Realybės įsisavinimas

KIWI BIRD

Psichologas Jackas Kornfieldas, pasakodamas apie pirmąjį susitikimą su dabar jau mirusiu Tibeto budizmo mokytoju Kalu Rinpočė, prisimena savo pokalbį su juo: „Ar negalėtumėte keliais sakiniais nusakyti pačią budizmo mokymų esmę? – Galėčiau, bet jūs manimi nepatikėsite, o tam, kad suprastumėte, apie ką kalbu, jums prireiks daugybės metų. – Vis dėlto pasakykite, taip norisi sužinoti…“ Atsakymas buvo itin trumpas: „Jūs realiai neegzistuojate.“

Fizikai prieš filosofus

Žurnalo „Physics World“ balandžio numeryje paskelbtas amerikiečių mokslo filosofo Roberto Crease’o straipsnis, analizuojantis mokslininkų fizikų požiūrį į mus supančią tikrovę. Filosofą domino perdėm praktiniai šios kategorijos žmonių samprotavimai, kas šiame pasaulyje „realu“, o kas ne. Išvados buvo grindžiamos apklausos rezultatais; mokslininkams buvo pateikti iš pirmo žvilgsnio paprasti klausimai, pvz.: ar, jų nuomone, realūs yra Žemė, akmenys, haliucinacijos, emocijos, spalvos, bangos ilgis, klampumas, kinetinė energija, gravitacinė konstanta, elektronas, atomas pagal Bohrą, masė, realieji skaičiai, menamieji skaičiai ir t. t. Apskritai buvo pateikta apie trisdešimt klausimų, į juos atsakė per 500 fizikų. Vieni tarsi šachmatų žaibo turnyre greitai sudėliojo kryžiukus langeliuose („taip“, „ne“, „abejoju“). Kitus, atrodytų, naivūs klausimai sutrikdė. Treti įniršo ir grąžino apklausos lapą tuščią, pasiskubinę pridurti, kad filosofai niekada nemokėjo teisingai formuluoti klausimų… (Įdomu, kad Koperniko Saulės sistemos modelį „realiu“ ir „nerealiu“ pavadino toks pat apklaustųjų skaičius – po 43 %. Po lygiai pasidalijo nuomonės apie kvantinės sistemos banginės funkcijos realumą ir nerealumą. Beje, haliucinacijas realiomis laiko 40 %, emocijas – 49 % apklaustųjų.)

Eglė Šakalytė. Embrionas. 2010

Klausimai išties buvo parinkti „provokaciniai“, kad atsakymai gana nuodugniai atspindėtų respondento profesinių žinių ir realybės vaizdinių sąsają. Filosofai garsėja pomėgiu sudėlioti žinias į lentynėles ir dėžutes su etiketėmis. Kiekvienai koncepcinių požiūrių į gyvenimą atmainai suteikiamas pavadinimas: „realizmas“, „antirealizmas“, „konstruktyvizmas“, „operacionalizmas“, „hermeneutinis realizmas“ ir t. t., ir pan. Taip pat gerai žinoma, kad tiksliųjų mokslų atstovus neretai erzina filosofų siekis analizuoti jų užsiėmimus, nes ypatingos naudos iš to dar niekas nepatyrė, o žala dėl mėginimų griežtai apibrėžti mokslines koncepcijas gali būti labai juntama. Pvz., vieną knygos „Svajonės apie galutinę teoriją“ (Dreams of a Final Theory: The Search for the Fundamental Laws of Nature, 1993) skyrių Nobelio premijos laureatas Stevenas Weinbergas taip ir pavadino: „Prieš filosofus“. Kitas ne mažiau garsus šviesulys, Murray Gell-Mannas, nepalankią kolegų nuomonę apie „išminties meilę“ aiškina taip: „Filosofija drumsčia vandenį ir pučia miglas, apniaukdama svarbiausią teorinės fizikos uždavinį – atrasti suderintą darbinę struktūrą.“ Tiksli filosofinė pozicija, pasak Gell-Manno, gali pastūmėti fiziką „atmesti kokią nors gerą idėją“.

