Apie titanus ir kitas meditacijas

PAULINA DRĖGVAITĖ

Vadinasi, Tu sutinki, kad būna momentų, kai visi privalo nutilti svarbiausio, lemtingo gyvenimo vyksmo akivaizdoje?
Taip, ir „kai patrankos prabyla – mūzos nutyla“.

Iš Jono Jurašo interviu (1990)

Kovo 11-oji, saulėtas lėtas sekmadienis, išėjau pasivaikščioti į Laisvę. Juk žinote, tos sekmadieninės promenados: lengvi žingsniai, ore plevenanti vakaro nuojauta…

Tačiau šiandien truputį kitaip: vos išlipus iš autobuso – geltonos, žalios, raudonos spalvos ataka, minia žmonių, šimtai vėliavėlių. Valstybinė šventė – ypatinga diena. Ji sutapo su savaitgalį surengta Kaziuko muge. Dvi kardinaliai skirtingos dienos. Pirmoji – nušlifuota, graži, paradinė, o kitos vakare mieste telieka po mugės pavargusios gatvės, cigarečių nuorūkos ir daiktus besirenkantys pardavėjai. Regis, pats mano miestas atsidūsta: pagaliau visi išėjo…

…apie ką aš kalbėjau? Ak, taip, spalvų atakos ir žmonių minios. Nelabai mėgstu valstybinių švenčių dienomis vaikščioti po miestą (nešioju skrybėlę à la Jonas Mekas ir esu raudonplaukė), o kadangi šiomis dienomis į gatves iš savo urvų išlenda įvairių rūšių radikalai, kyla įdomiausių nesusipratimų. „Ei, tu, kokia čia kepurė?“ Kepurė kaip kepurė, linkėjimai iš Paryžiaus. „Ei, ryža, kur tu eini?“ Per gatvę, ačiū už dėmesį. Nieko ypatingo, taip nutinka kasdien, praeivių rūpestis dėl mano personos ir veiklos tiesiog kelia susižavėjimą, jaučiuos it traukos centras. Tačiau neduokdie šį sekmadienį pasakyčiau ką nors apie multikultūralizmą, toleranciją ar visai manęs nežavinčius jų šūkius. Vienas praeivis, regis, pabandė. Sulaukė daugiau negu komentaro apie kepurę. Tik, žinoma, laikraščiuose to nepamatysite, tik spindinčias tautiniais rūbais apsirengusių merginų šypsenas, vėliavas ir eisenas. Rodosi, patriotizmas tegali būti reiškiamas radikaliai ir būtinai pompastiškai.

O prie fontano Laisvės alėjoje mergaitė mėlynu paltuku valgė ledus. Taip, ledams dar per šalta, bet juk… šiandien galima. Rankoje laikė popierinę vėliavėlę. Staiga kad iškels aukštyn… Žiūriu – auganti Laisvės statula! Pro šalį skubantys žmonės, saulės krislai, vaniliniai ledai ir ranką iškėlusi mergaitė. Mintyse numoju ranka į visus „kepuriškus“ komentarus – vien dėl šio vaizdo buvo verta išeiti į miestą. Lengva šypsena palydžiu mažąją ir einu tolyn…

Kur link aš suku? Tautiškumas – balansavimas ties bedugnės riba: žingsnis šonan ir, žiūrėk, šast, nukritai į dogmatiškumo ir patetikos liūną. Šalia plastikinių gėlių ir vienadienių skambių plakatų… O iš jo išbristi, patikėkite, sunku. Tikro jausmo kūriniai – itin retai randami grynuoliai, turintys ypatingą galią suburti tautą. Nežinau, kaip jums, bet man, pagalvojus apie patriotą kūrėją, prieš akis iškart – Maironis (ne dvidešimties litų banknotas, šįkart nekalbėkime apie pinigus). Nors ir grasino išnyksiąs kaip dūmas, niekur nedingo. Netgi priešingai – poetas vis dažniau prisimenamas, šiomis dienomis jį pamatyti galite net stiklinėse autobusų stotelių vitrinose. Anot Sigito Gedos, jis – vienas iš kertinių lietuviškosios poezijos titanų, šalia Kristijono Donelaičio ir Antano Baranausko. Paskutinis iš lietuvių, sugebėjusių perteikti Kaliopės svaigulį.

Žinoma, atsivertus jo lyrikos tomelį šiandien (mano močiutė visada sakė, kad ką jau ką, bet nors vieną Maironio knygelę turėti privalo kiekvienas lietuvis!), tekstai kartais atrodo kiek primityvūs, teigiamos tiesos – jau šimtąkart girdėtos. Čia nerasime beprotiško minčių šokio ir nenuspėjamų vingių. Bet jų ir nereikia. Šį poetą įsivaizduoju kaip atviro ir tiesaus žvilgsnio žmogų: kam eiti aplinkkeliu, jeigu viską pasakyti galima aiškiai ir tvirtai?

Savotiška kasdieninė autobuso laukimo meditacija vienoje Kauno stotelių: Maironi, nagi kas Tu esi? Kodėl Tu vis dar deklamuojamas? Kur link žvelgia Tavo mąslios akys? Neatsako… Turbūt trukdo stiklas…

Grįžkime į sekmadieninę promenadą. O čia ima siausti nevaldomi vėjo gūsiai, keliantys praeivių skvernus ir veliantys plaukus. Smėlis mano akyse, užsimerkiu, tikiuosi, neapaksiu, atmerkiu vieną akį… teatras. Amžinas dėsnis: eidamas Kauno Laisvės alėja, būtinai atsitrenksi į Dramos teatrą. Ir mano mintyse gimsta atsakymas, kurio nesiteikė duoti už stiklo įkalintas Maironis: jis vertinamas už savąją drąsą. Koja treptelėti prieš carinės Rusijos milžiną ir budinti apsnūdusius lietuvius? Oho, pasakysite. Stipru.

