Vašku tepti puslapiai

AUGUSTAS SIREIKIS

Pati idėja, kad mano kambarys spinduliuoja vienatve, galbūt visai natūrali. Nėra ko perdėm stebėtis. Sėdžiu, guliu ir egzistuoju čia visada vienas. Peržengęs slenkstį atpalaiduoju save nuo svetimų vilčių, nuo artimųjų jausmų, kad netrukdomas leisčiausi svaiginamas. Literatūros, alkoholio, absurdo, filosofijos, tų pačių jausmų artimiesiems, prie kurių vėlų apsvaigusį vakarą grįžtu nevalingai. Tik įsirangęs į savo kambarį jaukiai ir visas kūno dalis paslėpęs taip, kad nešaltų, tik tada mintimis grįžtu atgal į pasaulį. Svaigulys atima gėdą ir viskas rodosi įdomiau, tačiau kiek lengviau. Bėdos menkiau spaudžia prie žemės, nustoju ieškot racijos ir taip žygiuoju vaizduotės būty drąsiai, nevienodais žingsniais.

Galbūt todėl retai kada sulaukiu svečių. Vaizduodamas kambarį perdėtai sakrališką, retai juos pasikviečiu. Atsivesti išdrįstu tik kai turiu prabangių gėrimų, kai kambaryje – nepriekaištinga tvarka, kuri mano šeimoj prilyginama tuštumai, tik sudėjęs laiškus, juodraščius ir knygas lygiom krūvom. Ir tada, per simbolinį slenkstį perėjęs, įsitempiu. Su kiekvienu žingsniu, su kiekvienu sakiniu, nauja tema ir sėdimos vietos pakeitimu daugiau mąstau, daugiau savęs klausinėju, vis išlenda koja ar nuogas petys iš už antklodės ir imu suprast, kad ne toks didelis šis plotas tarp sienų. Kad vienam įsirangyt tarp jo klosčių – ir tai uždavinys.

Kiek laiko dirbau rūpindamasis jo jaukumu. Ant sienų išsikabinau Camus, Hessės nuotraukas, filosofijos istorijos schemas, nespalvotus paveikslus, primenančius metafizines metamorfozes, duris nuklijavau baltais lapais, ant kurių liedavau tokias pat mintis, ieškodamas atsakymo – būties prasmė atsiskleidžia procese ar turi išeities tašką. Juk nuolatinis šviesos išjungimas, žvakių degiojimas, padrikas lapų mėtymas ant stalo ir rašalo dėmės, laiškai – ar visa tai ne tos pačios prasmės ieškojimai? Šamaniški bandymai prisikviesti ją čia.

Kartą, elektrai dingus, atsisėdau ant lango skaityti vienos Salingerio apysakos. Atitraukiau roletus ir kairiuoju pečiu rėmiausi į didelį langą. Puse akies mačiau naktį pasitikusią gatvę, miegančius medžius, perdėm, o gaila, ryškiai švietė žibintai, kad regėčiau žvaigždes. Knygą tuo tarpu apšviečiau žalia žvake, laikydamas ją skersai. Taip kartkartėmis ji prisipildydavo skysto vaško, jį reikėjo nupilt ir uždegt ją iš naujo. Reikėdavo pakeist kojų padėtį, pasikasyt į sieną atremtą nugarą, neišvengiamai retsykiais pajudėdavau. Taip ir išliedavau žalią vašką ant Salingerio puslapių. Iki šiolei ten likusios žalios, sukietėjusios dėmės tarp medžiu kvepiančių puslapių, tarp tamsių samanų spalvos viršelių. Neseniai tuo pačiu vašku apliejau senovišką voką ir prispaudžiau mediniu antspaudu. Gimtadienio proga gavau tokį simbolį ir dabar renkuosi nesiųsti laiško, jei negaliu to padaryti estetiškai.

