Žvėrių dievas

GINAS ŽIEMYS

Ar jau rytas?.. Ne, turbūt dar naktis… Pabandžiau apsiversti ant šono ir panirti į miegą, bet neturėjau jėgų. Įkyriai skaudėjo galvą ir negalėjau praplėšti vokų. Po Dalios mirties dabar dažnai tysodavau iki pusiaudienio. Paskui, atsikėlęs, slankiodavau po kambarius, tartum ko ieškodamas. Nueidavau iki jos kambario, praverdavau duris, vildamasis, kad dar pamatysiu ją, tyliai sėdinčią prie siuvinio ir renkančią vaivorykštės ryškumo spalvas. Bet, pamatęs ant grindų pabirusius šilko siūlus, vėl grįždavau į šaltą guolį. Užsidegiau šviesą ir žvilgtelėjau į laikrodį. Už jo ciferblato kyšojo popieriaus lapelis. Šiaip taip išsiritau iš lovos, koja nuversdamas šalia stovintį ruginės butelį. Skystis, kuris dar buvo likęs po vakarykščių išgertuvių, išsiliejo… Na, man ir sekasi!.. Be spausdintų raidžių, buvo ir prierašas: „Užsuk, jeigu gali. Lauksiu 7 valandą. Visvaldas.“ Vienas kamputis užlenktas. Vadinasi, kai buvo atneštas laiškutis, kažkur klaidžiojau. O gal kažkur klaidžiojo neradusios manęs mano dienos…

„Tai vis per tas nelemtas pagirias…“ – sumurmėjau. „Ne, pagirios čia niekuo dėtos“, – išgirdau balsą. Nežinia, iš kur jis sklido – iš žvaigždėto skliauto ar prišnerkštos užeigos… „Ak, lyg kas žnyplėmis plėštų galvą…“ – sudejavau, spausdamas delnais smilkinius. „Ne, tau galvos neskauda“, – vėl pratarė kažkas. Ir tą pačią akimirką dingo skausmas, išsisklaidė tamsa, dengusi akis, ir atleido sąnarius. Negalėdamas tuo patikėti, padariau keletą pritūpimų. Jie buvo greiti ir sklandūs… Balsas vėl paliepė: „O dabar šiltai apsirenk, nulipk žemyn ir sėsk į roges.“ Nudžiugęs, kad viskas pakrypo į gera, greitai susiruošiau ir išbėgau į gatvę. Ji buvo tuščia. Tik veterinaro sodyba skendėjo ryškioje šviesoje. Iš vištų kudakavimo buvo galima spręsti, kad jau rytas. Girdėjosi skardinio kibiro skimbčiojimas, varstomų durų girgždesys ir veterinaro balsas, šaukiantis prie lesalo: „Cyp cyp cyp… cyp cyp cyp…“ Tuomet pamačiau žmogų su višta pažastyje. Jis ėjo ramiai, nesidairė į šalis ir net mandagiai su manimi pasisveikino. Tas paukštukas gal ir nebuvo sunkus. Tačiau juk ne veltui liaudies išmintis byloja: „Ir ilgai nešama višta virsta avinu.“ Norėjau paklausti, kiek laiko nešąs jis tą vištą, ar virto ji avinu, ar dar ne, bet žmogus jau buvo nuėjęs.

Buvau taip įnikęs skaičiuoti svetimas vištas, kad neišgirdau, kai sucypė rogės. Vos neišvertęs iš kojų, šalia sustojo baltutėlių šunų kinkinys. Roges traukė 9 ar 11 linksmų ir stiprių baltavilnių mindų, naudojamų nuo to laiko, kai tą veislę išvedė mūsų šviesiausiasis maloningasis karalius Mindaugas.

– Atleiskite, pone, – puolė atsiprašinėti varovas, – niekaip negalėjau rasti jūsų gatvės.

Tuomet atsainiai ranka mostelėjau į vištų plunksnas, kuriomis buvo nuklotas kelias link veterinaro sodybos. Ir jis buvo priverstas pripažinti pirmąsyk matąs tokį gyvenimo realybės ir filosofijos atitikimą. Na, juk gali būti Baltos Vištos gatvė, o joje gyventi balta višta, – nesutikau su juo. Arba Tigro gatvėje gyventi tigras, – atitarė varovas. Na, jau čia retesnis atvejis. Netipiškas. Nebent ten pat būtų įsikūręs žvėrynas? O jis būtų toks skurdus, kad išbadėjęs tigras lengvai galėtų išlįsti pro narvo virbus. Ypač jeigu jis jau dvasiškai palūžęs, – reziumavo varovas.

