Marxas gyvas negyvas

MARIUS PLEČKAITIS

Karl Marx. Kapitalas. II tomas. Iš vokiečių k. vertė Benjaminas Fogelevičius. V.: Vaga, 2011. 648 p.

Su kai kuriais draugais mano kambarėlyje kartais šmaikštaudami imituojame Kauno marksistų skaitymus. Susikuriame po „raudonąjį“ pseudonimą ir, pasiėmę Marxo tomus, pradedame linksmybes. Taip puotaudami nesąmoningai sukuriame ironiškąją projekciją į Marxą ir atvaizduojame sunkų jo užrašų pritaikomumą šiandienai. Panašiai autoironiškai jaunieji pūstažandžiai neoliberalai galėtų elgtis ir su Adamo Smitho „Tautų turtu“, užuot jį dievinę. Vieno mero Zuoko rinkodarinių nesąmonių neužtenka.

Vakar grįždamas namo pagavau save mąstantį apie visas tas galybes žmonių, sėdinčių lauko kavinėse, be saiko leidžiančių pinigus brangiems kokteiliams ir insultiniams kepsniukams. Mintis buvo apie tai, kad gal viso kairiųjų vargo ir nereikia, gal kapitalizmas, nors ir klupinėja, ilgainiui privalo triumfuoti. Juk visa ta lankytojų euforija nėra šiaip sau. Ji atspindi gaminamų produktų pasiūlą atitinkančią paklausą. Taupymas lygus investicijoms, rinka geriausiai nusistato, ko jai reikia, ir panašiai.

Viskas būtų pusė velnio, jei taip gyventų visi. Toje pačioje Lietuvoje ir tame pačiame Kaune pilna žmonių, apie galimybes taip linksmai viešumoje pašėlti net nedrįstančių pagalvoti. Ir jei pradėsite sakyti: „Geriausi išlieka“, aš jus kartu su bėdžiais išsiųsiu į mišką, ten galėsite ir darvinistiškai pasivaržyti. Be to, pats vartojimo augimas savaime nieko nekuria, o tuo labiau apskritai nėra savaiminis. Normalu būtų, jei paklausa kurtų pasiūlą, o ne atvirkščiai, kas vyksta jau gerus trisdešimt metų, atsiradus pirmiesiems elektroniniams žaisliukams, o korporacijoms į pirmą vietą iškėlus rinkodarą ir pardavimą.

„Kapitalo“ antrasis tomas „Kapitalo cirkuliacijos procesas“ pirmą kartą publikuotas 1885 m., jau po Karlo mirties, jį išleisti padėjo bendražygis Friedrichas Engelsas. Knyga sudaryta iš trijų skyrių, pirmasis – „Kapitalo metamorfozės ir jų apytaka“. Čia iš dalies tęsiama pirmojo tomo tema, nagrinėjama, kaip kapitalas pasireiškia įvairiomis gamybos ir cirkuliacijos fazėmis. Įdomiau skaityti pasidaro, kai didysis Karlas pradeda kalbėti apie apyvartinį kapitalą antrajame skyriuje – „Kapitalo apyvarta“. Tema iš dalies pritaikoma ir dabar, kai projektų rengyba, pasiekusi piką, daužosi į galimybių ir populiarumo ribas ir kai kyla nemažai disputų dėl kapitalo įmonėje pakankamumo ir pagrįstumo. Įdomu pasauliečiams ne tik dėl aktualios temos ir didesnio kiekio teorijos. Šiame skyriuje ypač pasireiškia legendinė ideologinė Marxo ir Smitho kova (aišku, tik iš vienos pusės, nes Smithas mirė beveik 30 metų anksčiau, nei gimė Marxas). Trečiasis, finalinis, skyrius „Viso visuomeninio kapitalo reprodukcija ir cirkuliacija“ vėl grįžta į gana nuobodžias dogmatines klejones.

Antrajame tome nauja tai, kad darbininkai atsiskleidžia, tiksliau, yra nagrinėjami kaip vartojimo prekių pirkėjai ir kaip darbo jėgos pardavėjai daug dažniau nei kaip pridėtinės vertės kūrėjai. Šis tomas apskritai yra nemenkas pirmojo atnaujinimas, išplečiantis ankstesniajame nagrinėtas problemas ir sąvokų suvokimo dialektiką.

Vis dėlto, palyginti su pirmuoju tomu, antrasis perdėtai sausas ir grynai ekonominis. Savaime tai nėra blogai, tačiau ką iš tokios knygos gali gauti paprastas žmogus, neskiriantis ekonominių terminų, o jie šioje knygoje jam vaikiškai aiškinami tikrai nebus. Taigi tiems, kas nori pažinti Marxą labiau teoriniu-filosofiniu aspektu, siūlau skaityti konspektus ar Komunistų partijos manifestą. O jei jau perkate „Kapitalą“, arba iš lėto per kelerius metus, ieškodami įvairių išnašų ir paaiškinimų, jį perskaitykite, arba pakeiskite juo Bibliją, ir tegul sau dulka lentynoje. Beje, norint suprasti ir įsigilinti į „Kapitalą“, pravartūs mano recenzijos pradžioje kiek pašiepti marksistų skaitymai, pastaruoju metu vykstantys Vilniuje. Nepatingėję apie tai nesunkiai rasite informacijos internete.

Šį kartą knyga mažiau reklamuota. Negirdėjau ir apie pirmojo tomo išleidimą vainikavusios jungtinės LUNI ir „Vagos“ diskusijos kartotę. Atrodo, šis veikalas gerai parduodamas ir be spyrio šiknytėn. Nors ir sėdime kavinėse, kur kaina porą kartų viršija gamybos są-
naudas, dar galvojame apie moralę, darbininkus ir tai, ant ko visas pasaulis laikosi. Jei visai negalvotume, turbūt būtų dar liūdniau. Bent jau pižoniško gyvenimo vartotojai greičiausiai turėtų susidurti su kaitra alsuojančiais ūsuotų darbininkų plaktukais.