Daug dovanų slypi mano kambary. Lentynoj prie sienos kabo žalia kaukė iš Venecijos. Tokiais vakarais kaip šis, kai vidun įsileidžiu tamsą ir ją tetramdau vienutine žvake, veido apdangalą dengia skersi šešėliai. Suteikia kaukei intrigos, ją stebinčiajam kiek baimės, tačiau čia esti jaukumo. Jaučiuosi ją prisijaukinęs lygiai tiek, kiek prisijaukinęs esu savo prisiminimus. Praeities keliones, iš jų parsivežtus daiktus, turiu ten ir gipsinę pelėdą juodais antakiais, pirmosios Rugsėjo pirmosios proga gautą; prisijaukinęs esu ir laiškus, senas knygas su vienu kitu iškeverzotu palinkėjimu. Euforijos apimtas suabejočiau, ar norėčiau… jei kaukės akys mane į Venecijos gondolą nukeltų, ar rinkčiausi šįvakar ten vykti.

Į kairę tuomet suktųsi ne kėdė su ratukais, o ilga medinė valtis, dryžuoto italo vairuojama. To, kur neužsičiaupia, nors tu ką, nedainuoja dainų, ne, tik plepa. Sukiotų ūsočius smailų laivelio priekį tarp smulkių kanaliūkščių, tarp nostalgiškų skersgatvių, kurių pasiilgt tik iš Hemingwayaus romanų temoku. Pro riestus tiltus, kurie atsispindėtų žaliam vandeny ir atrodytų, kad plauki į skritulio vidury. Puošnioms aikštėms, aibėms balandžių, dangų tingiai krapštančioms bažnyčioms likus už nugaros, tas skritulys it portalas nejučia parvestų namo.

Pernelyg jaunas buvau, Veneciją vaizduotėj daugiau kuriu nei atsimenu. Ryškiau tepamenu kažkokią gretimą salą, kultūros gigantės kaimynę. Palei gatves, banguojančias diena iš dienos, namai ten rymojo mediniai, seni gan, paprasti, bet spalvoti. Ryškiai mėlyni, raudoni, žali, morkiniai, geltoni – spindintys saldumynai. Taip ir apima nuojauta, jog pasakas sekantys seneliai gyvena už ryškių jų sienų ir laukia jaunų užsieniečių vaikų, kad prisėstų ant kilimo ir klausytųsi istorijų, nebesuprasdami, kas išgalvota, o kas iš tikrųjų nutiko šiems vienišų salų senbuviams. Viskas prasidėtų nuo stiklo pūtimo, mat tose vietose žmonės gyvena iš vazų, stiklinių papuošalų, pačių keisčiausių dirbinių. Į rankas ima ilgas plonas dūdeles, kurių gale užmautas minkštas burbuliukas, pučia kiauras dienas į jį orą ir plečia. Taip įkvepia stiklui gyvybės, gimdo žvėriukus, nykštukus visokius. Kurie, nakčiai atėjus ir darbininkams sumigus, atgyja. Susėda ant šaligatvių atbrailų, mosikuodami permatomom kojytėm palei naktines upes, ir klausosi dainininkų, kurie išsijuosę traukia serenadas ant spalvotų stogų. Įsikimba į kaminus ir vaišina gatves jausmingom natom. Kai kas sako, kad visos iki vienos gondolininkų dainos iš jų nusižiūrėtos.

Gerai, kad aš dainuoti nemoku. Mano kambarys išvis gyvo balso muzikos negirdėjęs. Nebylumas jam tinka, taip svarbą įgauna spalva, forma, vingis, proziškai ištartas žodis. Nors pasakas visas vaikystės ne jame girdėjau. Tada dar su broliu miegodavau, tada dar kolektyvine sąmone gyvenau. Šeima, darželis. Nebuvo vienatvės, nebuvo jaunystės, buvo vaikystė, nebuvo absurdo, buvo tik filosofija, kurią išliejau proginiuose eilėraščiuose pradinių klasių mokytojoms.