Net Albertas Einsteinas, pagarbiai žiūrėjęs į filosofinius mokslinės veiklos aspektus, yra parašęs, kad, filosofo požiūriu, mokslininkas fizikas yra „principų neturintis oportunistas“, nes pasirengęs tapti „realistu, mėgindamas aprašyti pasaulį, nepriklausomą nuo suvokimo aktų; idealistu, koncepcijas ir teorijas (logiškai neišplaukiančias iš patyrimo) laikydamas žmogaus dvasios išradingumu; pozityvistu, pripažindamas teorijų pagrįstumą tik tuo atveju, jei jos logiškai suderinamos su jo juslių organų duomenimis…“

Turbūt šiandien niekas nesiims griežtai apibrėžti „realizmo“. XX a. mokslinės teorijos vis labiau susitelkė į pragmatines prognozes ir valdymą, o ne į įtikimą gamtos aprašymą ar paaiškinimą. Karti patirtis parodė fizikams, kad vyraujančios teorijos gali neprognozuojamai keistis, kad pripažintus fundamentalius mokslo atradimus neretai prireikia atmesti kaip klaidingus. Vadinasi, kiekvieną akimirką reikia būti pasirengus tam, kad šiandienos mokslą pakeis radikaliai nauja, vaisingesnė koncepcija.

Antai realybė negalėjo fizikams likti ankstesnė po „antrosios mokslinės revoliucijos“ (apie 1925 m.), kai mikropasaulis perėjo kvantinės mechanikos žinion. Anot pastarosios, tapusios daugybės šiuolaikinių technologijų pamatu, energijos prigimtis diskreti, dalelės gali būti bangos, objektas gali būti keliose vietose tuo pat metu, kol kas nors pamėgins išmatuoti jo parametrus… Šie faktai seniai žinomi, ir vis dėlto „buitinio realizmo“ lygiu mokslas taip ir neįstengė jų patenkinamai paaiškinti. Kita dingstimi rimtai nerimauti išlieka vis dar neišspręstas dviejų svarbiausių fizikos teorijų – mikropasaulį aprašančios kvantinės teorijos ir bendrosios reliatyvumo teorijos, aprašančios makropasaulį gravitacijos terminais, – nesuderinamumas.

Apibrėžiant realizmą, keblumų kyla dar ir dėl to, kad daugybė dalykų, kuriuos šiandien gvildena fizikai, yra jų pačių teorijų produktas. Pasak Roberto Oppenheimerio, tyrimo specifika privertė mokslininkus „peržiūrėti mokslo ir sveiko proto santykį, privertė pripažinti: nors ir kalbame kokia nors apibrėžta kalba ir vartojame tam tikras koncepcijas, tai anaiptol nereiškia, kad šie dalykai turi kokį nors atitikmenį realiame pasaulyje“.

Vis dėlto naujausia, vaisingiausia realybės koncepcija nebūtinai turi atšaukti ankstesnes viena kitai prieštaraujančias teorijas, ji gali organiškai išaugti iš jų, sujungdama geriausius, atmesdama klaidingus jų aspektus, pakeliui paaiškindama daugybę dalykų, anksčiau visiškai nesuvokiamų, todėl tiesiog ignoruojamų.

Holonominės paradigmos gairės

Galbūt svarbiausiu XX a. atradimu, atvėrusiu žmonijai naują požiūrį į pasaulį, mūsų ainiai laikys anaiptol ne kvantinę mechaniką ar reliatyvumo teoriją, o visiškai kitą dalyką, holografiją. Tokiu atveju „trečiosios mokslinės revoliucijos“ pionieriumi taps anapus fizikų pasaulio ribų ne itin žinomas Davidas Bohmas, Oppenheimerio ir Einsteino bendražygis, pritaikęs holografijos idėjas mus supančios tikrovės interpretacijai ir padėjęs vadinamosios holonominės paradigmos pamatus.

