Į sveikatą

ROLANDAS KAUŠAS

Jis turėjo paskambint. Bet ne taip greit.

Tik prieš keletą dienų mačiau jo žmoną. Sėdinčią kėdėj ir bereikšmiu žvilgsniu stebinčią televizoriaus ekraną. Prisėdus šalia, apžiūrėjo ir mane kaip ekraną. Paskui netikėtai ištiesė ranką ir palietė mano plaukus.

– Ji taip bendrauja, – šoko manęs ramint jos vyras.

Šyptelėjau jam. Ligonė tyrinėjo toliau. Dabar ji jau lietė mano veidą. Galima buvo pamanyt, kad neregė.

– Ji mato, – atspėjo mano mintis vyriškis. – Tik nekalba.

Pamojo man ranka, kviesdamas viršun. Siaurais laiptukais užlipom į denį. Tik dabar pasijuto lengvas sūpavimas. Mažos bangelės minkštais pirštukais tapšnojo laivo šonus. Prieky matės Ramiojo vandenyno mėlynė.

– Sunku patikėt, a? – vėl perskaitė mano mintis vyriškis. – Ir rojuj nėra laimės.

Nutilo. Matyt, buvo visa tai svarstęs šimtus kartų. Netoliese sukleketavo žuvėdra. Atrodė, kad piktai juokias. Keli nedidukai debesys atsispindėjo vandens paviršiuj. Įlankos prieplauka, pripildyta mažų ir didelių laivų, gyveno savo eilinę dieną.

– Prieš metus ją operavo, išėmė auglį. Paskui radiacija, chemoterapija. Dabar ji sveika… atrodo, kad sveika, – sunkiai pasakė.

Laivas vėl lengvai sujudėjo. Tik mažas krustelėjimas tarp sveiko ir nesveiko.

– Prieš mėnesį ji nustojo valgyt. Paskui kalbėt. Gydytojai sako, jos kūnas atsisako toliau gyvent.

Parodė ranka į du krėslus po skėčiu šešėly. Tylėdami susėdom.

– Neįprasta, kad taip ant vandens… – buvau bepradedąs.

– Noriu, kad ji mirtų laive, kur mes gyvenom, keliavom, buvom laimingi… – nutilo.

Matės, tarsi skausmo gūsis perbėgo veidu ištarus žodžius. Atsiduso, skausmo banga leidos žemyn, vėl buvo tvirtas vyriškis. Šnekėjom ilgai. Išsiskyrėm kaip du geri pažįstami.

Ir štai šiandien skambutis. Ką tik mirė. Po motinos išėjimo tas žodis man prisipildė svarumo. Jis ten vienas, dabar jau visiškai vienas. Su užgriuvusiu svoriu.

– Būsiu už dvidešimt minučių.

Jeigu nebus spūsčių, mintyse priduriu. Neturi būti, tikinu save ir dėl visa ko pasiunčiu žinutes visoms atsakingoms antgamtinėms instancijoms, pridėdamas: tai labai svarbu, reikia, ne man, kitiems. Matyt, žinutės pasiekia adresatus, nes penktadienio pavakarys šiandien ramus ir niekur neskubantis, kaip niekad.

Neradęs kitos vietos, įspraudžiu mašiną tarp šiukšlių konteinerio ir kavinės sienos ir paskutinę kelionės dalį įveikiu pėsčias. Pro ilgą eilę laivų ir šiaip laivukų. Man reikia prieplaukos Nr. 3. Nuotaika ne visai tinkanti mirties vizitui. Gal dėl to, kad penktadienio pavakarys. Be to, visi reikalingi komponentai čia: saulė, vanduo, lengvas brizas palmėse. Bet yra ir dar kažkas, ko negaliu įvardint… Tiesiai į mane atlekia didžiulis palaidas dogas. Sustoju. Šunėkui iš paskos, kiek atsilikus, trepsi sukaitus dručkė:

– Nebijokit, jis labai draugiškas. Atsiprašau.