– Dievas niekada neužsimerkia, Aldai, – draugiškai paplojau jam per petį pirštinėta ranka.

Tuomet jis antrą sykį atsiprašė ir pareiškė, kad Aldas, mano senas mokyklos draugas, prieš savaitę buvo paaukštintas ir dabar prižiūrįs žynio Visvaldo žirgus. Bet, kai juos pašeria, tai vėl užsiropščia ant tvartuko, įsirausia į kvepiančius raudonus dobilus ir ten rašo straipsnius apie Audingo planetos apgyvendinimo galimybę… Didelė jėga yra mokslas, – nutarėme mudu su svečiu.

Pasinaudojau proga ir apžiūrėjau pašnekovą geriau. Tai buvo senasis Tirkšlys, ištikimas žynio tarnas… Kai buvau apklostytas ir saugumo dėlei apjuostas penkialinku diržu, pajudėjome. Paleidome vištų plunksnas pavėjui ir nulėkėme laukais. Dabar šunys skriejo plačia sniego lyguma. Paskui nučiuožėme šlaitu prie upės ir judėjome užšalusios vagos viduriu. Maždaug po valandos Tirkšlys, suradęs tinkamą vietą, pakilo į kalvą ir, pakeitęs kryptį, varė kinkinį siauru miško keliuku. Keliukas pamažu išplatėjo, o ką tik mus juosęs atžalynas virto kelių šimtų metų sengire: dangų rėmė ąžuolai ir eglės, kurių nebūtų apkabinę net keli vyrai, nebent anas milžinas, trimis saujomis supylęs Džiugo kalną… Kol apie tai mąsčiau, atsidūrėme gražiai sutvarkytame parke, kuriame augo didingi ąžuolai, o už jų kilo balti kunigo Visvaldo rūmai.

Tirkšlys palydėjo iki svetainės durų ir pasišalino. Mano bičiulis pakilo nuo rašomojo stalo ir širdingai ištiesė abi rankas. Paskui, taręs ad rem, „prie reikalo“, pradėjo:

– Mano šeimininkas Naujųjų metų proga kaip ypatingą savo malonės ženklą tau leido sugalvoti norą, kuris, jeigu leis jo galios, bus įvykdytas. Tačiau neskubėk, nes, garsiai ištaręs bent vieną netinkamą žodį, nebegalėsi jo atsiimti arba pakeisti kitu… – ir tęsė jau ne kaip įstatymininkas fadzia, o nuoširdus bičiulis: – Negeisk aukso ar kitų materialių dalykų!.. Skaistink savo sielą!.. Kilk aukštyn!.. Tobulėk!.. Tikėk stebuklais!..

– Mokytojau, leiskite man dar kartą pamatyti savo mirusią žmoną, – pareiškiau pageidavimą.

Kunigas krūptelėjo, pakėlė galvą ir įsispitrijo, tartum pirmą kartą būtų išvydęs Čepkelių gyvatę. Jo hipnotinį žvilgsnį atlaikiau.

– Prieik arčiau ir sėskis, – jis parodė ranka į vieną iš dviejų krėslų.

Priešais kabantis krištolinis stiklas sušvito. Pirmiausia pamačiau berniuką. Gal kokių dešimties. Klampojo per sniegą nešinas ant peties nedidele eglute. Artinosi Naujieji metai. Prie išvirtusios eglės gulėjo paslikas zuikutis. Jo kaklą buvo užveržusi kilpa. Vos vos kvėpavo. Vaikas atsargiai jį išlaisvino ir pabučiavo į snukutį. Zuikutis buvo toks gražus, kad jį ant rankų būtų nešęs per visą pasaulį. Tačiau Baltis kažkodėl nepanoro žengti per pasaulį su tokiu akiplėša ir stryktelėjęs pabėgo. Berniukas iš širdgėlos pravirko… Vieną pavasarį, kai jam suėjo dvidešimt ketveri, jis prie savo kiemo vartų pamatė stovinčią jauną merginą. Ji stengėsi pasislėpti nuo lietaus, bet jos baltas drabužis, siuvinėtas žydrom rugiagėlėm, buvo merkte permerktas. Jaunuolis pakvietė ją užeiti, kol lauke liausis audra, ir išsidžiovinti rūbus. Jie vienas kitą pamilo ir po metų susituokė.