O kuo čia dėtas teatras? Kaip legendos skamba vyresnės kartos pasakojimai apie milžiniškas naktines eiles prie Dramos teatro, ypatingą tylą salėje… Taip, spektakliuose slypėjo drąsiausia tiesa. Režisierius Jonas Jurašas brendo būtent tuo metu, kai valdžios ir žmonių, ypač inteligentijos, santykiai pasiekė cinizmo viršūnę, tačiau tai jo nepalaužė – priešingai, puikiai pagauta zeitgeist leido J. Jurašo teatrui tapti unikaliu reiškiniu. Kūrėjui atsisakius iš „Barboros Radvilaitės“ pašalinti Aušros Vartų Madonos paveikslą, regiu Maironio drąsos analogiją: rebuso tarp ištikimybės idealams ir sovietinio konformizmo sprendimas lėmė J. Jurašo ilgametes it Odisėjo klajones po pasaulio scenas, be galimybės grįžti tėvynėn

2010 metais statydamas „Antigonę Sibire“ režisierius teigė, kad nori atsakyti į klausimą, ar teatras tebegali priversti istorinę atmintį prabilti esamuoju laiku. Praėjusiais metais sukurtas „Apsivalymas“ užmena panašią mįslę: ar galime save laikyti tikrai laisvais? Šios mintys vertos išties meditacinių ratų; tai – daugiau negu paprasta spektaklio struktūra. Iki atsakymų reikia judėti pamažu, bendru ritmu, giliai kvėpuojant – salė tampa tarsi apeigų vieta, o aktoriai su publika – jų dalyviais. Spektaklis nėra tik saviraiškos būdas, tai – dialogas su žiūrovais. Teatrui grąžinamas išsiilgtas sakralumas, personažų likimai tampa neatsiejami nuo istorinio konteksto, bet nesusisaistymas su konkrečiu istoriniu laiku leidžia jiems skleistis universaliais išraiškos būdais. Jausmas toks, it stebėtum seniai pažįstamą, tik kiek pamirštą virsmą. Tarsi judesiai scenoje atlieptų žiūrovo vidinių sraigtelių šokius…

Tačiau bene labiausiai norėčiau pamatyti „Smėlio klavyrus“. Tuo metu, kai buvo statomas šis spektaklis, aš dar nebuvau gimusi, bet jį ryškiai įsivaizduoju pagal mačiusiųjų pasakojimus: smėliu užpilta Ilgoji salė, skambantis medis, tarsi migloje paskendusios figūros, darnus aktorių kolektyvas, Atgimimo džiugesys… Et! Johanneso Bobrowskio romano „Lietuviški fortepijonai“ motyvais sukurta misterija alsuoja tyro lietuviškumo ilgesiu, tačiau nepasiduoda sentimentalumui. It nerami dvasia po sceną klaidžiojantis lietuvių poezijos tėvas K. Donelaitis ir jo lūpomis iš senovės ataidinti Lietuva. Kaip taikliai pasakė viena recenzentė, jausmo, kad ir tu spektaklio pabaigoje mirsi su Rūtos Staliliūnaitės Barbora, nebėra, bet ir publika jau kita. Vėlgi – J. Jurašas drąsiai konfrontuoja su laiko dvasia, bandydamas delnuose sulaikyti jo byrančias smiltis.

Nežinau, ką jautė ir galvojo žiūrovai po šio spektaklio. Galbūt pasiėmė paltus, išgėrė kavos, atsivertė laikraštį ir pamiršo Tolminkiemį. Galbūt padiskutavo apie jį prie taurės vyno – et, tie inteligentiški disputai, po kurių vis viena namo skirstomės nepakitusiais žingsniais. Bet tikiu, kad dalis jų pajuto tą ypatingą J. Jurašo dvasinio sukrėtimo katarsį, tokį spektaklio svorį, kad, regis, net sunku kvėpuoti, bet giliai širdyje jauti lengvumą. Atsimenu, „Apsivalymo“ premjera, įtempčiausio veiksmo akimirka scenoje, salėje niekas nedrįsta net kvėptelėti! Truputį dreba rankos ir skruostu rieda ašara.

Grįžusi namo neištariu nė žodžio… Nereikia.

Žingsniuoju toliau. Metas važiuoti namo. Minia skirstosi, ažiotažas rimsta. Atsidūstu: šventės baigėsi, grįšime į įprastą gyvenimo rutiną. Poryt laikraščiai vėl rašys apie sportininkus, karus ir politiką. Jau dabar ant žemės voliojasi praeivių rankose neseniai laikytos popierinės vėliavos.

Stotelėje mane vėl pasitinka Maironio plakatas. Mintyse suskamba „Sonnet à Victor Hugo“: „Daugel reikia dalykų šioj žemėj mylėti, / Kad pažintum paskui, kas mylėti verčiausia.“ Prunkšteliu.

Kiek vis dėlto daug meilės ir kokia ji įvairialypė: trapios smėlio smiltys, trankūs kareiviškų batų žingsniai ir mėlynas mergaitės paltukas.

Kiek daug kelių po mūsų Saule.

Ir kiek nedaug tėvynių. Viena…

Komentarai / 1

  1. Emiliano.

    Straipsnis išties patiko, likau sužavėtas.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.