Originali erdvinės fotografijos technika, kurią šimtmečio viduryje sukūrė Dennisas Gaboras, dabar tapo itin galinga naujų mokslinių požiūrių metafora ir kartu vaizdžiai iliustruoja gana subtilias fizikines idėjas. Informacija apie trimatį objektą, fiksuojama dvimatėje plokštelėje, ne tik leidžia atkurti erdvinį objekto vaizdą; kiekvienas hologramos fragmentas, kad ir koks mažas, apima visą vaizdą. Apšvietus bet kurią hologramos dalį, matomas visas vaizdas, nors ir ne toks detalus, kaip apšvietus visą plokštelę. O keičiant šviesos spindulio parametrus tas pats sluoksnis iš tikrųjų leidžia užrašyti ir atkurti aibę skirtingų hologramų.

Anot Bohmo koncepcijos, mus supantis pasaulis struktūruotas analogiškai, remiantis tais pačiais bendraisiais principais, taigi kiekvienas egzistuojantis daiktas „įsideda“ į kiekvieną savo sudėtinę dalį. Mokslininko samprotavimų išeities taškas buvo kvantinio pasaulio „neatskiriamos vienybės“ sąvoka, ryškiausiai pasireiškianti garsiuoju Einsteino-Podolskio-Roseno (EPR) paradoksu, griežtai tarpusavyje suderintu „sukibusių“ (entangled) dalelių elgesiu, kai vienos dalelės būsenos pokytis akimirksniu sukelia kitos pokytį, kad ir kaip toli pastaroji būtų nuo pirmosios. Apmąstydamas šią mįslę, prieštaraujančią ne tik sveikam protui, bet ir Einsteino reliatyvumo teorijai, griežtai ribojančiai sąveikų plitimo greitį, Bohmas padarė išvadą, kad elementariosios dalelės sąveikauja bet kokiu atstumu ne keisdamosi tarp savęs paslaptingais signalais; tai vyksta todėl, kad pačių dalelių „atskirumas“ tėra iliuzija. Kitaip tariant, gilesniu realybės lygiu „sukibusios“ dalelės anaiptol nėra atskiri objektai, jos tėra kažkokio fundamentalesnio ir vientisesnio reiškinio tąsa.

Šią idėją lengviau paaiškinti, pasitelkiant iliustraciją. Įsivaizduokime, sako Bohmas, akvariumą su žuvele. Tarkime, kad dėl kokios nors priežasties šios sistemos negalime stebėti tiesiogiai, galime tik matyti du televizoriaus ekranus, rodančius akvariumo vaizdą iš priekio ir iš šono. Žvelgiant į šiuos ekranus nesunku padaryti išvadą, kad juose plaukiojančios žuvelės – atskiri objektai. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus pasidaro akivaizdu, kad dvi žuveles ekranuose sieja kažkoks stiprus ryšys. Vienai žuvelei keičiant padėtį, pradeda judėti ir kita. Be to, jei viena matoma „anfas“, kita visada būtinai – „profiliu“. Dėmesingas stebėtojas, nežinantis, kad filmuojama ta pati žuvelė, veikiau padarys išvadą, kad žuvelės kažkokiu nežinomu būdu palaiko akimirksniu perduodamą ryšį, nei priskirs tai atsitiktinumui.

Ekstrapoliuodamas koncepciją, pritaikydamas ją elementariosioms dalelėms, Bohmas padarė išvadą, kad dalelių sąveika, akivaizdžiai viršijanti šviesos greitį, liudija egzistuojant gilesnį, neregimą realybės lygmenį, didesnio matmens nei mūsų tikrovę. O daleles regime kaip atskiras todėl, kad įstengiame stebėti tik dalį tikrovės. Dalelės – ne atskiri „fragmentai“, tai gilesnės vienovės briaunos, projekcijos. Ir kadangi šis „fantomas“ apima visą fizikinę tikrovę, pati visata yra projekcija, holograma.

Pasak Bohmo, mums pažįstamas pasaulis tėra vienas realybės aspektas, jos „išreikšta“ ar „išskleista“ tvarka. Jį gimdanti matrica – „slapta“ (implicitinė) tvarka, t. y. paprastai mums neregima sritis, kurioje laikas ir erdvė susisukę. Bohmas manė, kad, norint suprasti implicitinę tvarką, sąmonę irgi reikia laikyti neatsiejamu „holojudėjimo“ (pasaulio kaip hologramos dinamikos) komponentu, todėl ir ją įtraukė į „išskleistą“ tvarką. Taigi sąmonė ir materija tarpusavyje susijusios ir priklausomos, tačiau „išreikštame“ realybės lygmenyje jų nesieja priežastiniai ryšiai. Tai aukštesnės realybės, kuri nėra nei materija, nei sąmonė grynu pavidalu, projekcijos, įdėtos viena į kitą.

