Kečujų vaisingumo šventė
MARGARITA GAUBYTĖ
Centrinėje Bolivijoje, vos keli kilometrai į pietus nuo Kočabambos, įsikūręs Santa Verakruso miestelis. Kasmet gegužės pirmosiomis dienomis ten plūsta minios žmonių atlikti su vaisingumu susijusių apeigų – padėkoti Dievui už susilauktus vaikus, gyvulių prieauglį, derlių, taip pat melsti apsaugos ir gerovės ateityje. Tai kečujų – inkų palikuonių – žemdirbių šventė, įgavusi krikščionišką atspalvį. Viso to centre – nukryžiuotas Kristus, aplink daugybė maldininkų, daugiausia – žemdirbių, kurių tikėjimas, atliekami ritualai yra labai nuoširdūs ir gyvi.
Inkų žemdirbiai nuo seniausių laikų padėkoti už derlių rinkdavosi į šventas vietas, dažniausiai pažymėtas ypatingu akmeniu. Prieš atvykstant į kraštą ispanams šios vaisingumo šventės centre buvo ryšį tarp žmogaus ir visatos simbolizuojantis andiškasis kryžius – čakana, kilęs iš Pietų Kryžiaus žvaigždyno. Būtent gegužės pradžioje šis žvaigždynas Pietų pusrutulyje matomas geriausiai ir žymi derliaus nuėmimo pradžią (gegužė Bolivijoje – rudens mėnuo).
Autorės nuotrauka
Ispanams į inkų kraštus atnešus krikščionybę senasis tikėjimas įgavo jos bruožų. Šios derliaus nuėmimo pradžios šventės centre senosiose šventose vietose buvo iškeltas krikščionybės simbolis – kryžius, ant kurio prikaltas tamsios odos (panašios į vietinių) Kristus, kečujų tikinčiųjų pavadintas Tatala. Šventė ir pati vieta pavadinta Santa Verakrusu – tai reiškia „šventą tikrą kryžių“ (isp. Santa Vera Cruz). Ilgainiui ji tapo piligrimų traukos centru. Daugeliui dalyvaujančiųjų svarbu, kad toje vietoje yra ir apeiginė senojo tikėjimo vieta.
Pasakojama, kad anuomet dabartinėje Santa Verakruso vietovėje žemdirbys upėje radęs akmenį su kryžiaus įspaudu. Tai buvo palaikyta stebuklingu ženklu, tarsi liudijančiu Kristaus veikimą visai šalia. Iki šiol kaimiškų vietovių kečujai katalikiškų koplyčių altoriuose linkę išstatyti gimtinės gamtinėje aplinkoje rastus akmenis su kryžiaus ženklu ar Mergelę Mariją primenančiu atvaizdu. Tad iki dabartinių laikų garbinami ir akmenys – gamtos dalis, ir kryžius – Kristaus kančios ir prisikėlimo simbolis. Tikėdami krikščioniškojo kryžiaus galia, šventėn kečujai renkasi labai gausiai. Jiems yra gana artimas kenčiantis Kristus, juolab kad kryžius nėra vien mirties ženklas – per jį pasiekiamas prisikėlimas ir naujas gyvenimas. Be to, jis yra vyras. Tad neabejojama, kad ir vaisingumo kaip gyvenimo bei gyvybės pagrindo jo galima melsti ir tikėtis būti išklausytiems. XX a. pradžioje toje vietoje buvo pastatyta bažnyčia. Šios šventės metu katalikų kunigai laiko mišias ir laimina susirinkusiuosius.
Senieji inkai ir dabartiniai jų palikuonys – agrarinės kultūros perėmėjai, jų gyvenimas labai priklauso nuo žemės, todėl Tatalos prašoma vaisingumo ir derlingumo. Iš pradžių tai buvo tik žemdirbių šventė. Prieš prasidedant derliaus nuėmimo metui jie melsdavo, kad žemė būtų derlinga ir kitą sezoną. Ilgainiui buvo pradėta melsti vaisingumo gyvuliams ir žmonėms. Šventę pradėjo švęsti ir miestiečiai – prašyti šeimoms vaikų. Dabar vaisingumas suprantamas ir kaip gausa bei gerovė, todėl meldžiama namų bei pinigų ir tikimasi, kad Tatala padės jų įgyti. Apeigose, kuriose susilieja katalikų ir senasis inkų tikėjimai, išskirtinai meldžiamasi tik už gyvybę – gyvuosius ir ateisiančius į šį pasaulį – ir net materialius dalykus, padėsiančius jai klestėti.
