Laikas prieš laiką
ANDREI CODRESCU
Andrei Codrescu gimė 1946 m. Transilvanijos mieste Sibiu, Rumunijoje. Užaugintas auklės vokietės, senelės vengrės ir rumuniškų Luciano Blagos eilių. Pradėjęs pats eiliuoti, Codrescu buvo priverstas palikti komunistinę Rumuniją. Emigravęs į JAV, įsiliejo į bytnikų kartos poetų bangą, ėmė kurti angliškai. Beveik keturis dešimtmečius dėstė literatūrą Johno Hopkinso ir Luizianos universitetuose bei vedė laidas JAV nacionaliniame visuomeniniame radijuje. Codrescu kūrybą sudaro keliasdešimt prozos ir poezijos rinkinių rumunų ir anglų kalbomis. „The New York Times“ jį titulavo „vienu magiškiausių Amerikos rašytojų“, o 2005 m. jis gavo garbingiausią Rumunijos literatūros apdovanojimą – Ovidijaus premiją.
Čia pateikiama knygos „Išnykstanti išorė. Manifestas pabėgimui“ (The Disappearance of the Outside. A Manifesto for Escape) ištrauka.
Rumunija nebuvo suvereni valstybė iki devyniolikto amžiaus vidurio, nepaisant Drakulos*. Po 1848 m. revoliucijos, užbaigusios šimtametį turkų ir graikų viešpatavimą, Rumunija skubėjo prisijungti prie Europos. Jos literatūra iš istorinių kronikų ir pamfletų veržliai stiebėsi į poeziją. Tarp 1910 ir 1948 m. rumunai gėrė knygas, kaip baklažanas sugeria alyvuogių aliejų, taip pat jas rašė, literatūros srovė palyginama su tuometiniais Ploješčio naftos gręžiniais.
Kai po karo į valdžią atėjo komunistai, knygų srautas iš vidaus ir iš išorės buvo sustabdytas. Mano gimimo metais – 1946-aisiais – valstybės politika kultūros atžvilgiu buvo drakuliškas movimas ant baslio. Pirmiausia aukomis tapo autoriai (kalėjimas, žudymas, tyla), paskui jų knygos (deginimas, draudimas, užmarštis).
Sulaukęs keturiolikos, už keturių begalinių laiko bokštų nutolęs nuo „Mioricos“**, tapau tikru knygų rijiku, žibintuvėlio ir lunatizmo meistru. Mane masino knygos, kurių skaityti nederėjo. Žinojau, kad jos visos negalėjo tiesiog dingti, nes kurią nors paminėjus žmonės mirktelėdavo. Visos tos knygos – tarsi pelkėse paslėpti lobiai žaižaruojančios naktyje mįslėmis ir pažadais – buvo apie mane.
Vienoje iš kavinių, kur puodelio turkiškos kavos ar stiklinės šaltos citrinų arbatos rinkdavomės mes, pradedantys literatai, sutikau vyresnio amžiaus dabitą, gyvenusį netoli mūsų licėjaus. Daktaras M., kaip mes jį vadinome, buvęs rašytojas ir profesorius, prieš kelerius metus priverstinai turėjo išeiti į pensiją dėl, kaip įprasta, neapibrėžtų „nusikaltimų Valstybei“. Jis būdavo susisiautęs į laidotuvių apsiaustą – paltą su gobtuvu iš kito amžiaus, elnio ragų sagomis ir didžiulėmis pūpsančiomis kišenėmis. Betrūko monoklio, švytinčio virš tvarkingai nukirptos baltos ožio barzdelės, kad pavirstų personažu iš la belle époque aukso amžiaus. Gyveno iš varganos valstybinės pensijos mažame namelyje, kurį buvo prarijęs siena apsuptas sulaukėjęs sodas. Daktaras M. pasikvietė Ioną ir mane į savo namus. Įėjimas buvo neišvaizdus ir kuklus, uždengtas mirštančių rožių pinučiais. Užtat vidus! Ant sienų kabojo bizantinės ikonos, liaudiški audiniai, abstrakčioji tapyba ir aktai. Ant stalelių stovėjo tautodailės drožiniai ir neoklasikinės nuogos figūros. Lentynos visur lūžte lūžo nuo knygų. Tose lentynose buvo visi nematomi autoriai, jų raštų rinkiniai – Luciano Blagos poezija ir filosofija, Iono Barbu poemos ir raštai, Matei Caragiale, Ionas Vinea. Tarsi mus kas staiga būtų perkėlęs į kitą pasaulį, tas varganas, kuriame gyvenau iš tikrųjų, palyginti su anuo, buvo tik dviejų dimensijų pilkuma. Visos knygos iš mitinių laikų, pasibaigusių ką tik prieš prasidedant mūsiškiams. Mudu su Ionu nužengėme iš vieno pasaulio į kitą kaip pasakų herojai. Daktaras M. gyveno nuostabioje vienumoje, apsuptas savo varinio kavinuko garų ir knygų švytėjimo. Kai tą rudenį prasidėjo lietūs, beklausydamas jų vienodo barbenimo į nedidelius langus supratau, kad mudu su Ionu iš tūkstančių kitų ieškotojų esame pakviesti į magišką kelionę, prasidedančią čia.
