Ironiškos užuominos

VYTAUTAS KARALIUS

Šaltas protas – šaldytuvas dvasiniam penui, paslėptam nuo laiko, kuriame viskas greitai genda.

Sizifas – mito belaisvis, Prokrustas – savanoris.

Yra ir lietuviško kvailumo, bet trūksta Erazmo Vilniečio.

Ir prievarta šypsosi kaip Mona Liza, tik nesulaukia savo genialaus tapytojo.

Plunksnos broliai. Veikiau broliaujasi plunksnos povo uodegoje, nes viena būtų juokinga.

Esmę lengviau suvaidinti akmeniui negu genialiausiam artistui.

Pasakai tinka ir senas slibinas, o utopijai reikia naujo žmogaus.

Istorija savo pėdsakus slepia ir po paminklais.

Prasmė senesnė ir už seniausią vyną, bet neprieinama jokiems degustatoriams.

Ar sveika visuomenė, kai žmogus labiau susirūpinęs jos sveikata negu savo?

Nuo istorijos nepasislėpsi: vis tiek suras jos tarnai ar budeliai.

Gyvenimas – menas, bet populiaresnė gyvenimo saviveikla.

Toks svaiginantis laikinumas, kad reikia amžinybės pagirių.

Netikslumas: aukštai iškelta gálva. Įmanomas tik kelių centimetrų skirtumas.

Argi įkritus į duobę saulė žymiai aukščiau?

Visi rodantys pirštai laikini, lieka tik visos kryptys.

Problemos – mūsų dvasinės amebos: iš vienos mažos dvi didelės.

Mes galvojam, kad mūsų gyvenimą suėdė kiti, o atrajoti tenka patiems.

Iš tikro visi riboti. Kai kas net genialiai.

Paskutinė drąsa: parašyti savo baimės istoriją.

Gamta – nepralenkiama savamokslė ir universaliausias genijus.

Mūsų didžiausias palikimas: išeidami mes paliekam kitiems visą pasaulį.

Kalno demokratija – ne viršūnė, o galimybė visiems kopti į ją.

Jaunystė per kvaila, kad sąmoningai pasidžiaugtų savim.

Mintys turi būti įkyrios, kad per lengvai jų neatsikratytum.

Jei visi pasakytų, ką galvoja, kiek beliktų tiesos galvoje?