Eime pietauti į Algirdo gatvę
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ
Audronė Urbonaitė. Cukruota žuvis. Romanas.
V.: Alma littera, 2012. 328 p.
Kartojuosi – labiau už kitas domina kiek atipinių moterų rašytojų, ne LRS narių, knygos. Prisipažinsiu – šita nustebino. Ji parašyta skaidriu, lakonišku, mažumėlę Undinę Radzevičiūtę primenančiu stiliumi. Į matriošką panašus viršelio kūdikis (dailininkė Nomeda Marčėnaitė) suponuoja metaforą: galgi rašančiosios apskritai yra susijusios viena su kita kaip tie mediniai žaislai. Laiku, galimybėmis, estetika, idėjomis. Kaip ir Kristinos Sabaliauskaitės atveju, manęs nedomina vadinamasis piaras ar autorės profesija – seniai nuo tokių socialinių dirgiklių vertinimo (tiksliau, painiojimo su literatūros vertinimu) atsiribojau.
Tokios išsamios ir konstruktyvios recenzijos kaip Regina Čičinskaitė („Šiaurės Atėnai“, IV.6) neparašysiu. Čia šiaip neanalitiniai įspūdžiai (knygoje smagus šio žodžio sugretinimas su analiniu charakteriu, tik neišplėtotas). Knyga parašyta tarsi fragmentais. Neįprastas šriftas čia, priešingai negu Aleksandros Fominos romanui, labai tinka. Tačiau iškart pastebi – tokiam rašymui kažko stinga; tūrio. Nėra apčiuopiamos erdvės, vien skubiai prabėgama daiktų paviršiumi. Būtų įprastinis skaitalas-greitasis maistas, tik per daug savianalizės – mano galva, labiau gadinančios, negu padedančios. Iš knygų tikiuosi daugiau nuasmenintos fikcijos.
Nuoširdžiai patiko herojės lūpomis išsakytas bene autorės imperatyvas: visa, ko nekenti, aprašyti, ir tai taps juokinga. Humoro knygoje esama: užtat ji keistai dera greta Herkaus Kunčiaus „Lietuvio Vilniuje“ (juk rašė nesusitarę, apie panašius dalykus). Pati autorė tą humorą vadina sarkazmu – tebūnie. Tačiau su tuo sarkazmu ne visada žengi koja kojon. „Turiu paragauti pasaulio bet kokia kaina, kitaip mirsiu kaimietė. Galėsiu dirbti literatūros institute ir gąsčiotis nepadorių žodžių reklamose“ (p. 20). Drįstu priminti: ogi kaimiečiai bei nykūnai literatūros mokslininkai – irgi kiti, kuriuos dera gerbti ir toleruoti. Literatūros institutui kliūva dar kartą – jo darbuotojos su malonumu pavadinamos senmergėmis. Ne visi juokeliai, žurnalistiniu slengu kalbant, skanūs (kaip nekenčiu piktžolinės šio būdvardžio vartosenos, kalbant ne apie maistą) – tokiose vietose dvokteli Užkalnio (o gal ir pačios liaudies, kuri kritikuojama!) klišėmis. Na, ar sunku paieškoti savų, originalesnių pejoratyvų? (Ir kiti epitetai kartais galėtų būti mažiau nuvalkioti.) Juolab šitas – netgi antifeministiškas. Be to, beveik garantuoju – į dvyliktuką knyga vis tiek nepateks. Su tuo ir sveikinu – matyt, kaip ir Kunčius, nepretenduoja į elitinį skonį.
Ironišką distanciją, kalbant apie naudojimąsi žurnalistine galia, puikiai iliustruoja sakinys: „Net nebuvau parašiusi į laikraštį kokios šlykštynės, už kurią mane persekiotų aprašytasis psichopatas“ (p. 54). Itin vykusi vieta – šmaikščiai aprašytas Sniečkės kritimas nuo kopėčių, taip pat skyrelis „Tautinė giesmė“ (p. 269), kondensuotai charakterizuojantis rašymą, tiksliau, autorės santykį su literatūra, kultūra, tuo susijusiomis bendruomenėmis. Poetinių feministinių inkrustacijų, kurios vis išnyra tekste, nepasimokyta, pvz., iš Birutės Pūkelevičiūtės (o be reikalo), bet egzistencinio sakinio kapotumo lyg bandyta mokytis iš Antano Škėmos. Vienas simpatiškiausių personažų – Liolekas su visa spalvinga savo aplinka: gal dėl to, kad ji labiausiai suliteratūrinta.
Be abejo, autorės užmačios ir knygos koncepcija kuo rimčiausios – dekonstruoti šiandieninį tautinį pilietinį būvį. Vis dėlto tą rimtąjį sumanymą užgožia skrupulingai aprašyti Algirdo gatvės kinų restoranai ir kitos mielos smulkmenos, „įžeminančios“ knygą kaip laisvalaikio skaitinį. Dėmesio, žuvis: „[...] esu tapati kiekvienam lietuviui, bet veikiau sutikčiau būti išprievartauta Gariūnuose, nei tuo didžiuočiaus“ (p. 116). Prie sakinio semantikos nekimbu. Tačiau autorė lyg nejaučia, kurie posakiai per riebūs. Tai ir yra bene žurnalistikos yda. Žurnalistiniai inkliuzai – pavardės, realijos, asociatyvios užuominos apie smulkius politinius įvykėlius – praėjus dešimtmečiui, jaunesniam skaitytojui jau gali nieko nebesakyti. O dabar cukrus: „Tautinių bruožų – darbštumo, vaišingumo ir patriotės veiksmų – nė užuomazgos. Net melancholijos nesama“ (p. 270). Ar ne tikrasis oksimoronas? Ir vis tiek – netikiu. Ir darbštumo, ir viso kito, ir melancholijos yra, kitaip spėjant – iš melancholijos visa tai (romanas). Tik pasakotojai slaptai norėtųsi, kad nebūtų.
Kartais taip įsijauti į skaitymą, kad pradedi gyventi literatūros personažų gyvenimą. Ir visgi smalsu – kuo autorė (pardon, herojė) manytųsi sugebanti Literatūros institute dirbti?..