Bohmas savo teorijas išdėstė daugybėje straipsnių ir knygoje „Vientisumas ir implikuojama tvarka“ (Wholeness and the Implicate Order, 1980). Tuo pačiu metu technikos raida pasiekė tokį lygį, kad pagaliau buvo galima eksperimentais patvirtinti paradoksalųjį EPR fenomeną, kurį – likimo ironija! – ketvirtajame dešimtmetyje Einsteinas su kolegomis suformulavo siekdami pademonstruoti kaip tik kvantinės teorijos spragas. Sėkmingi eksperimentai suteikė Bohmo teorijai solidumo. Daugmaž tuo pačiu metu Benoit Mandelbroto atrasta fraktalinė geometrija, aprašanti sutvarkytą gamtos chaosą, irgi demonstravo „holografinį“ begalinio panašių struktūrų dėjimo vienos į kitą principą, remiantis gana paprastais matematiniais santykiais. Bohmas šiek tiek pagrindė savo teoriją matematiškai, tačiau uždavinio neaprėpiamumas, mokslininko amžius ir susidomėjimas fizikos ir sąmonės santykiais sutrukdė jam aprašyti holografinės visatos koncepciją ne tik kokybiniu, bet ir kiekybiniu požiūriu.

Aštuntajame dešimtmetyje Stanfordo universiteto neurofiziologą Karlą Pribramą, dirbantį smegenų tyrimo srityje, nepriklausomai nuo Bohmo patraukė holonominės paradigmos idėjos. Keletą dešimtmečių eksperimentuodamas neurochirurgijos ir elektrofiziologijos srityje, Pribramas įgijo vieno didžiausių šios srities specialistų reputaciją. Jo tyrimų pagrindas buvo smegenų, nesuvokiamu būdu saugančių ir apdorojančių prisiminimus, atminties mįslė. Dar Pribramo mokytojas Karlas Lashley, trečiajame dešimtmetyje atlikęs begalę eksperimentų su žiurkėmis, parodė, kokie nesėkmingi bandymai lokalizuoti atmintį. Kad ir kokį žiurkės smegenų fragmentą jis pašalindavo, nepavykdavo pasiekti, kad išnyktų sąlyginiai refleksai, kuriuos žiurkė buvo įgijusi iki operacijos. Taigi Lashley nustatė, kad prisiminimai saugomi visoje žievėje, o jų intensyvumas priklauso nuo bendro aktyvių ląstelių skaičiaus. Septintajame dešimtmetyje susipažinęs su holografijos principais, Pribramas suvokė, kad atrastas paaiškinimas, kurio taip ilgai ieškojo neurofiziologai. Atmintis primena hologramą, ji yra ne konkrečiuose neuronuose ar neuronų grupėse, o visose smegenyse, formuojasi kaip interferencinis nervinių impulsų paveikslas. Kitaip tariant, Pribramas įsitikinęs, kad smegenys iš esmės yra holograma.

Daugybėje straipsnių ir knygoje „Smegenų kalbos“ (Languages of the Brain) mokslininkas parodo, kad holografiniais principais grindžiamas smegenų modelis gali paaiškinti daugybę smegenų savybių, kurios atrodo paslaptingos, – didžiulę atminties apimtį ir distributyvumą, sensorinių sistemų gebą vaizduotei, vaizdų projekciją iš atminties srities, kai kuriuos svarbius asociacinio prisiminimo aspektus. Vystydamas „holonominę smegenų teoriją“ ir atskleidęs signalų spektro smegenyse transformacijas, panašias į Fourier transformacijas, Pribramas suformavo keletą pamatinių, eksperimentais paremtų koncepcijų, tarp kurių tokios:

• žievės ląstelių atliekama dažninė signalo spektro filtracija;

• ryšys tarp hologramos ir Fourier transformacijos, pateikiančios bet kokio sudėtingumo signalą kaip reguliarių bangų eilę;

• todėl smegenys nuostabiai greitai atranda koreliaciją tarp naujų duomenų ir jau sukauptos atminties.

