Tamsus arklys

LEVUTIS MALINAUSKAS

Jau seniai įtariau, kad daugiausia žmogų formuoja dalykai, kuriuos jis gali gauti nemokamai. Kvietimai ir dovanų kuponai, parūpinti korumpuotų pažįstamų, tiesiog įkalina primestų vertybių rate. Išduodi senus idealus, eini prieš tikrąją prigimtį ir staiga prieš savo valią tampi patyrusiu vyno gėrėju parodų atidarymuose, pigių picų valgytoju antisanitarinėse maitinimo įstaigose, o tau visiškai svetimų sielų draugijoje imi įkvėptai postringauti temomis, kurių anksčiau negalėjai pakęsti.

Galiu pasipuikuoti, kad esu gan atsparus tokioms pagundoms, nors kartais, aišku, irgi suklumpu – ypač nepritekliaus laikotarpiais. Kadangi po sunkios žiemos jaučiau silpnumą ir nepaaiškinamą rūpestį dėl kitų žmonių, nutariau išbandyti savo paties išrastą asmenybės stiprinimo vaistą – už viską mokėti pačiam. Vaistas, žinia, brangus, bet, kaip kadais sakė Jevgenijaus Leonovo herojus, „todėl ir brangus, nes labai naudingas“.

Kadras iš filmo "Dar vieneri metai"

Pirmiausia investavau į geros odos piniginę. Toliau ėjo vienas kitas santūrus juvelyrinis dirbinys. Paskui įsisiūbavau: lepinau save „Guinnessu“ rinktiniuose miesto baruose, sukrapštęs kelias neprašvilptas kupiūras pažiūrėjau tris „Kino pavasario“ filmus, užuot su akreditacija ėjęs į visus iš eilės. Svajingai prisiminęs, kaip ankstyvojoj jaunystėj gilinausi į aktualiąją muziką, paklojau dvidešimtinę už bilietą į „Jaunos muzikos“ koncertą, nors visokie pataikūnai viliojo nemokamai apsilankyti industrinės muzikos renginiuose. Nuo šalto alaus ėmiau chroniškai kosėti, užtat neapsikrėčiau legionelėmis sporto klubo, kurio dovanų kuponu nepasinaudojau, baseine. Kosuliui gydyti negailėjau lėšų: gėriau burboną tiesiai iš butelio, vilkėjau juodą kašmyrą ir klausiausi ankstyvojo Johnny Casho.

Per trumpą laiką pasikeičiau tiesiog neatpažįstamai. Tapau kitu žmogumi, nors tiksliau būtų sakyti, kad įšokau į kažkokią savo įprasto gyvenimo paralelę – buvau lyg aš, lyg ir nebe aš. Sakoma, inde, kurį tau atneša oficiantas ir nuo kurio dar nenukeltas dangtis, yra visi įmanomi pasaulio patiekalai. Ir štai, užuot dar kartą gavęs garuose troškintus maltinius, nelauktai išvydau paskrudusią Pekino antį. Jaučiausi staiga atsidūręs kitame gyvenimo spektaklyje ir vaidinau naują vaidmenį be menkiausių pastangų. „Gyvenimas, Levuk, viso labo scena, bet kaip efektingai galima ją pereiti!“ – tokiais atvejais mėgsta sakyti asmeninis treneris, kuriam kas mėnesį dosniai moku už trigubo salto pamokas.

Visgi būsiu atviras – šiuo ypatingu gyvenimo tarpsniu vieną kartą nusižengiau principams ir, pasinaudojęs labai svarbaus asmens kortele, nemokamai pažiūrėjau Mike’o Leigh filmą „Dar vieneri metai“. Nesu nei prisiekęs Leigh gerbėjas, nei tuo labiau žinovas, bet keistai gerbiu jį už gudrumą. Kaip sodininkas mėgėjas turiu iškart pasakyti, kad tiesiog pasibaisėjau filme rodomais skurdžiais anglų daržais, nė iš tolo neprimenančiais žieduose skendinčių mūsų sodybų. Bet eikim prie reikalo: suklupęs nesigailiu; puikus, nes ir vėlei gudrus filmas tik sustiprino mano paralelinį būvį. Apie „Dar vienerių metų“ žmogišką šilumą ir ilgametės santuokos grožį turbūt jau visur pripasakota, tad aš iš savosios paralelės noriu pašnekėti apie niūresnius dalykus.

Šiame geometriškai tiksliame filme aplink laimę koncentriniais apskritimais skrieja nelaimė. Centre šviečia senstelėjusių herojų – psichologės ir inžinieriaus geologo – pora. Apie ją sukasi du poros antipodai – jųdviejų jaunystės draugas ir žmonos bendradarbė (abudu – vadinamosios buitinės girtuoklystės aukos). Na, ir dar pora satelitų. Esminis filmo klausimas išties kosminio masto – kaip nelaimei priartėti prie laimės ir į ją įsilieti, tapti laime.

