Operacija X, arba Vienas toks vaizdelis

AUDRA BARANAUSKAITĖ

Šiandien mane operuos, tačiau į ligoninę atvykstame per anksti, todėl neskubėdami užlipame į šalia esantį kalną, kad galėtume pasidairyti po kapines. Rytas giedras, sniegas dar ne visur ištirpęs, aplink skraido ir čiulba vien stambūs paukščiai. O kur mažyčiai? A, štai, matau vieną… Nors ne, vidutinio dydžio. Tupi ant šakelės, kraipo galvą. Prieinu ir sakau:

– Per anksti parskridai, varnėne.

Taip… taip… taip… Sutinku… Sutinku… Sutinku… Išspaudžiu iš savęs dar vieną parašą. Su kuo sutinku, neįsivaizduoju. Neturiu noro gilintis, tik paduodu dokumentus, lape įrašo – „bedarbė“ ir nuveda į palatą.

Daiktus sukišu į spintelę, atsigulu į lovą. Palata po remonto. Švaru, gražu… Kuprinėje turiu žurnalą, bet tingiu skaityti, klausausi garsų, sklindančių iš koridoriaus…

Girdžiu, kaip renkasi personalas.

– Labas rytas!

– Labas, labas…

– Tai ką, bobute… Sveikinu.

– Ačiū, ačiū…

– Tai kiek sveria?

– Tiek ir tiek…

Neišgirstu – kiek, nes į palatą atveda dar vieną moterį. Apkūnią, trumpais, juodais, garbanotais plaukais.

Dabar čia ne palata. Čia scena, o aš stebiu vyksmą. Veikėjus perkandau… Ji – pacientė, davusi kyšį. Aplink ją – personalas, jį gavęs… Aš taip pat vaidinu. Bedarbę. Mano vaidmuo aiškus. Gulėk ir tylėk.

Visi išeina. Mane operuosianti gydytoja atsineša lapą. Klausia, kuo esu sirgusi. Neprisimenu…

– Kaip neprisimenat?

Visomis vaikiškomis, sakau.

– Kiek operacijų?

– Angina, apendicitas…

– Kam nors alergiška?

– Ne…

– Valgėt, gėrėt?

– Ne…

Jai išėjus, pasirodo pagrindinis veikėjas. Kokių keturiasdešimties. Firminiai akinukai, plaukai kaip ir mano kaimynės – juodi, garbanoti, nors iš priekio jų beveik nesimato. Kalbėdamas juda taip, lyg būtų prarijęs spyruoklę. Užduoda tuos pačius klausimus. Suprantu, jis anesteziologas, nuo jo priklauso mano gyvybė, bet visa savo povyza sako: su tavimi gaištu laiką… Nieko nedaviau, įrašu lape greičiausiai pasidomėjo… Taigi jam esu – niekas.

Iš tualeto grįžta palatos kaimynė. Ir staiga išvystu fantastišką persikūnijimą. Klausimai juk tie patys, tik visai kita intonacija… Bet vyrukas akivaizdžiai persistengia – net spyruoklė sulinksta.

– Prigulkite, pailsėkite, jei jaudinatės, suleisim raminamųjų…

Nemanau, kad ji jaudinasi, bet ateina sesutė, suleidžia… Todėl gulim ir tylim.

Anesteziologas neilgai trukus kyšteli galvą.

– Į operacinę, – sukomanduoja kaip nacis.

– Mėlyni ant kojų, žalia ant galvos, – sako operacinės prieškambaryje. Matau pasidygėjimą jo veide, nežinau, ką su tuo daryti, todėl reaguoju veidrodiniu principu…

– Apeinate iš dešinės. Gulatės…

Apeinu. Guluosi. Aplink zuja moterys. Jų net trys. Su pirštinėmis, chalatais ir kaukėmis.

Rankos į šalis. Dūris į veną… Kai kurie žmonės siaubingai bijo narkozės, o aš šitą reikalą dievinu. Kai visą gyvenimą taip ir neišmoksti greitai užmigti, staiga atsijungti – tikra palaima…

Iš lėto pabusti taip pat nuostabu. Kai esi čia, bet dar ne visai…

– Kaip jaučiatės?

Bandau pasakyt, kad gerai…

– Tai gerai, – sako slaugutė.

Dabar noriu tik vieno: kad anesteziologas dėl kokios nors priežasties pravertų duris ir paklaustų ko nors, o aš pasakyčiau: „Čiuožk iš čia, š…o gabale…“ Bet jis neužeina, tik spyruokliuodamas atsispiria nuo lubų, susuka mirties kilpą man virš galvos, o tada švilpteli tris kartus kaip varnėnas…