Pagriebia nuo žemės šuns pasaitėlį. Išspaudžiu privalomą šypseną. O iš kur man žinot, mintyse burbteliu. Penktadienio pavakarys su palaidais dogais man visai nesusijęs. O gal ir susijęs. Geri dalykai nesitęsia amžinai, pagaliau pasiekia mano sąmonę. Ratas užsidaro. Tu ir vėl su savo krikščionišku pesimizmu, nusišaipau iš savęs. Bet juk baigias, smelkias kaip nuodai vidun. Netu ščiastja na zemle. Kita kalba lengviau išsakyt tai, ko nedrįstam savąja. Laimė arba turi nesibaigt, arba tai tik saulės zuikutis. Taip man įkalė į galvą.

Prieplaukos Nr. 3 vartai iš tinklinės vielos, apžergę medinį taką ir keistai pakibę ore. Aplink vanduo, sienų nėra. Nebent susmaigstytum jas į vandenyną. Kad apsigintum nuo vaikščiojančių skystais paviršiais. Durys rojun, pagalvoju prisiminęs saulėtą laivo denį, kur gyvenama su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm. Net ir mirtim. Patapšnoju sau per petį. Pažanga. Juk neturi viskas būt juoda ir balta. Pritaisytoj dėžutėj spaudžiu atitinkamą numerį, pasilenkiu išgirdęs spragtelėjimą. Balsas ištaria mano vardą. Patvirtinu. Pasigirsta čerškėjimas ir turiu kelias sekundes vartų durims praverti ir nerti vidun. Dabar kelionė tarp laivų. Vanduo jaukiai tekši į medinį tako dugną. Laivai, dažniausiai pavadinti moteriškais vardais, stiepias pažiūrėt praeinančio ir, neišlaikę pusiausvyros, dunksi į gumines atramas. Takas šakojas, paskui ir vėl. Jau visai prie išplaukos į atvirus vandenis atpažįstu man reikiamą laivą, prisitaikęs pastatau koją ant laiptelio. Tas, rodos, krusteli, bet ne nuo mano svorio. Greičiau nuo nuolatinio pasaulio judėjimo ir keitimosi. Apie tai kalbėjom praeitą kartą. Tada pasakiau vyriškiui apie Faustą. Apie sustok, akimirka žavinga. Apie norą įsikurt čia amžinai. Rojų ant denio po skėčiu. Ir apie lietuvių liaudies pasakas: ilgai ir laimingai gyveno. Mes kuklesni.

Tada ji dar buvo gyva. Laivas vėl sulinguoja, matyt, nori man primint, ko čia atėjau. Ko čia atėjau? Pranešt užsispyrusio fakto; tai įvyko. Kitų pasakyti dalykai lengviau pasiekia sąmonę. Kitaip nė iš vietos. Nėra kur pastatyt kojos. Terapija, taisyklės. Iš kurių gyvenimas juokias kiekvienam žingsny, bandau rimuot galvoj. Nes kur tik tą koją pastatysi, vis tiek juda. Net ir mirtis, nes galim kalbėt apie dangų. Žmogus stovi ant denio ir žiūri. Nematančiom akim. Žvilgsnis viduj. Jo žmona žiūrėjo panašiai. Turbūt bando vaduotis iš tos akimirkos. Tie sunkūs įkvėpimai ilgam užstringa atminty. Ypač paskutinis. Jeigu dabar įvyktų audra ir laivą pradėtų mėtyt į šalis, paslapčia vėl siunčiu žinutes atitinkamoms instancijoms. Juk vienąkart šį vakarą jau suveikė. Balansas tarp vidaus ir išorės, dvi audros, katarsinė patirtis. Kapitonas stovi prie šturvalo, veidas šlapias nuo vandens purslų, sumišusių su ašarom. Bet tvirtai laiko vairą savo rankose. Kaip knygose ir vadovėliuose. Nesvarbu, kur plaukt, svarbu – kaip, nepasitenkint mažiau… Vyriškis tuo tarpu, matyt, išgirdęs mano žingsnius, pakirsta iš susimąstymo. Pastebi mane. Visai nepanašus į kapitoną. Nors ir su barzda. Danguj nė debesėlio. Malonių maišas užsiraukęs, teks verstis pačiam.