Pribramo teoriją entuziastingai sutiko daugybė „alternatyvaus“ mokslo gerbėjų. Informatikos srities specialistai atliko įdomių koncepciją patvirtinančių tyrimų, vis dėlto holonominio smegenų modelio kol kas anaiptol negalima laikyti visuotinai priimtu neurofiziologijoje. Eksperimentuotojai linkę kaupti duomenis, nepaisydami kokios nors globalios teorijos, ir palieka būsimoms kartoms kurti smegenų / sąmonės modelį. Dėl tos pačios priežasties bazinių neurofiziologijos vadovėlių autoriai paprastai iki šiol ignoruoja išskirtinius Pribramo darbus. Gaila, nors ir visiškai suprantama sveiko mokslinio konservatizmo požiūriu.

Hologramos atgarsiai

Holografinis (holonominis) realybės modelis pateikia koncepciją, itin tinkamą racionaliai interpretuoti ar net paaiškinti daugybę gerai žinomų reiškinių, dėl „nesuprantamumo“ vis dar neintegruotų į šiuolaikinį mokslą. Pateiksime tik keletą pavyzdžių.

Biologija ir biofizika mūsų šalyje sukaupė milžinišką kiekį eksperimentinių rezultatų, liudijančių nuolatinį „neregimą“ gyvosios materijos „spinduliuotę“. Dar trečiajame dešimtmetyje histologas Aleksandras Gurvičas (1874–1954) atrado supersilpną ultravioletinę spinduliuotę: ją skleidžia visos ląstelės, be to, ji ir stimuliuoja ląstelių dalijimąsi. Spinduliuotė buvo pavadinta mitogenetine, ją patvirtino įvairios SSRS ir užsienio laboratorijos, tačiau reiškinio fizika buvo visiškai nesuprantama, tad netrukus jis buvo užmirštas. Beje, tas pats Gurvičas įvedė į biologiją ir sąvoką „morfogenetinis laukas“ – tai neregima formą kurianti struktūra, kreipianti vienintelės embrioninės ląstelės raidą iki sudėtingiausio organizmo. Priminsime, kad fizika, chemija ir matematika iki šiol nepriartėjo prie nesuvokiamos morfogenezės mįslės sprendimo, ir, kalbant griežtai, neaiškios prigimties morfogenetinio lauko koncepcija lieka pseudomoksline teorija.

Septintajame–aštuntajame dešimtmetyje SSRS biologai gavo daugybę įdomiausių rezultatų, susijusių su Gurvičo atradimu. Antai Maskvos universiteto mokslininkas Borisas Tarusovas tyrė natūralią liuminescenciją ir ypatingas biologinių objektų „patologinės“ spinduliuotės formas, pasitelkdamas itin jautrius fotoelektroninius daugintuvus – prietaisus, veikiančius panašiai kaip kariniai naktinio matymo prietaisai. Almatos universitete Viktoro Iniušino grupė tyrė žmogaus ir gyvūno akių skleidžiamą ultravioletinę spinduliuotę. Šį subtilų efektą pavyksta fiksuoti fotografijos juostelėje, jautrioje ultravioletiniams spinduliams, naudojant specialius šviesos filtrus ir įrenginius, ekranuojančius šiluminę spinduliuotę. Septintojo dešimtmečio viduryje V. Kaznačejevas, S. Šurinas ir L. Michailova Novosibirske atliko kelis tūkstančius eksperimentų, jie ne tik visiškai patvirtino Gurvičo rezultatus, bet ir leido aptikti kitų, anksčiau nežinomų gyvosios materijos „vientisumo“ savybių. Kvarcine pertvara, praleidžiančia spinduliuotę, tyrėjai padalindavo ląstelių koloniją į dvi hermetiškai izoliuotas dalis. Vieną kolonijos dalį nužudydavo mirtina radiacijos, cheminių nuodų ar ligą sukeliančių virusų doze. Gimininga kolonija gretimame skyriuje nepatirdavo mirtino poveikio, tačiau kaskart jai pasireikšdavo tokie patys sužalojimo simptomai kaip ir pirmajai kolonijai. Skyriai būdavo izoliuojami labai stropiai, todėl padaryta išvada, kad ląstelės kažkaip keičiasi informacija, kurią koduoja jų ultravioletinė spinduliuotė.