Victor Brauner. Conglomeros. 1945
Ėmėme skaityti. Perskaitęs kelis poetus, ypač Iono Barbu hermetiškus tekstus, supratau, kad kai kurie rašytojai nusistatė labai aiškias ribas. Pavyzdžiui, jie išdidžiai nubrėžė linijas tarp paprastų žodžių ir poezijos. Literatūrą suvokti kaip atskirą pasaulį man buvo nauja. Partija teigė, kad visi žodžiai turi tarnauti liaudžiai. O čia žodžiai tarnavo tik kalbai, išaukštintai ir ypatingai kalbai. Moderniosios literatūros paslaptis ir priežastis, kodėl ji buvo draudžiama, buvo jos autonomija.
Tai buvo dar viena šventoji karalystė kaip „Miorica“, kur niekas nesiderėjo su profanais. Šie poetai, tapę dar galingesni uždraudus jų knygas, apgręžė gyvenimiškas istorijas, su kuriomis gyvenau nuo kalnuose praleistos vasaros. Jie atsuko laiko kryptį, dar kartą nutaikydami ją amžinybės link. Tai buvo uždrausta kryptis (kaip ir patys autoriai), ir tai suprasdamas maniausi vėl atgavęs stebuklingą mechanizmą.
Kad suprastumėte, kokios oficialios nesąmonės varžėsi su mano poetais, pateiksiu „socrealistinę“ istoriją, parašytą stalinistiniame šeštajame dešimtmetyje ir išspausdintą pirmajame literatūrinio laikraščio puslapyje. Istorija vadinosi „Proletarinė meilė“.
Baisiais kapitalizmo laikais vargšų šeima lovyje prie savo menkos lūšnelės paliko kūdikį. Atėjo kiaulė ir suėdė jo genitalijas. Kūdikis užaugo ir tapo aistringu komunistu ir puikiu plieno fabriko darbininku. Jis buvo toks geras darbininkas, kad partijos sekretorė, taip pat aistringa komunistė, jį įsimylėjo. Kai atėjo neišvengiamo prisipažinimo metas, ji buvo pritrenkta. Tačiau atlikusi atidžią savo politinės sąmonės analizę nusprendė, kad neleis niekam stoti skersai kelio. Jie susituokė ir didžiai laimingi kartu įvykdė penkmečio planą vos per dvejus metus.
Be akivaizdaus moralo, kad darbas Valstybei yra didesnė laimė nei seksas, čia slypi kai kas giliau: tai, ką iškastravo skurdas, gali atauginti darbo etika. Šie įsimylėjėliai yra taip ryžtingai susikoncentravę į žemiškus reikalus, kad bet kokios laimės galimybės jau nuo pat pradžių yra pašalinamos. Tai visiška pasakos priešingybė: „ir laimingai gyveno“ čia tampa savanoriška vergyste. Žinoma, ne viskas mūsų literatūroje buvo taip absurdiška ar taip metaforiškai gryna. Pagrindinė užduotis šeštajame dešimtmetyje buvo rūpestingai aptverti protą spygliuota valstybinės retorikos viela. Visur buvo kimšte prikimšta draugo Stalino knygų raudonos odos viršeliais. Stalinas buvo parašęs po knygą iš kiekvienos svarbios srities: matematikos, biologijos, lingvistikos, meno, literatūros. Galvojau (ir ne aš vienas), kad kažkokiu būdu Stalinas parašė visas knygas. Jei ne asmeniškai (nors tai ir buvo esmė), tai bent jau diriguodamas procesui. Jo substancija, staliniumas, buvo effluvium vitae – medžiaga, kuri įkvėpdavo gyvybę viskam. Jo rinktiniai raštai puikavosi visose mūsų miesto rusiško knygyno „Kniga Russkaja“ lentynose.
