Klausantis klasikinės muzikos
PAULIUS NORVILA
Filharmonijoje lankausi gana retai, tačiau kiekvieną kartą patiriu beveik vienodą sapną. Klausantis klasikinės muzikos, visuomet ima noras žiovauti, o jau po akimirkos – merktis ir gultis į minkštus patalus. Arba tiesiog gultis. Kad ir ant šiek tiek nutrinto, tačiau vis dar raudono kilimo, jungiančio sceną ir tirpstančias mūsų širdis. Jeigu niekas nieko, visą koncertą galėčiau taip ir pramiegoti. Tačiau vis dar prisibijau tos laisvės, vis dar paklūstu žaidimo taisyklėms. Vis dar sėdžiu ir kaskart pradėjęs snūduriuoti įsivaizduoju, kad esu tik indas, kuriame, tarsi gyvatė pintinėje ar džinas lempoje, tūno manoji siela. Regiu ją kaip skaidriausią, žmogaus akimi nepastebimą rūką, kuris pajutęs pirmuosius akordus pradeda budintis, drumstis, trūkčioti ir jau po penkių minučių palieka pintinę, lempą, o kartu ir kūną, ir šis netekęs gyvasties tampa paprasčiausiu indu, dėklu ar kitu gražiu aksesuaru, užpildančiu visaverčio gyvenimo spragas. Tuomet, negalėdamas pasipriešinti, pradedu grimzti į miegą. Siela tuo tarpu plaikstosi kažkur virš manęs pagal Brahmsą, Straussą ar van Beethoveną. Plaikstosi kartu su kitomis lygiai taip pat palikusiomis savuosius indus. Būtent tuomet ir paaiškėja – kūnas tėra kūnas ir nieko daugiau. Tik kaulai ir akiniai.
Grumtis su miegu, neturint savosios gyvasties, yra beveik nepakeliama. Šiai kovai netgi sunku rasti tinkamą palyginimą, nes visus šaunančius į galvą vienaip ar kitaip vis dėlto pavyktų sutramdyti. Tuo tarpu miego sutramdyti neįmanoma. Todėl visai nenustembu, kai iš už penkių ar šešių eilių mane pasiekia garsesnis, nei derėtų, šnopavimas. Puikiai jį suprantu, kritusį nelygioje kovoje. Puikiai suprantu ir ją, kurios kumštelėjimas į šoną grąžina visą gyvastį į jo kūno indą. Tą akimirką gyvatė grįžta atgal į pintinę, džinas – į lempą, o gilūs atodūsiai vienas po kito išblunka iš atminties. Tas kumštelėjimas suveikia septynių eilių spinduliu, tad ir manasis rūko šešėlis tarsi paklusnus aviganis pargena save į namus.
Tačiau, atvertus naują partitūros puslapį, jis ir vėl ropščiasi lauk, vėl stengiasi nepraleisti bent kartą per metus pasitaikančios progos atsiduoti šamaniškiems kerams. Tad ir vėl pradedu snūduriuoti. Šį kartą prisimenu moteris, kurios, atrodo, niekuomet nepraranda sąmonės tokiuose sambūriuose. Jos visuomet budrios, pasiruošusios ir tarsi miklus boksininkas, pajutęs varžovo atsipalaidavimą, nepraleisdamos progos smogia. Dažniausiai tai psichologiniai smūgiai, apie kuriuos gėda prasitarti net draugams, o ką jau kalbėti apie tolimus pažįstamus ar tiek pat tolimus, tačiau kiekvieną dieną matomus bendradarbius. Apie moteris ir pasaulius, kuriuose jos gyvena, ir dėsnius, kuriais jos vadovaujasi, galima kalbėti nebent su savimi ir nebent prieš miegą. Na, kad iš ryto viską būtų galima pateisinti tamsiuoju paros metu mus medžiojančia vienišystės baime. Taip, šiek tiek bijau, kad visi šie samprotavimai gali sugrįžti neatšaukiamu nuosprendžiu, tačiau kartais, kai esu jau nebe žmogus, o tik indas, tik vaza, tik kaulai ir akiniai, norisi žengti peilio ašmenimis ar įkaitusiomis žarijomis. Norisi išnaudoti paskutinius auksinės žuvelės norus vien tam, kad būtų linksma ir smagu.
Dažniausiai, kad ir ką sakytume, juk būtent taip ir gyvename – kad būtų linksma ir smagu. Ir būtent todėl visa gyvastis, savito sąmoningumo vedama, kvarteto seansui įpusėjus, grįžta atgal į kūno indą ir žmogus vėl atvirsta žmogumi. O tuomet jau galima aptarti ne tik pianisto šukuoseną, jo pernelyg manieringus judesius ar pritariančias smuikininkų šypsenas. Tuomet jau galima mėgautis – iš tiesų mėgautis – muzika.
Tačiau ši hipnozės dalis trunka kur kas trumpiau. Ir netgi šiek tiek gaila, kai vos pradėjus įsijausti viskas ima ir baigiasi. Kaip visada netikėtai ir kaip visada nepakartojamai. Ir kaip visada pasiekusi apogėjų publika išsilieja į sceną plojimais bei gėlėmis. Su kiekvienu muzikantų nusilenkimu plojimų ir gėlių vis daugėja. Su kiekvienu pakartotu akordu jaučiamės vis arčiau ir arčiau tikrosios tiesos. O kai, atrodo, šio gaivalo nesuvaldysi, šios šventės neužgniauši, atrandi save šaltose, gruodžio sniegu apkritusiose gatvėse. Ir tavo ėjimas, tavo žingsniai jau tėra nerangus mėginimas pakartoti maestro pirštus, kurie ne šokinėjo, bet tiesiog šoko fortepijono klavišais.
O kai pamatai iš juodo nakties dangaus besileidžiančius žvaigždžių skutus ir suvoki juos kaip savo anonimiškumo liudijimą, pramuša jau ne tik šokiui, poezijai ar metaforoms. Tuomet tiesiog pramuša ir jautiesi kaip tas įsivaizduojamas sielos rūkas, kuriam suvertei visą kaltę dėl vakar iki vėlumos žiūrėto kino filmo, pražydusio amžinu miego trūkumu. O tuomet jau ir pats nori bent akimirką pabūti maestro. Tik nežinai, kas tau labiau – ar tas šokis, ar tie plojimai ir gėlės. Tačiau uždavęs šį klausimą tuoj pat supranti – esi pasmerktas. Belieka pasitaisyti kepurę ir pagreitinti žingsnį.
Kažkur tolumoje, viliesi, laukia namai – indas, į kurį privalai, taip, jau derėtų sugrįžti.