– Gal žinai, kas buvo toji mergina? – netikėtai paklausė žynys.

– Ji mano žmona, likimo deivė Dalia…

– O kaip jūs susipažinote?

– Atsitiktinai… jai slepiantis nuo lietaus, – atsakiau trumpai.

– Tu klysti, Dzija… Ji Žvėrių valdovo dukra ir tas pats baltasis zuikutis, kurį anuomet išgelbėjai iš kilpos…

Iš nuostabos praradau žadą. Lyg būtų trenkę kas basliu per galvą. Pro paliktas atviras duris įbėgo Dalia. Ji apsivijo rankomis kaklą ir nutvilkė karštu pabučiavimu.

– Neliūdėk, mano brangus vyre, – ėmė guosti ji. – Netrukus baigsis mano tarnyba pas Žvėrių dievą ir mes vėl susitiksime.

– O kaip aš tave surasiu?

– Ar matai šį medalioną?.. Tu jį pažinsi…

Jinai segėjo tą patį vestuvinį vėrinį su geltonu vėdryno žiedeliu… O kaip ji atras mane, paklausiau.

– Iš mėlyno kaspino, – tarė ir išpynusi savo plaukus užrišo man jį ant kaklo. Paskui šūktelėjo: – Lik sveikas, mano mielas, mūsų pasimatymas baigėsi… – ir puolė pro duris.

Iš skausmo apsipyliau karčiomis ašaromis. Ir, regis, ilgai verkiau. Nes garsus raudojimas ir smaugianti širdgėla prikėlė iš miego. Priegalvis buvo šlapias nuo ašarų. Gulėjau priblokštas šio sapno beprasmiškumo ir ilgai negalėjau atsikvošėti. Praėjo geras pusvalandis, kol išsiropščiau iš lovos. Išmušė septynias. Turėjau susitikti su Dalios artimaisiais: mama, broliu, seserimis ir pusseserėmis. Praėjo metai, kai į amžinybę iškeliavo ji. Todėl visi – artimieji ir jos bičiuliai – susirinkome į tą pačią šventovę pasimelsti už jos vėlę.

Buvo šaltas sausio rytas. Po atminų ir pusryčių – karštos arbatos su keliais sausainiais, laikinai užmiršę šaltį, pajudėjome kapinių link. Dalia ilsėjosi pačiame jų pakrašty, po aukšta liepa. Pastarąsias dvi savaites beveik ištisai snigo. Todėl susidarė kalnai neišbrendamo sniego. Teko klampoti vorele, taikant į išmintas pėdas, po vieną. Pirmasis kelią mynė Sirputis, Dalios brolis; jis iš mūsų buvo ne tik jauniausias, bet ir stipriausias. Jam iš paskos sekė pusseserės, nešinos baltom skaisčiažiedėm. Atsidūriau voros gale. Kai iki kapo buvo belikę apie šimtas žingsnių, prieš mane einanti Aira atsisuko ir parodė ta pačia kryptimi besidriekiančius pėdsakus. Juos buvo įspaudusios kiškio kojos. Mano sąstingį tarsi vėjas nupūtė. Pėdsakai vedė iki Dalios kapo. Kur ji ilsėjosi, jo ilgai sukinėtasi, išraizgyta nesuprantami rašmenys, tarsi būtų norėjęs pranešti kažką svarbaus. Tai, kas jai vienai skirta.

Nustėręs žiūrėjau į tuos ženklus. Negi visa tai ankstyvesnio sapno tęsinys?!. Tačiau Aira pažadino iš miego:

– Žiūrėk, Dži, – ji mostelėjo ranka į šalia augantį alyvų krūmą.

Lengvas vėjelis plaikstė prie vienos šakelės pririštą mėlyną kaspiną!..

– Truputį palauk, – tariau, nes svaigo galva.