Autorės nuotrauka
Gegužės pradžioje link šventovės nusidriekia turgus – sklinda čirškinamo maisto kvapai, matyti čičos, vietinio kukurūzų alaus, kibirėliai, gausiai priramstyta naujojo derliaus cukranendrių – jos čia pat lupamos, pjaustomos ir parduodamos, – taip pat žemės riešutų, kiaušinio baltymu su cukrumi nubalintų riestainių. Kitame prekeivių kvartale – prekystaliai su žvakėmis, kūdikių, gyvulių figūrėlėmis, namukais, mašinomis, netikromis bolivianų, dolerių ir eurų kupiūromis. Šalia, prie gana šiuolaikiškos šventovės, dydžiu prilygstančios futbolo aikštei, palikta erdvė piligrimams. Joje ir vyksta pagrindinės apeigos. Aplink tvyro dūmai, žemė sudrėkusi nuo čičos.
Gegužės antrąją po rytinių pamaldų iš bažnyčios išnešamas nukryžiuotas Kristus, vadinamas Tatala, ir įtaisomas lauke įrengtame altoriuje. Atvykusieji aplink jį dvi dienas atlieka ritualus. Dėkodami Tatalai, žemdirbiai prie jo atsineša geriausio naujojo derliaus, kunigai jį laimina. Daugybė žmonių grupelėmis, dažniausiai šeimomis, susispiečia aplink akmenimis apdėtus mažus ugniakurus – juose sudeginamas mėšlas, žemdirbių simboliškai atsivežtas iš savo ūkių. Tikima, kad likę pelenai turi stebuklingų galių – jie esą padeda gyvuliams daugintis, todėl parsivežami namo ir išbarstomi ožkų, avių, karvių, lamų, asilų aptvaruose.
Tie, kurie jau patyrė Tatalos malonių, dėkoja jam ir džiaugiasi, vieni kitiems galvas barstydami baltais konfeti. Gausiai naudojamas ir šventintas vanduo – juo žmonės apšlaksto vieni kitus, nusiprausia veidus. Paprastai įrengiamos šventinto vandens talpyklos.
Šventėje gausiai uždegamos žvakės. Pleventi vienos nepaliekamos – budima šalia, kol jos sudegs. Sakoma, kad jei žvakės labai varva, tai ir jas deginantieji verks dėl prasto derliaus. Žvakių skaičius ir jų išdėstymas atitinka tam tikrą simboliką. Jų degama tiek, kiek yra šeimos narių: jeigu šeima vieninga, žvakės dega kartu, vienoje grupėje, jei yra nuo jos atitolusių, nesutariančių – jiems skirtosios deginamos atokiau. Kiti bet kuriuo atveju visas žvakes degina greta, vildamiesi, kad visi bus kartu ir gyvens darniai. Šeimos Bolivijoje gausios – žvakių būreliai liepsnoja lyg laužai. Kitas pasirinkimas – kiekvienam troškimui paskirti žvakę. Tad visai natūraliai šventė įgauna ir kitokį pavadinimą – Santa Vela Cruz – ispaniškame žodyje vera (tikras) pakeičiama raidė ir pasidaro vela (žvakė). Ko gero, žmonės šią šventę dažniau ir vadina pastaruoju – Šventosios žvakės ir kryžiaus – vardu.
Autorės nuotrauka
Kadangi piligrimai šventėje būna visą naktį, žvakės skirtos ne tik ritualams, bet ir kaip šviesos šaltinis. Temstant vakarinėse pamaldose kunigai pašventina ugnį, simbolizuojančią šviesą – Saulę, teikiančią šilumą, kurioje klesti gyvybė.
Šalia žvakių paprastai būna ir miniatiūra to, ko trokštama. Juk ten pat esančiame turguje galima įsigyti net pageidaujamos lyties lėlių-kūdikių: rausvais nėrinėliais – mergaičių, mėlynais ar geltonais – berniukų. Išreikšdami troškimą turėti namą, kečujai šalia savo žvakių pastato simbolinį namą, svajojantys įsigyti automobilį – žaislinę mašinytę, o jei reikia pinigų – pakloja netikrų jų kupiūrų. Žmonės iš kaimų apsistato gyvulių figūrėlėmis, kad jų galvijai būtų vaisingi ir prieauglis būtų geras. Svarbiausia – reikia tikėti, ir maldos bus išklausytos.
