Lūkesčiai

AUGUSTAS SIREIKIS

Šiandien, sausio antrą dieną, kaip reikiant lyja. Ir nors žiema tuoj įpusės, nei už lango, nei vaikščiodamas mieste, niekur jau dienų dienas nematau sniego. Verkiantys dangūs ištirpdė paskutines pusnis ir pagirdė jomis žemę. Nejau prasidėjo pavasaris? Svetainės langai nusėti šlapiais labirintais, lašai ten klaidžioja ir lenktyniauja, užstoja man vaizdą. Mat žiūrėti pro tokį langą laukan, bandyti pamatyti, kas vaikšto gatve ar koks draugas kaimyną aplankė, – tas pats, kas verkti. Žvelgti ašarų kupinom akim, valyti kumščiais jas, sausinti, tačiau vis vien žmones matyti raibuliuojančius, banguojančius. Bandyti susikaupti, tačiau ir to padaryti neišeina, ašaros klaidžioja ir lenktyniauja ant tavo akių ir jauties it išgėręs.

Per Naujuosius metus neverkiau. Išgėriau, bet neverkiau. Šiandien ryte pabudau po dešimties valandų miego, tačiau ginkdiev nesijaučiau blogai. Galbūt pats laikas. Išsikepiau didelį omletą, pusę atidaviau broliui, įsijungiau garsiai muziką, nusiprausiau. Pasičiupau „Pakalnučių metus“, kuriuos, beje, padovanojau mamai, ir prisėdau skaityti. Knygos puslapius apšvietė blausi diena iš už lango dešinėje, toje pačioje pusėje barbėjo lietus ir prieš įsijausdamas į novelę spėjau suvokti, kokios dangiškos unijos liudininku tapau. L(angas) ir L(ietus) susijungdami tiek prieš mano akis, tiek, leiskime sau šiek tiek metafizikos, mano sąmonėje, tampa savotišku teatru. Stiklo gabalas, saugodamas mane nuo šaltų kutenimų, atvėrė jūrą prieš akis. It sustabdė gamtą vien mano žvilgsniui pavaišinti ir laikė ją, tramdė ir suspaudęs rankose rodė sugautą žvėrį šį vėsų rytmetį.

Užteks. Juk skaityti nusileidau. Jau kuris laikas šventės, draugai ir pramogos atima šio proceso sakrališkumą. Susikaupk. Juk bus verta ir… ką?! Vėl? Ivanauskaitė rašė apie naujus metus. Apžiūrėjau knygą iš visų pusių. Nejau jūs rimtai? Dar kartą kiekvieną puslapį atskirai išnagrinėjau, taip tikėjaus rasti kokios slaptosios tarnybos klausymosi blakę, kamerą kokią ar daviklį. Nebuvo. Ir vis vien jaučiausi it dvidešimt pirmo amžiaus Kafkos herojus, vis vien nepaliko jausmas – visas pasaulis trumpam susimokė. Nauji metai? Jūs rimtai? Galbūt kiekvienas jaučiasi taip, tik nekreipia dėmesio, kad kiekvienas suknistas žodis, kiekviena frazė, dialogas, pokalbis ar žmogus, kiekviena dabar jau knyga, laikraštis, naujiena, visi iki vieno lietaus lašai, krentantys ant mano langų, nieko kito nekalba, tik apie Naujuosius metus. Net Jurga Ivanauskaitė apie juos šiandien rašo.

Lietus ilgainiui intensyvėja, lašai krenta po kelis, balos didėja, jungiasi viena su kita ir visa tai tampa masiniu misticizmu. Kai į bendras haliucinacijas įtraukiami visi, ir ta minčių slinktis, tas stebuklo laukimas neša visus it srovė, kuriai nepasipriešinsi. Vieni plaukia nemąstydami, kiti bando jai priešintis, treti ją neigia, kokių tik nerasi, svarbiausia, visi apie ją vienaip ar kitaip kalba. Ergo – visi yra joje.

Nežinia, ar absurdas, ar egzistencializmas, ar nusivylimas savim šventinio laikotarpio išvakarėse, bet kažkas atėmė viltį iš manęs. Atėmė mokėjimą laukti, tikėtis, galbūt net trokšti. Netapau antikristu ir suvokiu, kad šis laikas reikalauja pagarbos tradicijoms, ypač didžiausiai iš jų – religijai, todėl būtent šią pagarbą ir atiduodu. Tildydamas savo maištą ir prie vakarienės stalo šypsodamasis, tik atsainiai, nes juk man rūpi kiti. Galbūt, išlaikęs pagarbą, praradau tikėjimą? Perdėm įsikibęs filosofinių racionalizacijų neverkiu veidą prie lango priplojęs ir nemeldžiu sniego sau iš dangaus. Žinau, kad tai gal ir padėtų, tačiau nebent pačiam nusiramint, ne daugiau.

Kartais, žinoma, tenka ir to išsiilgti. Išsiilgti talento apgaudinėti save ir taip kumščiuoti absurdą į kepenis grubiais krumpliais. Tais pačiais, kuriais rėmiausi į smėlio spalvos sofą, sunėręs rankas už galvos. Gulėdamas stebėjau lempas lubose, skaičiavau išlinkius jose, skaičių netardamas net minty, ir jaučiaus kiek panašiai kaip ligoninėj. Žvilgsnio apačioj mačiau jų viršugalvius, tačiau nenuleidau akių, kad nežiūrėtume kits į kitą. Jau ir taip mačiau, kad atsisukę į mane kalba kažką, bet per muziką nieko girdėti neišėjo. Paskutinįkart tą dainą prieš mėnesį girdėjau.

