kaip, eksperimentiniai kūriniai atsiduria prie dar ekscentriškesnių mėginimų, viskas susupta, suvyta mėginant imituoti realios sandaros egzistavimą. Kartais jau geriau palikti kratinį tokį, koks jis yra, nepridedant dar daugiau nereikalingų klijais kvepiančių detalių.

Su visa pagarba autoriui ir leidyklai spėju, kad tai dar vienas atvejis, kai, gavus iš Kultūros ministerijos finansavimą, greitom sulipdoma ir knyga. Jei spėjimas netikslus, vadinasi, aš nesugebėjau perprasti painaus Gyčio kodo.

Manau, esminė vieta, kur Norvilas prašovė, yra pasirinkimas tradiciniu būdu išreikšti kūrybą, tai yra išleisti paprastą knygą. Čia labai tiktų garsas, vaizdas, autoriaus klejonės DVD ir panašiai. Tokie jau liūdni laikai atėjo, kad ne viską, ką norėjai, išeis pasakyti plonute aštuoniasdešimties puslapių knygele. Ji net, atvirkščiai, skaitant išsiplečia ir tampa neapimama lyg moteris viename „Oi broliuk dobiliuk, negerai“ posme.

pokalbis telefonu

(trejukė)

(p. 42)