Visos ištremtos saulės

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Lygiai po trijų valandų ji pramerks akis ir šūktels mano vardą. Po trijų valandų ir penkių minučių, paėmusi suglebusią liauną ranką, nuvesiu ją į vonią ir drėgnu rankšluosčiu brauksiu per siaurus, smulkiomis strazdanomis aptrupėjusius pečius, liulančias beformes krūtis, išstypusias į šalis kojas. Iš mėsingų šlaunų masės kyšos tik kaulėti keliai, linkstantys į priekį it sudžiūvę, nukirsdinimo laukiantys medžių kamienai. Kruopščiai nušluostysiu ir juos, surinksiu kiekvieną paslapčia nusėdusią dulkelę, išgramdysiu purvu aplipusią raukšlėtą žievę. Mano senučiukė irzliai sumurmės: švelniau, juk gali švelniau, – ir aš, sugniaužusi kumštį taip stipriai, kad nagai įpjaus įsitempusią delno odą, būsiu pati švelniausia.

Paukščio balsas, lašas, dūžis. Balsas, lašas, dūžis. Balsas, kapt ir… Emile! – balsas. Mums jau laikas keltis. Įsispyrusi į minkštas avių vilnos šlepetes, išsėlinau pro duris. Dar keletas sekundžių ir abejingu labas rytas bus paskelbta kasdienio ritualo pradžia. Jau. Vos tik įžengusi į naftalinu pradvisusį kambarį, paskubomis pravėriau langą. Elgiausi labai neklusniai, mat Monikai niekad nepatiko gaivus ryto dvelksmas. Visi lauko kvapai, garsai, saulės nutvieksti paveikslai, alsuojantys gyvybe, baugino tą pilka oda aptrauktą skeletą. Ji nervingai gūžčiojo pečiais, rankomis bandė uždengti saulės zuikučių medžiojamas akis, spurdėjo tarsi mažas paukštelis, pakliuvęs į spąstus. Žinojau, kad neverta kalbėti apie mūsų piktžolyne ką tik pražydusią rožę, apie saldų kvapą, kurį ji irgi galėtų užuosti, jei tik liautųsi slėpusi savo jusles nuo gyvybės atodūsių. Vangiai kartojau puikiai išmoktus judesius, žingsnius nuo Monikos lovos iki lango, nuo lango iki durų. Rytinis ritualas buvo beveik baigtas, mums beliko papusryčiauti. Suvalgiusi sviestu užteptą duonos riekę, senučiukė kone iki pietų gurkšnodavo aviečių arbatą. Taip iš lėto slinkdavo jos rytai, kol ateidavo metas pietauti.

Šis rytas turėjo būti kitoks. Arbatos turėjo užtekti vos perpus trumpesniam laikui – pripyliau tik pusę puodelio. Vogčiomis stebėjau, kaip retėja sausų lūpų prisilietimai prie puodelio krašto ir tankėja kvėpavimas. Ji vis nesiliovė, spaudė puodelį prie lūpų, nors jis buvo tuščias. Laukiau irzlaus Emile! – tai turėjo būti atomazga, tik taip galėjo baigtis šis absurdiškas spektaklis. Tačiau Monika atkakliai kartojo išmoktus judesius, rodos, nė minutėlės nesuabejodama, kad galbūt turėtų elgtis kitaip, kad galbūt turėtų sugriauti sistemą. Žinau, ji apie tai net nepagalvojo. Tie liesi pirštukai būtų spaudę puodelį netgi tada, jei jo nebūtų buvę. Nebūtų arbatos, nebūtų puodelio, bet būtų Monika. Ji yra vienintelė šios trupės aktorė ir jokie niekingi daikteliūkščiai negali sutrukdyti atlikti jai savo vaidmens. Kokia didinga akimirka. Šie trys žodžiai persekiojo mane iki pat vidurdienio. Tiesą sakant, jie persekiodavo mane gana dažnai. Jau keletą mėnesių bandžiau sukurti kitokius Monikos rytus, kitokias popietes, netgi kitokias naktis. Tačiau viskas pakluso jai. Aš paklusau jai.

Praėjus dviem valandoms, palydėsiu savo senučiukę į miegamąjį. Iš lėto atsagstysiu medvilninę suknelę, atsargiais judesiais pamasažuosiu sukumpusį sprandą, iššukuosiu tvarkingai susegtus plaukus, paskui dar tvarkingiau supinsiu juos į ploną kaselę, užsirietusią lyg šuns uodegėlė. Paslėpsiu šąlančias Monikos blauzdas po storu apklotu, pradėsiu niūniuoti liūdną lopšinę, tuomet ji irzliai sumurmės: eik, eik sau, – ir aš išnyksiu tamsiame koridoriuje.

Paukščio balsas, lašas, dūžis. Balsas, lašas, dūžis. Balsas, kapt ir… tyla. Tai buvo kitoks rytas. Paskutinis rytas su Monika.