Tūkstančių žvakių ir smilkalų, laikomų link Dievo kylančios maldos simboliu, kvapas ir dūmai gaubia altorių su nukryžiuotu Kristumi. Driekiasi eilės trokštančiųjų jį paliesti ir išsakyti savo prašymus bei padėkas. Moterys rankose laiko geltonų gėlių šluoteles – jomis palies Tatalos kojas, kad šios joms suteiktų sveikatos ir gyvybingumo. Tos laukinės gėlės esą atbaido piktąsias dvasias, saugo nuo blogos akies.
Įdomūs dalykai vyksta prie altoriaus. Kai šeima nebenori susilaukti daugiau vaikų, motina, dėkodama už tuos, kuriuos jau turi, neša kūdikį-lėlę prie kryžiaus ir ten palieka. Ten jau laukia vaikų norinčios moterys, dėl kokių nors priežasčių negalinčios jų susilaukti: melsdamos Tatalos padaryti jas vaisingas budi, kol kas paliks lėlę. Deja, lėles paliekančių yra mažiau nei jų laukiančių… Tos, kurioms pasiseka, lėlę neša į bažnyčią, kad kunigas palaimintų, paskui ją saugo namuose. Šeimoms, nesusilaukiančioms vaikų, viltį sustiprina jau susilaukusių vaikų šeimų padėkos – įrodymas, kad Tatala ir jas laimins bei maldų išklausys.
Baigiantis šventei nukryžiuoto Kristaus liemenį juosiantis apdaras būna nusagstytas dirbtinių pinigų kupiūromis, aplink pridėta gausybė miniatiūrinių gyvulių figūrėlių, automobilių, sunkvežimių, namų – to, ko labiausiai trokšta ten atvykę bolivai.
Šventėje daug šurmulio ir, žinoma, muzikos. Čolitos – vietinės tradiciškai dėvinčios moterys – dainuoja specialias dainas – kupletus, joms pritaria muzikantas, grojantis akordeonu ar čarangu (styginiu muzikos instrumentu). Jais šmaikščiai pajuokiami, traukiami per dantį vyrai, vardijami moterų pranašumai, viliojama, tikintis Tatalos pagalbos išsakomas užsispyrimas susirasti vyrą ir susilaukti su juo vaikų. Mezgasi moterų ir vyrų dialogas. Improvizuojama – žodžio kišenėje neieškantys vyrai stengiasi atsakyti čolitoms. Kituose kupletuose tiesiog apdainuojama žemdirbių kasdienybė, dėkojama ir tikimasi sulaukti gausesnio derliaus ir daugiau gyvulių, kartais net ironiškai apgailestaujama, kad Tatala neatsižvelgia į sunkų kaimiečių darbą ir nesuteikia gausių malonių.
Nepamirštama duoklė ir Žemei Motinai – Pačamamai. Ji nėra dievybė, tačiau Dievo sukurta – ypatinga ir šventa, gyva žmonių maitintoja, todėl nusipelno deramos pagarbos bei padėkos už auginamą derlių viliantis, kad ir ateityje sėkla kris į derlingą žemę. Geriamoji auka Pačamamai Andų kultūroje yra čiča. Kiekvienąkart ją geriant, ne tik šioje šventėje, reikia negailėti nulieti Žemei Motinai – taip simboliškai su ja dalijamasi gerove. Čiča „palaiminami“ ir gyvuliai. Žinoma, tas sakralus gėrimas ir linksmumo teikia, ir liežuvį kupletams eiliuoti atriša.
Dieną ir naktį aplink šventovę – didelis sujudimas. Tai gyva ir labai svarbi kečujų gyvenimo dalis, kurioje skleidžiasi tikėjimas ir viltis, be kurių nebūtų gerovės ir džiaugsmingų gyvenimo pragiedrulių.
Kečujų gyvenamuose kaimuose yra nemažai katalikiškų koplyčių, paskirtų Šventajam tikrajam kryžiui. Tomis dienomis prie altorėlių nešama derliaus – galima išvysti juos apkrautus įvairių rūšių bulvėmis ir kitomis išaugintomis gėrybėmis, – einamos procesijos, laikomos mišios, deginamos žvakės, šurmuliuoja nedideli turgeliai, gausu čičos, dainų, tačiau ten nematyti svajonių, išreikštų žaislinėmis figūrėlėmis, kurių gausu Santa Verakruse.