Aira pažiūrėjo keistu žvilgsniu. Neturėjau laiko aiškintis. Skubėjau atnarplioti sugrubusiais pirštais šilko mazgą, tačiau nesisekė… Šit pagaliau… Tačiau staigus vėjo gūsis išplėšė kaspiną iš rankų ir nusinešė su savimi. Jis dar bandė užsikabinti už vienos šakelės, už kitos; bet veltui. Dar akimirka ir bus nepasiekiamas. Puoliau iš paskos ir iš nevilties sudejavau:

– Pasigailėk manęs, Žvėrių dieve…

Briedis Devyniaragis, kuris stovėjo kalvos viršūnėje, pakėlė galvą ir garsiai sušnarpštė. Iš jaunuolyno išlindo baltas zuikutis…

…Naujųjų metų naktį visi dievai susirinko į Auksinio Ąžuolo rūmus. Buvo metami burtai, turėję nulemti jų pareigas, veikimo pobūdį ir trukmę ką tik prasidėjusiais metais. Tačiau didžiausias dėmesys krypo į Baltąją salę, kur, tvirtai įsispyręs į žemę keturiomis kojomis, kėpsojo nulipdytas didžiulis, maždaug dešimties metrų aukščio, jautukas. Geriausieji iš geriausiųjų dvaro kartografų baigė ant jo šonų braižyti visos šalies žemėlapį: laukus, sodybas, miškus, upelius, ežerus, kaimus ir miestus. Prasidėjo svarbiausias darbų etapas. Rūmų sargyba į salę atvedė 12 aklųjų. Prieš kiekvieną buvo pastatyta penki maišai skirtingų spalvų popieriaus. Tradicinės penkios spalvos: geltona, žalia, raudona, balta ir juoda – ženklino penkias pasaulio stichijas: žemę, medį, ugnį, vandenį ir metalą. Dabar neregiai turėjo to popieriaus skiautėmis apklijuoti jautuką.

Visi dievai stebėjo, kokia bus jautuko galva. Geltona žadėjo karštą vasarą arba stiprias vėtras, žalia – nepalankų pavasarį, raudona – sausrą, juoda – gausų lietų. Nuo dvylikos jėgų fatumų priklausė ir visos šalies gerovė: sausra, nesiliaujančios liūtys arba derlius. Šios stichijos turėjo nulemti ir pačią dievų veiklą, ir Dangiškojo valdovo atlygį. Badas, karai, sausra, ligos beveik visuomet užtikrindavo gausią pjūtį Mirties dievo kanceliarijai. Tačiau retsykiais stichijos būdavo maloningos ir geriesiems dievams: Laimės, Turto, Likimo, Derliaus, Žvėrių. Taigi, ką lems juodojo Vandens Slibino metai? Kurie dievai dirbs išsijuosę, o kurie tinginiaus…

Pačiame posėdžio įkaršty ties rūmais pasirodė vėjo nešamas mėlynas kaspinas. Pirmasis jį pastebėjo Mirties dievas. Jis mostelėjo ir kaspinas atsidūrė jo saujoj.

– Tu mano, – tarė Blyškioji Kaukolė.

– Nebūk toks greitas, brol, – paprieštaravo žengdamas arčiau Žvėrių valdovas. – Jis priklauso mano pavaldiniui. Grąžink jį…

– Nemanau, Devyniaragi…

– Meskime kauliukus…

– Gerai, iš trijų kartų…

Abu išrideno po du kartus ir surinko po 12 akių. Ginčą turėjo nulemti trečias metimas. Dabar Kaukolei iškrito penketas. Žvėrių dievas galėjo laimėti tiktai išridenęs šešetą. Jis metė trumpą lyg žaibas žvilgsnį į tvarkos ir teisingumo deivę Ritą. Pasipuošusi kraujo spalvos faidešinu, ji slėpėsi už kolonos. Tačiau būtume apsirikę, pamanę, kad ji su lošimu neturi nieko bendra. Nebylų Žvėrių dievo prašymą deivė puikiai suprato. Trečią sykį Devyniaragiui iškrito šešetas ir jis laimėjo.

Tačiau Kaukolė nepasidavė. Jis niekinamai vyptelėjo ir tarė:

– Nesuprantu, kam žemės kirminui kaspinas. Juk jam liko gyventi šimtas aštuoniasdešimt trys dienos ir jis įtrauktas į mano kanceliarijos registrą…

– Tuomet išbandykime jį… – pasiūlė Žvėrių dievas. – Jeigu „kirminas“ praras kaspiną – jis tavo, o jeigu ne – tai mano…

Dievai sukirto delnais ir pamėtėjo kaspiną aukštyn, virš ąžuolų viršūnių. Ant rūmų stogo tupintis Slibino Vėjas jį pasigavo ir nusinešė. Ir niekas net neįtarė, kad jis ištikimas Kaukolei…

