KAROLINA ŠARKAITĖ. Eilės
nepa/gydo/moji/liga
jau gimė liūdnomis akimis
matyt atsinešė iš būtojo
kuriame vadinosi veronika
o gal vardo visai neturėjo
tik likimą
dėvėjo nutrintą milinę
klūpėjo įsmeigęs akis
į sieną
į raudoną tašką
ištaško makaulę
vedė pas geriausius daktarus
rodė šimtus paveikslėlių
visuose kažkokie du
klupdė vienas kitą prie sienos
grįžusi motina tyliai verkdavo
ir garsiai sriubčiodavo
degtinaitę iš stiklinės
žmonių motina vengė
pagaliau vieną popietę
sėdėdama obelyje
išgirdo kaimyną
murmantį kažkokius žodžius
užkalbėjimus ar tai maldas
ar tai
poezija
kas ta
poezija
lyg ežeras iš dangaus
nusileido ligos vardas
.
sugrįžimas
jos išsitepa kojas moliu
prieš guldamos nuogos į guolį su tavimi
kurio kvapas nusitęsia
tūkstančius metų prieš pranašą iš centrinės miesto aikštės
ir prieš patį kristų persikūnijusį į vilkelį
murzinose berniūkščio rankose ratais aplink save
esi tas kurio lūpos dar kvepia ievos krūtimi ir žeme
pavargau nuo šio miesto apleisto balandžių ir varpinių
ir aš išeinu nusimetus rūbus už vartų tepuosi purvu
kad būčiau
bent kiek panaši į save bent kiek nekalta
tavo pirštams sėlinant šlaunimis
užmirštu kad buvau išėjusi
.
smėlio pilnos akys
tavo kopos sužiūrėtos
į mažus laikrodėlius
sustatytus poromis
palei sieną
tavo kopos dar kvepia
pėdomis
keturiais basais
bethovenais
a priori
tavo kopose tai vėjas
pasakas
tarp lūpų suka
tai tylos budeliukai
kerta ausis
tavo kopų maži
laikrodėliai turbūt
ne vieną kliudė
ir paliko pasienyje
iš dvėsti
.
ši vieta nepriklauso mums
gerai įsižiūrėjus pamatytum
jie vis dar slepiasi šešėlių maišuose
batų kaukšėjimas botago liežuvis
kaulėtoj nugaroj nežinau ar tu
ar visa gatvė krūptelėjo
tik jokio šalto prakaito
tyla net mintyse baisu nusikeikt baisu melstis
ne šešėlis lavondėmė it koks šimtakojis
šliaužia siena gal pabėgs gal atves pagalbą
rodos imtum pagaliuką ir kilstelėtum viršun
bet vos palietus ištirpsti
ir galiu tik pasvajot kaip kvepėtum jeigu
nors lašelis tavęs būtų
palmės šakelėmis
nors ką aš čia kalbu
mačiau kaip pakelėj dega į krūvas sumestos šakos
kvepi nebent šaligatvio grindiniu
kai iš baimės greičiau gėdos sustoja laikrodis
po dešimt dešimt
ilgesys
iš akių atpažins iš dangaus įstiklinto žvilgsnyje.
stovint eilėj prie kasos jaučiu
lieka vis mažiau laukti
nervingai dairausi aplink.
gal atėjai nusipirkti kavos
neabejoju kad kartais ištisą naktį stebi šviesas
spėliodamas kuri užges paskutinė.
beveik neatskirsi kur baigiasi stiklas ir prasideda
žmogus godžiai mintantis paties sukurtais ženklais.
sugrįžę paukščiai atryja dar nuo pernai užsilikusį
pavasarį. prikaišo į miegančiųjų panages o šie
važiuodami į darbus mokyklas ar poliklinikas
viską užkrečia. vos ne vos išsiritęs stokit atsi
muša į mažus žalėjančius stiebelius po kojomis.
parkuose zuja vaikai balandžiai ir šunys
moterys meta kailius driežai su senutėm
šildosi saulėje.
atgimimas
kada aš prasidėsiu iš naujo?