Draugai sėdėjo porelėm, vidurnakčiui nors neatėjus ir vakarui kulminacijos nepasiekus, tačiau meilinosi viens kitam kaip ir įprasta. Glaudė skruostą prie skruosto, slėpdami veidą kito plaukuos, ir, liesdami veido linijas ne stipriau negu plauku, vedžiojo smilium. Nė atsisukti nereikėjo, jutau ore šypsnio lengvumą. Nei peikti, nei ironizuoti negaliu, pats šitaip elgčiausi. Jei negulėčiau užvertęs veidą į lubas, neskaičiuočiau dėmių, kartais žvaigždžių, jei nelaikyčiau sudėtų rankų už galvos. Paskutinįkart tą dainą prieš mėnesį girdėjau.

Taip ir gimsta absurdo žmogus. Jis drįsta jaustis protingas, jis praranda viltį, ir tik tam, kad gyventų dabarties konkretybėj. Jis neturi ateities. Deja, kai gyvenamoji sekundė tampa skurdi, kai visi aplink pulsuoja laukimu ir skęsta masiniame misticizme, kai stebuklo laukimas trykšte trykšta kiekvienam rankos judesy, prisiglaudime, žody švelnesniam ar apsikabinime, absurdo žmogus nevalingai taip pat ima žvalgytis. Tačiau praradęs rytojų jis priverstas atsigręžti atgal. Iš naujo gyventi prisiminimais, praeities vaizdiniais, dainom, kurias paskutinįkart dviese girdėjo prieš mėnesį. Taip sielą apima ilgesys, jauties ne tik svetimas masinėms haliucinacijoms, tai dar būtų galima toleruoti, tačiau saldini sąmonę atmintimi. Traukdamas apdulkėjusius vaizdinius, tuos, kur troškai paslėpt kuo giliau, tuos pačius pirštų vedžiojimus, akis, užmerktas ir paskendusias kito plaukuos, ir tarpupirščius užpildytus. Laukimą, kurio išsižadėjai, nes svajoti nemokėjai.

Kartą, susirašinėjant per skaipą, mano Mūza atsiuntė ją. Sako, graži labai, paklausyk. Neturėdamas kur dėtis įsijungiau ir, nors tikėjaus it niekur nieko toliau stebėti vakarėjančią gatvę už lango, vos išgirdęs pirmuosius žemus tonus padidinau garsą. Prireikė kone minutės suvokti, kad jau esu ją girdėjęs. Prisiminti vieną iš tūkstančio filmų, žiūrėtų jos namuose, prisiminti vakarą, filmo siužetą, moterišką nugarą nevyriškoj mano pašonėj, aktoriaus veidą. Mano kambarys iškart nusidažė jos sienų spalvomis, lovą padengė margi ornamentai, o langus užsklendė raudonos užuolaidos. Rodos, ji pati į taktą statydama kojas priėjo iš nugaros ir buvo šalia. Prisiglaudė ir nenorėjau, kad daina baigtųsi išvis.

Deja, ji netrunka amžinai. Ji pasikeičia, visi išeinam į balkoną atsainiai užsisegę paltus ir užsimetę šalikus. Stebim šviesų lietų danguj, gėles, kur vaivorykštės spalvomis išsiskleidžia trumpam akimirksniui, žiedus, išsilenkiančius plačiai it saulės spindulius geriant. Stebim žybčiojantį dangų, siunčiam ratu šampano butelį, apsikabinam aštuoni žmonės vienu metu ir tai suteikia truputį pilnatvės. Nuramina, pradžiugina, matyt, susispraudėm siauram balkone aštuoniese pernelyg glaudžiai, kad vietos liktų nuoskaudoms ir bėdoms.

Dėkui Dievui, ir Ivanauskaitės novelė pasikeičia. Ji rašo kitom temom, lengvu savo žodžiu nuveja žemą slėgį mano galvoj. Dar tik trečia valanda popiet, o jau kone sutemę, daros sunku skaityti. Pakėliau akis – lietus pasibaigęs. Trys amžiai praėjo, Pompėjos miestas spėjo sustingti, jį spėjo atrasti ir dabar jis rymo tvirtas it akmuo. Vėjas nepučia, lašeliai ramiai stovi ir tarp jų klaidžiot nebent mano akys tegali. Klaidžioja ir mintys, novelė pasibaigė ir pilnom pėdom stovint tikrovėj apima trapumo jausmas. Baimė, kad tie trys amžiai tegali būti iliuzija, jog Pompėja dar iš tikrųjų gyva, jog daina, girdėta paskutinįkart užvakar, dar skambės daugybę kartų.

Tačiau tai į ateitį nukreiptas žvilgsnis. Tas, kurio nenoriu sau leisti. Likimas man siūlo jį kaip išmaldą, draugiškai dovanoja kaip ginklą prieš absurdą, bet užsispyręs benamis jo atsisako. Nustumia šiurkščiai į šalį, nusisuka ir susisupa į skylėtus rūbus. Nusikeikia tyliai ir ima trinti išsausėjusią  odą, drebančias kojas ir rankas. Sutemus it mergaitė su degtukais ieško savo turto vienintelio. Paniškai išsprogina akis, nerasdamas jo nei kelnių kišenėse, nei bato pade, jau tuoj pratrūks isterija, bet nurimsta, prisiminęs, kad už apatinių užkišo. Ten, kur saugiausia, kur nesugalvotų tikrinti net ir tie narkomanai, kur savaitgaliais jį muša ir apiplėšia. Išsitraukia lėtai iš ten, šypsosi bepročio žvilgsniu ir šildo delnuos savo… Dabarties konkretybę.

Gailėk nebent nebyliai. Įsižeis.