Pamenu, brolis medinėj lovelėj miegodavo. Žydroj, su plonytėm kolonom, kurias net putlūs jo delniukai apglėbti galėdavo. Sėdėdavo su žaislais barškančiais, kalbėdavo žodžius, šiandien jau užmirštus, ir sapnuodavo giedrus sapnus. Neabejoju, sapnuodavo, nors man kartą įrodinėjo kitaip, netikėjau. Miegodavo rankom į viršų iškeltom ir kartais verkdavo. Sėdėjau vieną tų vakarų šalia jo, kaišiojau pirštus vidun, mažajam sėdint tarp patalų žaidžiau vedžiodamas į šonus jo žvilgsnį. Bandžiau perprast, klausinėjau visokiausių dalykų, numetęs šalin enciklopedijas, kurių tuomet skaitydavau kalnus, domėjausi tik juo. Kalbinau kalbinau, kol kažką jaudinančio pamatęs jis muistytis ėmė. Nustūmė antklodes šalin, įsikabino į kolonas žydrąsias ir ėmė kelti sunkų savo kūną, sunkią galvą, šiltą it pienas, geriamas prieš naktį. Po truputį jis ėmė stotis. Pirmąkart, dar niekada pats nesugebėjo. Iš lėto statė laibas kojytes vieną po kitos, flegmatiškais judesiais projektavo mažytį kūnelį, rimties kupinu žvilgsniu pastarąjį stebėdamas. Sustingęs stebėjau tą didingą procesą, kvėpuoti nedrįsau, kai atgniaužęs kumštelius jis stovėjo pats vienas medinėj lovoj. Pats vienas prieš mane, prieš save, prieš pastangas, mintis, kurias dar mąstys, žodžius, kurių dar išmoks, prieš viso pasaulio lūkesčius ir kelis tūkstantmečius pasiekimų, drąsiai stovėjo jis. Gėdos nesugadintas atskleidė jiems tyros valios širmą.

Išbėgau į gretimą kambarį, it degančią anglį tą vaizdą nešdamas savo delnuos. Drebėdamas bėgau pasakyt tėčiui, kas ką tik nutiko.

Kur bėgti dabar, kai sirgdamas vidury vakaro staiga suvokiu, kad mano kambarys – tai jaukiausia vieta žemėj. Kam skubėti pranešti, kad jos pečius šalia norėčiau jausti tik čia, kad knygas skaityti, svaiginti save, atsisveikinti, pasiilgti ir širdį išliet norėčiau tik žalsvoj tamsumoj. Tarp retų nuotraukų ant sienų, juodraščių ant grindų ir lovos, už vienos taurės vyno, velniai iš po lovos, galbūt tik jie ir težino, kas šįkart mane apsvaigino. Kas susuko galvą, kas nutapė šilumą tamsiais atspalviais, medinėm linijom, mažyčiais šviesos spinduliais.

Žvakė degė taip, kad ant lubų buvo matyti didelis lempos šešėlis. Perpus prasidedąs ant sienos mano dešinėj ir užsilenkiantis ant skliautų virš mano pakaušio. Užvertęs galvą mačiau, kaip šešėlis šoka keistom formom, keičiasi, kaip išsišiepia ironiškai maivydamasis. Man, prie lubų prigludusiam, dydžiu prilygstantis. Nuleidęs akis pažvelgiau į šviestuvą. Metalo spalvos, stačiais kampais, nekintančio dydžio. Šaltas jis stovėjo ir jei sulinko kur, tai stačiais kampais tik, griežtai. Tuo tarpu jo brolis dvynys šoko danguj, nors juodas, jis trykšte tryško dinamiškumu. Rodės, persikreips dar įžūliau, išsiries visą kambarį dengdamas. Žvakės liepsna vis provokavo trumpus jo virpulius, kiek primenančius kraujo pulsavimą. Velniškai noriu tikėt, kad esu tas šešėlis. Kad kambario sienos, daiktai, svaigulys nuo vyno ir vaškas – tai tik formos stačiais ir lygiais kampais. Gimęs iš jų, aš iššoku nematomas, lyg nereikšmingas, bet lyg ir gražus. Vaidinu savo vaidmenį šešėlių teatre ir sau leidžiu tiek šypsnį įžūlų, tiek šokio judesį improvizuotą. Tiek juoką, tiek virpulį, suteikiu laisvę trapiai savo būčiai ir nedraudžiu šokt per daug nesimokius.

Jaukumo pataluos laisvas, ieškantis savo žvakės.