Tas rusiškas knygynas Sibiu miesto centre buvo keista vieta – jos niekas nelankė. Ten buvo šalta, tuščia ir baugu. Šaltis ėjo iš oro kondicionieriaus – mūsų miestui nepažįstamo potyrio ir technikos. Joks save gerbiantis rumunas net per savo lavoną nebūtų ten įkėlęs kojos, bet aš buvau smalsus ir mėgau lankytis vasarą – ir dėl to, kad ten buvo vėsu, ir dėl to, kad mane intrigavo šitos keistos knygų vietos paslaptis, niekieno neskaitomų knygų, parašytų svetima, visų neapkenčiama kalba. Nepaisant to, ši kalba ir šios knygos oficialiai buvo „šviesos šaltinis“, kaip rusų kalbą ir Staliną vadindavo per pamokas mokykloje. Šis tuščio vidaus, apsimetančio oficialia pilnuma, paradoksas puikiai tiko mano paaugliškai problematikai. Tai buvo tarsi modelis kitų tuštumų, vaizduojančių pilnumas, kitų „šviesų“, kurios buvo skirtos tik užtemdyti. „Kniga Russkaja“ buvo mano provincialaus Egipto sfinksas. Iš knygyne leidžiamo patefono nuolat sklido garsūs Raudonosios armijos maršai. Knygyno darbuotojai į mane žvelgė šaltai, įtardami, kad galiu būti šnipas, vagis (vogiau šaltą orą) ir žydas. Dauguma suaugusiųjų gerai užuosdavo tokius dalykus: žydas, skaito.
Kai vis dėlto boikotavau „Kniga Russkaja“ (nugalėjo gėda), paslapties jausmą bandžiau vėl atrasti vaikščiodamas į bažnyčias. Kaip ir knygos, bažnyčios traukė tuo, kas draudžiama ir kam neįmanoma atsispirti. Keli senukai, jas lankantys sekmadieniais, dažniausiai įeidavo ir išeidavo tyliai, sielvarto apniauktais veidais, juodai apsimuturiavę nuo galvos iki kojų. Mano tėvai man niekada nebuvo šnibžtelėję nė žodžio apie religiją, tačiau iš savo nuostabiųjų knygų buvau prisirankiojęs visokių užuominų. Dieviškumo idėja, kuri sunkiai tilpo į „Dievo“ pavidalą, jau buvo pradėjusi mane jaudinti, todėl jaučiau, kad atsakymas gali slypėti šituose išsipūtusiuose, groteskiškuose, tuščiuose pastatuose, kurie stovėjo sau laisvi įvairiuose melancholiškuose mano senojo miesto kampuose. Didžioji Teutscho katedra, pastatyta XIV amžiuje, buvo pagrindinė mano apmąstymų vieta. Mėgau jos milžiniškas gotikines arkas, ryžtingas smailes, rodančias į žydrą vasaros dangų, jos gausybę drožinėtų angelų ir velnių, tankiai nutupdytų ant karnizų ir pakraigių. Mane ten taip pat traukė šaltis, tyla ir tamsa. Šaltis visada nežmoniškai padidindavo įtampą tarp manęs ir įvairių mano atrandamų paslapties namų. Vėliau supratau, kad ta ypatinga šalta „Kniga Russkaja“ ir Teutscho katedros tamsa man buvo žymiai svarbesnė nei Žinojimas ar Dievas, jų akivaizdūs produktai. Oficialios realybės tikrumui palaikyti reikalingi dideli šalčio rezervai.