Dar viena itin įdomi „paribio“ mokslo sritis – aukštosios įtampos fotografijos metodas, atrastas dar XIX a., tačiau nuodugniausiai ir sistemingiausiai jį ketvirtajame dešimtmetyje ištyrė sutuoktiniai Semionas ir Valentina Kirlianai. Fotografuojamas objektas kartu su fotografijos juostele dedamas tarp dviejų elektrodų plokštelių, į kurias trumpą laiką paduodama aukšto dažnumo srovė, sukelianti vainikinę iškrovą. Metodas dažniausiai minimas todėl, kad leidžia fiksuoti įvairiomis spalvomis besimainančią „aurą“ aplink gyvąją materiją, tačiau reikšmingiausias šios srities atradimas buvo pavadintas „lapo fantomu“. Jo esmė ta, kad pašalinus augalo lapo dalį neretai pavyksta nufotografuoti tokios formos ir struktūros jo vainiką, tarsi lapas tebebūtų sveikas. Šis atradimas jau seniai tyrėjams pakišo mintį, kad energijos spinduliuotė aplink lapą sudaro tarsi hologramą, atliekančią morfogenetinio lauko, organizuojančio medžiagą, vaidmenį.

Tarp įsidėmėtinų užsienio tyrimų, sukaupusių gausią eksperimentinę medžiagą, tačiau neturinčių bent kiek tvirtesnio teorinio pamato, galima išskirti vadinamuosius sąmoningus sapnus, lucid dreams. Pastaruoju metu sukurta gana efektyvi metodika, iš tikrųjų kiekvienam žmogui leidžianti išmokti „nubusti sapne“, t. y. visiškai sąmoningai keliauti po sapnų pasaulį. Šį užsiėmimą praktikuojančių žmonių liudijimu, niekas negali suteikti tikslesnio lygiagrečių realybių vaizdo už maksimaliai realistinę sąmoningų sapnų patirtį. O pagrindinė sapnų pasaulio ypatybė – kur kas plastiškesnė supanti tikrovė, atspindinti glaudesnį čionykštės materijos ryšį ir sąveiką su mūsų sąmone. Holografinę šio fenomeno prigimtį netiesiogiai liudija ir gerai žinomas smegenų elektrinių ritmų pokytis pereinant iš budraujančios būsenos į miego būseną.

Holografinis visatos modelis organiškai susyja ir su „priešmirtinės patirties“ tyrimais. Daugelis žmonių, išgyvenusių klinikinę mirtį, liudija patyrę sąmonės išėjimą iš kūno ir susitikę su lygiagrečių realybių gyventojais. Suprantama, kad ir čia galima kurti hipotezę apie sąmonės persijungimą nuo vienos realybės dažnių prie kitos… Vis dėlto panašūs samprotavimai nuveda pernelyg toli nuo dabartinių mokslinių pasaulio vaizdinių, todėl grįžkime prie tvirtai matematiškai pagrįstų teorijų.

Holografinis principas

Iš tikrųjų vyraujančios fizikos tendencijos ignoravo holografinį Bohmo visatos modelį. Pradedant maždaug 1984 m., pagrindinės mokslo viltys, susijusios su galutine vieningąja teorija, vis labiau siejamos su stygų teorija. Ši abstrakcijos laipsniu itin tolima kasdieniam gyvenimui, tačiau pateikia gana elegantiškus matematinius sąryšius, formaliai panaikinančius daugybę prieštaravimų ir galiausiai žadančius susieti kvantinę teoriją su gravitacija.