Tai va – toji centrinė pora man pasirodė antipatiška kaip ir anglų daržininkystė. Vadinamoji laimė šiame filme – baisi banalybė. Išgert vynelio vakare, pauostyt ką tik nuskintą pomidorą, papusryčiaut Paryžiuje. (Aišku, kas iš mūsų drįstų tokios laimės atsisakyti!) Herojų rankos visad nuoširdžiai apglėbia nelaimėlį, kišenėje paruošta sąmojinga frazė bet kuriam gyvenimo atvejui, o nusitašiusiai draugei paklota lova ir padėtas asmeninis dantų šepetukas. Jie žino, kad jaunimas baruose triukšmauja, automobiliai genda, žmonės miršta, ir nieko čia nepadarysi. Herojai taip tobulai įvaldę atjautos mechanizmą, kad, regis, per daug nė nesigilina į nepabaigiamas nelaimėlių giesmeles. Ypač tai matyti vyro brolio žmonos laidotuvių epizode. Jie gražiai pasirūpina laidotuvių ceremonija ir sumuštiniais, tačiau sustyguotą eigą suardo staiga atsiradęs brolio sūnus atskalūnas. Jis siautėja, kodėl jo nepalaukė ir neužlaikė ceremonijos, ir sako, kad savaip rūpinosi mama, nors visi priekaištauja, kad nematė to rūpinimosi ženklų. Siūlymus apkabinti ir paguosti brolio sūnus su pasidygėjimu atstumia, lyg užuostų tokio gerumo nenatūralumą.

Aš sąmoningai čia kiek persūdau, nes puikiai suvokiu, kad šitas herojų atjautimas ir supratingumas gali būti tam tikra kaukė, slepianti savotišką stoicizmą: žinome, kad žmogui ašarų pakalnėj gyventi nelengva, tad žinokime ir gyvenkime su šypsenėle. Juk, sakykim, inžinieriaus geologo darbelis tyrinėti vamzdynus ir knistis po molį nepavydėtinas, o jis knisasi su dideliu malonumu. Žodžiu, turim progą pamąstyti, kad laimė yra ne tiek sėkmės (vieniems visada sekasi, o kitiems ne), kiek interpretacijos klausimas ir skonio dalykas, kurį vaidmenį pasirinkti – nervų krizės ištikto plaukiko prieš pasaulio srovę ar sąmojingo prisitaikėlio prie gyvenimo dėsnių.

Štai kas man dar pasirodė svarbu: bėdų virtinė gamina nenutrūkstamą naratyvą, o laimė su pasakojimais nesusijusi. Kitiems pora nuolat primena, kad keistis sunku, bet būtina, tačiau jos pačios gyvenimas nekinta diena iš dienos. Manęs tai nestebina; kai būnu laimingas, ir pats neturiu ką įdomaus pasakoti. Kai nebūnu laimingas, irgi nepasakoju – matyt, tokiu atvirkštiniu būdu stengiuosi tapti laimingesnis.

Tačiau filme kai kurie nelaimingieji irgi tyli. Žmoną palaidojęs vyro brolis niekam nelieja širdies. Jo sūnus kad ir siautėja, bet irgi nieko artikuliuotai nepasako. Net herojų sūnus nėra itin atviras su tėvais ir atsiveda merginą nieko iš anksto jiems nepranešęs apie naująją meilę. Beje, kai sūnus pagaliau susiporuoja su džiaugsmu trykštančia hiperaktyvia medicinos sektoriaus darbuotoja, juodu savotiškai duplikuoja tėvų porą ir užsklendžia laimingos šeimos ratą. Naujojoje geometrijoje nelaimėliai tampa pertekliniais elementais ir, kai draugei labiausiai reikia pagalbos, mūsų herojai jos atžvilgiu pasielgia atstumiančiai nemaloniai. Išstumta iš poros poveikio orbitos, draugė nuščiūva ir pereina į tylinčių personažų luomą. Tiesa, virsmas prasideda dar kiek anksčiau, kai draugė laukia į daržą išvykusių herojų ir jos veide pamažu ima ryškėti ne laimės, o supratimo šviesa. Supratimo, kad gera tiesiog būti tuščiame name su mažakalbiu šeimininko broliu ir beveik nesikalbėti. Taip savo nebuvimu herojai duoda daugiau naudos nei visi ligtoliniai paguodos ir supratimo žodžiai.

Puiki „Dar vienerių metų“ pabaiga – mintyse prašiau, kad filmas sustotų būtent šioje vietoje, kai visiškai palūžusi draugė sėdi prie stalo, ir vis tyliau skamba laimingųjų kalbos apie Paryžių ir Kalėdų dovanas. O tada jau gali sau į valias samprotauti, kad visgi įmanoma sustabdyti beprasmišką skriejimą aplink nepasiekiamą laimę ir atsidurti anapus padalijimo į laimingą ir nelaimingą gyvenimą.

Iš pradžių nelabai supratau, kodėl slapuką sūnų tėvai vadina „tamsiu arkliu“. Bet anglų kalbos žinovai man išaiškino – other people always remain dark horses. Kitas žmogus – paslaptinga bedugnė, ir mes galėtume maironiškai pasakyti, kad jame „snaudžia tamsūs miškai“. Filme patys tamsiausi yra tie, kurie nesileidžia įkalinami nemokamo gerumo gniaužtuose. Šiuo atžvilgiu filmo raktu galima laikyti jo pradžioje trumpai pasirodančią darbininkės išvaizdos moterį, kelis mėnesius kamuojamą nemigos. Gydytoja matuoja jai kraujospūdį, siunčia konsultuotis pas mūsų heroję psichologę, ši savo ruožtu patiria visišką profesinę nesėkmę, nes taip ir neįsibrauna į moters vidų. Psichologė užduoda visokius banalius klausimus apie gražiausias gyvenimo akimirkas, kurie pacientę, kaip ir kiekvieną normalų žmogų, akivaizdžiai erzina. Ir štai į klausimą maždaug apie tai, kas jai galėtų padėti, moteris atsako tiksliai ir iš esmės: „Kitoks gyvenimas.“ Ir paprašo migdomųjų recepto.

Deja, suprantu, kad net ir labai norėdamas negalėčiau šiai darbininkei išrašyti savųjų brangių vaistų. O ir mano paties ištekliai jau sparčiai senka.