…Kapinių pakraštį nuo staigaus upės šlaito buvo atitvėrusi mūro sienelė. Kaspinas perskriejo per ją upės link. Prišokau prie parapeto ir pažvelgiau žemyn. Tenai garmėjo juodi ir sraunūs potvynio vandenys. Jų verpetuose grūmėsi ir poškėjo ledo lytys. Kaspinas laikinai užsikabino už lyties, tačiau bet kurią akimirką vėl galėjo pakilti virš upės. Stipriai atsispyręs ir ištiesęs rankas nėriau į vandenį. Pataikiau nukristi į gilų sniegą ir tatai išgelbėjo. Nuo smūgio mano buveinė atitrūko nuo kranto ir pajudėjo. Už kelių žingsnių plaukė kaspinas. Šokinėdamas nuo lyties ant lyties būčiau galėjęs nusigauti iki jo. Pabandžiau įveikti mus skiriantį atstumą. Kai jau buvo beveik pasiekiamas ranka, kilstelėtas vėjo, kaspinas tingiai nusklendė vandens paviršiumi tolyn ir klestelėjo virš šlapio ižo.

– Ak, gailestingasis Dieve!.. – sudejavau.

Tuomet pamačiau per ledo lauką šokuojantį baltą zuikutį. Apeinantį laisvus vandens plotus, lengvai persiropščiantį nuo vieno luito ant kito, striksintį tai į vieną, tai į kitą šalį, besižvalgantį tinkamo kelio ir atkakliai artėjantį prie tikslo. Paskutinius žingsnius zuikutis turėjo šliaužte šliaužti plūduriuojančio ižo paviršiumi. Paskui, įsikandęs kaspino galo, pradėjo dairytis, kaip pasiekti mane. Privalėjau jam padėti. Pastvėriau pro šalį plaukiantį lentgalį ir pradėjau irtis. Keli sėkmingi grybšniai ir zuikutis, peršokęs ant mano lyties, jau buvo saugus.

Mirties dievui tai nepatiko. Mostelėjo ranka ir iš dugno iškilo šimtametis eršketas. Jis įsibėgėjęs trenkėsi pelekais į mūsų plaustą ir šis subyrėjo į tūkstantį gabalėlių. Panirau po vandeniu. „Kur tu, kiškuti…“ – šmėstelėjo paskutinė mintis. Sunkūs drabužiai tempė į dugną. Ėmiau skęsti… Tuo metu per upę nutįso sidabru tviskantis, plonytis, tačiau tvirtas tiltas; kiškis pavirto varovu, o kaspinas – rogėmis, kurias tempė iš nekantrumo trypiantys, iš ledo lyčių iššokę baltutėliai mindai. Išžvejojęs mane iš gelmės ir įvertęs į roges, Tirkšlys stojo ant pakojų ir nurūko į krantą. Pajutau, kad apleidžia jėgos. Bet, regis, nuoalpis nebuvo ilgas. Kai atsipeikėjau, pamačiau ratu apstojusius bičiulius ir gentainius. Gulėjau ant nugaros ir, matyt, be atvangos kartojau: „Zuikutis… kaspinas…“ Todėl dabar jie gailingai žvelgė į veidą ir vienas per kitą klausinėjo: „Koks zuikutis, koks kaspinas, kas tau, Dzija, atsitiko, kodėl tu nesikeli…“ Paskui susizgribę, kad tebeguliu ant sniego, jie atsargiai pastatė mane ant kojų ir, rūpestingai prilaikydami už parankių, nusivedė taku. Kažkas paliko neužsuktą čiaupą – per krūtinę tebevarvėjo šaltas vanduo. Kyštelėjau ranką į užantį ir, netikėdamas savo akimis, išvydau plonytį kaspiną – būsimo laimingo mano gyvenimo laidą… Ak, Tirkšly, ištikimas drauge…

…Ant aukštos kalvos, už upės, ganėsi Šakotaragis Briedis. Šalia po sniegą liuoksėjo baltas zuikutis. O Žvėrių dievas Auksinio Ąžuolo rūmuose, trumpam pakilęs nuo naujametinio stalo, stabtelėjo prie lango ir, žvelgdamas į tolį, pro vėjo genamus debesis virš ąžuolų viršūnių, susimąstęs tarė: „Geriausia dar mūsų laukia.“ Tolimame salės kampe, sugavusi jo mintis, su žydinčia jazmino šakele juoduose kaip varno sparnas plaukuose ir iki ausų įsimylėjusi, jaunutė tvarkos ir teisingumo deivė Rita atsisuko į Žvėrių dievą ir džiugiai nusišypsojo…