OLJA SAVIČEVIĆ-IVANČEVIĆ. Eilės

Serbijos vidurinėse mokyklose vykdomas labai įdomus projektas, pavadintas „Mažąja dėžute“. Pavadinimas atitinka produktą. Tai maža kartoninė dėžutė, kurioje sudėtos penkios iš Balkanų kilusių šiuolaikinių autorių knygutės. Knygutes galima išimti – tada dėžutė užsidaro. Arba sudėti atgal į dėžutę – tada jos dangtelis būna laisvai pakilęs, o knygučių šoneliai šiek tiek išsikišę, juk knygas turi matyti visi, kurie nori skaityti! Dėžutėje besiglaudžiančios knygutės yra ypatingos. Tai poezija arba proza tų autorių, kurie (dar) nėra įtraukti į mokyklines programas, bet gali sudominti jaunuosius skaitytojus. Skeptikai, nutilkite. Šios dėžutės tapo tokiu hitu, kad pasiekė net Sarajevą ir nusileido tiesiai ant mano ištiestų delnų. Tai buvo mano pirmasis susitikimas su žinoma kroatų poete Olja Ivančević-Savičević (g. 1974). Ši Kroatijos uostamiestyje Splite gimusi autorė yra išleidusi keletą knygų, tarp jų ir poezijos rinkinį „Namų taisyklės“ („Kućna pravila“, 2007), iš kurio ir rinkausi eilėraščius. Poetės kūryba šmaikšti, bet ir labai moteriška, joje galima atpažinti Kroatijos pajūrį, akmenis, pušis ir tą tuštumą, kuri lieka išvykus turistams. Tai itin tiksli poezija, nepaliekanti abejingų. Galbūt dėl to O. Ivančević-Savičević šiuo metu yra viena populiariausių Kroatijos autorių.

Vertėja

.

sekmadienis, ir ji ateina. močiutė iš miesto. ji turi auksinį dantį. turi
gražią suknelę. turi švelnius plaukus. kvepiančius.

turi nėriniuotą liemenėlę. turi permatomas kojines.

visi sako: tavo močiutė – tikra gražuolė. pirmą kartą ištekėjo, kai
buvo septyniolikos. antrąjį, sulaukus dvidešimt šešerių.

išgirstu kulniuko kaukštelėjimą į akmenį. paskui bėgimą
keturiasdešimčia mūsų namo laiptų.

niekada jai nesakau: nemyliu.

dievinu, kai man sako: turi močiutės šypseną. ir apgamėlį
ant dešiniojo skruosto.

.

niekas neturi tokio lango, lango kaip tos mergaitės. jį atidarius,
gali mergaitė peršokti į draugo kambarį.
jį uždarius, gali pasidėti pagalvę ant palangės ir patogiai
skaityti. arba miegoti su visomis lėlėmis. šitaip giliai tas
langas į namo akmenį įrašytas.

čia galima lupti apelsiną, lakuoti nagus, parašyti eilėraštį
apie užsienietį. o tada peršokti į draugo kambarį ir sukurpti
planą.

.

kartais ji išlieja ant lovos plastikinius papuošalus ir auksą. tada
žinau, kad gyveno kažkokia kita mama, prieš mane. ji puošėsi
tais blizgučiais iš sidabro dėžutės. ji šoko prieš veidrodį
su nematytom suknelėm.

tada žinau, tai ta jauna nepažįstamoji, kurią kartais sutinku,
kai mane laiko glėby.

.

turėti mažytį kūną kartais praktiška. jam ir stalčius
gali atstoti slėptuvę. visur gali įtalpinti tokį
kūną.

spintoje įlįsk į tėčio kišenę ir surasi kvapnių saldainiukų
ir tabako trupinėlių, arba įsitverk į šilko rankovę ir prisiglausk
prie švelnios suknelės, apsuptas prakaito ir kvepalų aromatų, kol
išgirsi: pietūs!
pavok vieną rutuliuką naftalino.

du sukišk į nosį spintos nykštukui, kuris tau
bado bambą.

.

už niekniekius gautus pinigus išleidau dviračiui.

buvau pasaulinio kalibro dviratininkė, pralenkdavau
motociklininkus, peršokdavau stogus, tykojo manęs
iš tolo sporto agentai.

tada iš reno ketvirtuko iššoko vaikinas ir sušuko: mergiūkšte,
vos tavęs nepartrenkiau, kas tau davė dviratį?

ketverius metus jo gatvės vengiau. o kai mane pagaliau sutiko,
kentėjo ketverius metus. mažų mažiausiai.

.

apglėbus laikau pušį, aukštai tarp šakų, sumedėjus iš baimės. tokia
sumedėjus, kad žvirbliai lesa man apgamus nuo kaklo.