Palyginti su mirusių propagandinių knygų mauzoliejumi ir padūmavusiais bažnyčios angelais, mano pagyvenusio draugo namai, kuriuose buvo visos uždraustos knygos, buvo šilti, gyvi ir pilni šviesos. Jis leisdavo man skolintis knygas vieną po kitos, puikiai suprasdamas, kad keliautų tiesiai į kalėjimą, jei kas nors apie tai sužinotų. Su Ionu spėliodavome dėl tokių senio elgesio motyvų. Priėjome prie išvados, kad jis yra homoseksualus. Kai susižavėjęs deklamuodavo eiles (tūkstančius jų mokėjo atmintinai), stovėdavo baisiai arti, o jo kvėpavimas išsiverždavo sprogstančiais pliūpsniais, kas atrodė neproporcingai jausminga net ir pačiai didingiausiai poezijai. Koks skirtumas. Poezija buvo tauri, ir jei mūsų didingos jaunystės buvimas šalimais senį įkvėpdavo daugiau nei poezija, tai irgi suprantama. Daktaras M. nuoširdžiai degė noru mums parodyti savo knygas: tai buvo metaseksualinė veikla, o kartu ir seksualinė. Uždraustų knygų atradimas mums intymiai siejosi su pavojumi ir sekso klausimais. Mane apimantis šiurpas, kurį sukeldavo ta daugelio viršelių paslaptis, buvo seksualus iki kraštutinumo. Skaičiau slapčia, kaip ir masturbuodavausi.
Aš taip pat supratau, kad tarp mūsų slapstėsi uždraustomis knygomis mintantys žmonės. Atpažinti slaptą skaitytoją minioje man tapo įdomiu žaidimu. Studijuodavau nepažįstamuosius kaip žemėlapius, bandydamas juose rasti slaptus skaitytojus. Juos žymėjo tokiems žmonėms būdingi bruožai: tam tikra maniera sudėtos lūpos, į vidų nukreiptas žvilgsnis. Slapčia sekiodavau savo pogrindinius intelektualus gatvėmis, klausydavausi jų kavinėse. Svaigau nuo pojūčio, kad priklausau slaptai draugijai. Kambodžos komunistai aštuntajame dešimtmetyje irgi panašiai išmoko „perskaityti“ intelektualus. Visi, nešiojantys akinius, buvo nužudyti. Komunistai galvojo, kad veidai, pažymėti skaitymo, gali būti atpažinti akimirksniu – kaip rankos, sudiržusios nuo darbo laukuose. Vargas slaptam skaitytojui!
Kelios didesnės literatūrinės, o ne vien tik propagandinės vertės knygos, kurias partija leido spausdinti, – konservatyvūs, bet sąžiningi rašytojų, nenorėjusių sūpuotis raudoname laive, kūriniai, – buvo išleistos nenoromis, per mažais tiražais paklausai tenkinti. Neleidžiamų, man kur kas svarbesnių, knygų buvo begalę kartų daugiau, kad net nebūtų galima palyginti. Kartu uždraustų knygų pasaulis neapsiribojo tik egzistuojančiomis knygomis. Mačiau tik dalį, tačiau tikėjau, kad jų esama begalę kartų daugiau, jaučiau (tarytum būčiau perskaitęs) knygas, kurios neegzistuoja, knygas, kurios negali egzistuoti, knygas, kurios pas mane atkeliauja iš ateities, praeities ar kitos dimensijos. Galėdavau išgryninti tas knygas iš oro ir sugerti jas vidun per odą. Šiuo psicho-osmoso būdu patyriau tūkstančius knygų, knygų, kurios įeidavo į būtį per mano vaizduotę ir vieną dieną pareikalaus būti parašytos.
Nebuvau vienintelis, jas patiriantis ir įsivaizduojantis. Taip darė (ir daro) tūkstančiai žmonių. Visos tos įsivaizduojamos knygos bus parašytos, viena po kitos. Kurgi kitur, jei ne šalyje, kur knygos taip suprantamos, penktą ryto žmonės išsirikiuoja prie knygyno durų pasklidus gandui, kad tą dieną prekyboje pasirodys naujas bebaimio jauno poeto rinkinys? Tokiu metu žmonės taip pat išsirikiuoja ir prie sūrio, vaisių ar vištienos, tačiau dvasinis alkis jaučiamas ne ką mažiau.
___
* Ankstesniame skyriuje autorius teigia, kad Drakula – istorinis asmuo, gyvenęs XV a., – padėjo pamatus nacionalizmui (vert.).
** „Miorica“ – senovinė rumunų pastoralinė baladė, laikoma vienu svarbiausių rumunų folkloro kūrinių (vert.).