Beje, daugybės mokslininkų nuomone, superstygų teorija sukuria tiek pat naujų problemų, kiek išsprendžia senų. Neskaitant matematinio formalizmo, fundamentalus loginis naujųjų idėjų suderinamumas gana miglotas. Itin mažų mikropasaulio struktūrų prigimtis nė kiek ne mažiau mįslinga nei anksčiau. O naujos teorijos geba pateikti vaisingų prognozių per praėjusius metus, švelniai kalbant, mažiau nei kukli… Žinomą olandų mokslininką teoretiką Gerardą ’t Hooftą, garsų ne tik smagia pavarde (skaityti ut Hoft), bet ir 1999 m. Nobelio premija fizikos srityje, tokie argumentai paskatino pasirinkti naują tyrimų lauką.

Dėl anksčiau minėtų priežasčių ’t Hooftas nusprendė pasirinkti kitą tyrimų kryptį. Stepheno Hawkingo darbai kadaise atskleidė, kad dėl kvantinio lauko efektų juodosios skylės (kaip ir dalelės) ne tik sugeria, bet ir spinduliuoja energiją… Šis atradimas sukėlė įdomiausių klausimų. Ar juodosios skylės – elementariosios dalelės? Ar elementariosios dalelės – juodosios skylės? Žinomos juodųjų skylių savybės verčia jas priskirti prie objektų, kurie iš esmės skiriasi nuo įprastų materijos formų, o dabartinės teorinės koncepcijos kol kas nepajėgios pateikti kokių nors apibrėžtų teiginių apie šių objektų fizikinius dėsnius. Kad ir dėl rimtų dabartinių teorijų tarpusavio prieštaravimų. Čia akivaizdžiai pasireiškia paradoksas, labai primenantis tą, kuris prieš šimtą metų paskatino Maxą Plancką peržiūrėti absoliučiai juodo kūno spinduliuotės dėsnį ir galiausiai pagimdė kvantinę mechaniką. Mokslininko intuicija pakuždėjo ’t Hooftui, kad tiriant juodųjų skylių paradoksą gali atsiskleisti kas nors taip pat didinga.

Ypatingo dėmesio sulaukė vienas gražiausių juodųjų skylių termodinamikos tyrimo rezultatų, kurį aštuntajame dešimtmetyje pateikė Jacobas Bekensteinas, dabar Jeruzalės universiteto profesorius. Bekensteinas parodė, kad juodosios skylės entropija proporcinga jos horizonto plotui. Devintajame dešimtmetyje, tirdamas entropiją ne tik kaip termodinaminės sistemos prarastos energijos arba chaotiškumo matą, bet ir kaip informacinio talpumo matą, Bekensteinas padarė išvadą, kad informacija, būtina bet kokiam objektui aprašyti, apribota jo išoriniu paviršiumi.

1993–1994 m. ’t Hooftas perėjo prie juodųjų skylių fizikos, suformulavo gravitacinių laisvės laipsnių sąvoką; aptardamas naująją koncepciją su kolega iš Stanfordo Leonardu Susskindu, mokslininkas sugalvojo ir tinkamą pavadinimą – „holografinis principas“. Holografinio principo pagrindu tapo Bekensteino rezultatai: visą informaciją, esančią kokioje nors erdvės srityje, galima pateikti kaip tam tikrą „hologramą“ – t. y. teoriją, „telpančią“ ant tos srities ribos. Paprastai sakant, absoliučiai viską, kas yra, tarkime, kambaryje, galima aprašyti ant šio kambario sienų, grindų ir lubų. Antrasis bazinis holografinio principo teiginys sako, kad teorija ant tiriamos erdvės srities ribos privalo turėti ne daugiau kaip vieną laisvės laipsnį kiekvienai Plancko zonai. Plancko zonos laikomos elementariais mūsų visatos erdvės „grūdais“, tokios zonos kiekvienos briaunos ilgis (vadinamasis Plancko ilgis) apytiksliai lygus 10^-33 cm. Taigi, anot holografinės teorijos, kokios nors ribotos erdvės srities laisvės laipsnių skaičius auga proporcingai paviršiaus plotui, o ne tūriui…

Išvertus šią koncepciją į įprastą kalbą paaiškėja, kad visas pasaulis ir mes patys – kažko kur kas didingesnio hologramos, „šešėlis“, projekcija. Ir kartu turime pakankamai informacijos, kad galėtume turėti supratimą apie tą visumą.