šįryt sėdėjom ant informacijos centro stogo ir rūkėm. jūra buvo
gelsva ir sustingus it bulvių košė. nes staiga prasidėjo audra
ir sukniso mums maudynes. jau trečią galvom ėjom
iš nuobodulio. ketvirtą suradom lipnių slyvų ir apmėtėm jom
kažkokį vaiką iš „geležinkelio“ poilsiavietės.

dabar iš pušies stebiu, kaip tave sumuš trijulė. ant baltų
sandalų laša man kraujas iš nosies.

laisva ranka valau ir ašaras, ir nosį. tyliai. veidas mano
visas kruvinas, kaip ir tavo.

.

tėvas yra atidarytas ir dieną, ir naktį. į jį gali įeiti eilėraštis. į
jį gali atgulti dievas, kai pavargsta.

pro jį gali praeiti meilė lyg pro tuščią supermarketą.

.

denyje suspaudžia stipriai plaukų segtuką. kad bėgtų kraujas,
ten, kur oda ploniausia, skausmas ją ramina.

nepažįstamasis nukelia plačiakraštę skrybėlę. nepažįstamasis
su šortais ir kojinėmis odiniuose sandaluose.

ji pasirąžo po vakarienės ir ištrina iš atminties keletą susitikimų
motelių kambariuos, po praėjusios žiemos speigais. kartus
tai cukrus, trupinėlis nemigos. užmerkus akis, daugybė smūgių
atsimuša į jos odą. kiekvienas jų turi tavas rankas.

laivelis plūduriuoja. jūra murkia. užkeiktas tai keltas užmigo nakties
stiklinėje.

ant molo vis daugiau nepažįstamųjų apnuogintais keliais
nukelia plačiakraštes skrybėles.

kur keliaujate? toli ir viena.

.

kartą vis tiek susitikom, pasakojo poetas prie baro
knaipėj paskutinėj, ta moteris ir aš. stovėjo ji telefono
būdelėj, kalvelės viršūnėj. pradėjau berti žodžius,
nedarydamas pauzių. nuo tada pasisotint negaliu. savo
sielvarto ir jos pykčio. jos bėgimo ir savo
išvykimų. nuo tada visam pasauly jos ieškau, kad tik
nesusitiktume.

.

kartą man visgi pavyko pamilti, pasakojo moteris ant
denio nepažįstamiesiems. šitaip mane mylėjo, kad man
sielą atėmė. akis man išplėšė, ir kvapą, ir dantis. ir parnešė
juos namo, tikrajai savo draugei.

užkask tai tolimiausiame lauke. ten, kur namą statysim,
kur mūsų vaikai bėgios. užkask tai tolimiausiame lauke,
mane išgelbėk.

bet meilę visad iškasa koks šuo.

.

mano juodas katinas žino, kad yra keletas namų
taisyklių.

negali lipti ant kėdės nei ant lovos, negali kandžioti
vaiko, štai ir viskas.

visgi, kai mano, kad miegu, susirango man ant pilvo
ir murkia.

žino, kad galėčiau jam stipriai trinktelt į snukutį.

visgi: apsimetu, kad snaudžiu, kol jis pats iš kambario sprunka.

tai popietinė taisyklė, kurios turime laikytis,
jeigu nori jis likti katinu, o aš kate.

.

iškirtome daugybę langų, kad galėtume
stebėt išplaukiančius laivus.

pasodinome palmę po balkonu. o sienas nudažėm
baltai ir žydrai.

vakare, kai stebiu keltus išplaukiančius, mirštu
iš sielvarto. kaip tai paaiškinti?

gesinu cigaretę ir užžiebiu naktinę lempą. septyni laivai išplaukia
be manęs.

.

bobų vasara, nešu dukrą į parką. jos pėdos kabo
man virš kelių, bet aš nepasiduodu. einam į sustipaną,
į kapines senąsias, voverių stebėti. kai pavargstu, paleidžiu
ją, o ji jau ir anksčiau už mane greitesnė buvo.

dievinu tą dukrą, šilkinę jos galvytę, vaikystės pilnatvę,
tolesnes gatves nei tos, kuriose bėgiodama užaugau,
pasaulį su platesniu užmoju, turtingesnį.

bobų vasara prasideda ilgom užimtom popietėm,
mums per trumpom.

kartu pragyventi metai išsitiesia man už kelių.

leisk tave nešioti, kol nesieksi žemės. tu, be
abejo, gražiausia.

.

kaip surasi melancholiškus daiktus? dokumentus,
kuriuos kasdien išmėtai?

tarkim, kvapai, kaip ketini juos surasti?

skambinsi į duris ir sakysi: ar galiu tave pauostyti? prašau
tavęs. pamečiau tavo kvapą. man jo reikia archyvui.

Vertė Kristina Tamulevičiūtė