– Tai sunkiausia akimirka mano gyvenime, – sako žiūrėdamas į priekį. Lyg būtumėm tik vakar baigę kalbėtis.

– Man labai gaila, – sakau priekiui ir atsistoju šalia.

Tik dabar pastebiu vyriškio rankoj taurę. Laivas sujuda. Bando vaduotis. Numirėliai neišvengiamai sustingdo laiką. Iš to ir skausmas, nes mes, gyvieji, vis dar judam. Skausmingai nepatogus disonansas.

– Nori pamatyt? – klausia jis manęs.

Linkteliu: ne tik noriu, bet ir turiu konstatuot mirtį, bet garsiai to nesakau. Jau pažįstamais laiptukais lipame žemyn ir su kiekvienu žingsniu gali jaust artėjantį stingstančio laiko klampumą. Moteris guli lovoj, kaip ant mirusio laiko altoriaus. Net ir prieblandoj matyt jau pradėjęs vaškėt bekraujis veidas. Vyriškis pastato taurę ant mažo staliuko ir sėdas ant lovos. Apkabina žmoną ir, akimirkai prie jos prigludęs, sustingsta. Tik matyt, kaip virpa jo pečiai. Taip virpa amžinybė, prisilietus prie gyvenimo. Gėrimas taurėj irgi lengvai virpčioja. Atsargiai paliečiu jo petį.

– Palauksiu viršuj, – sakau.

Viršuj tas pats vakaro ramumas, saulė netoli horizonto, diena gęsta, lyg nieko nebūtų atsitikę. Rytoj ji vėl prisikels. Pasigirsta į viršų lipančiojo žingsniai. Atsistoja šalia. Abu žiūrim į priekį.

– I said to her goodbye, – sako po ilgo laiko tarpo.

Vėl nutyla. Paskui kažką spaudžia ir pasigirsta tylus burzgimas. Paviršiun iškyla… tabernakulis? Vyriškis praveria dureles. Ne, tai baras. Butelių tviskesys besileidžiančios saulės šviesoj verčia prisimerkti. Klausiamai į mane pažiūri. Pažvelgiu į priekį. Šįvakar ten, matyt, slepias visi atsakymai. Brizas šiurena palmių šakas. Saulė nyra į sūrų vandenį. Penktadienio vakaras, ir man nejučiom pasisako:

– Ką švęsim?

– Gyvenimą, – atsako man.

– „Jack Daniel’s“ on the rocks? – klausiamai į mane pažiūri.

Linkteliu. Gintaro spalvos skystis taurėj paskandina ledo kubelius. Kaip gyvenimas mirtį. Neatskiriamai.

– Muzikos? – klausia.

Koks gali būti rojus be muzikos. Vėl linkteliu.

Maža didelio pasaulio scena ant denio. Du vyriškiai prieblandoj tylėdami sėdi po skėčiu. Ant staliuko stovi dvi aprasojusios taurės, bet tai gali pajust tik jas palietęs. Laivas moterišku vardu lengvai siūbuoja, rodos, net pataikydamas į ritmą. Nėra audros nei purslų. Tik lengvas brizas sūriais pirštais liečia ir džiovina veidą.

– Dabar man jau geriau, – sako vienas iš vyriškių.

Viena po kitos danguj užsidega žvaigždės. „Rolling Stones“ groja „That’s how strong my love is“.

Priekio nebematyt. Viskas, ko reikia, priartėja, yra čia ir dabar.

– Ačiū, – žiūrėdamas į žvaigždes, po ilgos pauzės tyliai sako kitas.