Iš pradžių ’t Hoofto idėjas pripažino tik nedidelė bendraminčių grupė, „ekstravagantiškais“ metodais tyrinėjusi kvantines juodąsias skyles. Paskui, vystantis stygų teorijai ir atsiradus membranos sąvokai, paaiškėjo, kad holografinio principo koncepcijos itin patogios ir pritaikomos bet kokio matmens erdvėlaikiui. Niekas negali paaiškinti, kodėl šis principas veikia, tačiau „hologramos“ idėja pamažu tampa vienu svarbiausių instrumentų ieškant būdo, kaip sujungti gravitaciją ir kvantinę mechaniką.

Trys žvilgsniai atgal

Kai kurie tyrėjai, jau ne pirmą dešimtmetį pritariantys holonominiam metodui tiriant gamtos ir žmogaus prigimtį, nenuilstamai pabrėžia, kad istorinės šios koncepcijos ištakos – senovės Rytų dvasiniai mokymai, stulbinančios Vakarų mistikų įžvalgos arba, tarkime, vokiečių matematiko ir filosofo Gottfriedo Wilhelmo Leibnitzo „Monadologija“. Antai pastarojo filosofijoje visą žinojimą apie visatą galima gauti iš informacijos, susijusios su vienintele monada.

Holistinio požiūrio į visatą senovės Kinijos tradicijoje mokė budistinė huajano mokykla. Yra pasakojimas apie vieną iš mokyklos pagrindėjų, mokytoją Fazangą, mokiusį išminties imperatorienę Wu. Kartą ši, netekusi vilties savarankiškai suvokti mokymo subtilybių, paprašė Fazango vaizdžiai ir paprastai pademonstruoti visuotinį kosminį sąryšį. Ant kambario, pristatyto veidrodžių, lubų Fazangas pakabino degantį žibintą, kad parodytų vienio santykį su daugiu. Paskui kambario centre padėjo mažą kristalą ir parodė Wu, kad visa aplinka atsispindi kristale, kartu pailiustruodamas, kaip Ribinėje Realybėje be galo mažas apima be galo didelį, o be galo didelis – be galo mažą. Fazangas taip pat pabrėžė, kad, deja, toks statiškas modelis nepajėgus atspindėti nuolatinio, amžino, daugiamačio judėjimo visatoje ir laisvo abipusiško Laiko, įskaitant praeitį, dabartį ir ateitį, ir Amžinybės persismelkimo.

Senovės indų Vedų tradicija pateikia poetinį pagrindinio dievo Indros tinklo vaizdinį. Avatamsakos sutra skelbia: „Indros rūmuose yra tinklas iš perlų, išsidėsčiusių taip, kad pažvelgęs į vieną perlą pamatysi visus kitus, jame atsispindinčius. Taip pat ir kiekvienas daiktas pasaulyje yra ne tiesiog jis pats, o aprėpia visus kitus daiktus ir išties yra visa kita.“

Poetinis dievų karaliaus Indros, „pagimdžiusio saulę, dangų ir aušrą“, vaizdinys turi dar vieną itin svarbią detalę – visą dievo kūną dengia akys. Ar šis vaizdinys savaip nepatvirtina fizikų hipotezės, kad galiausiai visos materijos dalelės yra juodosios skylės? Skleidžiančios atraminę spinduliuotę viso esinio hologramoms ir kartu „Indros akimis“ sugeriančios visą informaciją apie mūsų nuostabaus pasaulio gyvenimą.

___

Tikrai tėra žinoma, kad Kiwi Bird – vyriškosios lyties, vidutinio amžiaus asmuo. Pagal filosofinį ir buitinį požiūrį į gyvenimą Kiwi Bird priskiria save prie daosistų, o savo kūrybinį credo išreiškia paprastai – linksmintis, bet taip, kad ir kitiems būtų įdomu.

___

„Компьютерра“, Nr. 15, 2002.IV.22

Vertė Austėja Merkevičiūtė