Laudatio Audronei Žukauskaitei

RUSLANAS BARANOVAS

Įsivaizduokite, kad pasaulio istorijoje kažkas įvyko. Kažkas, kas yra dabar, šiandien ir ko dar nebuvo vakar. „Įvykis“. „Įvykis“, jei tai nėra žodis, kurį visa Vakarų filosofija siekė nuslėpti, išbraukti, nutrinti, subordinuoti tariamai tobulai ir begalinei esačiai, teigdama, kad „Įvykis“, tai yra tai, kas nauja, iš tiesų jau buvo visada, amžinai. Ši nuostata „Įvykio“, o kartu ir naujumo atžvilgiu su retomis išlygomis dominavo kone visoje Vakarų metafizikos istorijoje, pradedant platonizmu, baigiant paskutiniuoju modernybės bastionu – struktūralizmu.

Apdovanojimas visada yra „Įvykis“. Kalbėti apie apdovanojimą, apie šį „Įvykį“ mus įgalina pagrindinės Audronės Žukauskaitės darbo sritys: šiuolaikinė prancūzų filosofija, ypač poststruktūralizmas, Gilles’io Deleuze’o filosofija ir dekonstrukcija, šiuolaikinė politinė filosofija, psichoanalizė, feminizmas, postfeminizmas ir gender studijos. Būtent todėl ši kalba taip pat yra kelionė į pačią Filosofės mąstymo širdį ir esmę.

Apdovanojimas visada yra „Įvykis“. Sunkumai, iškilę rašant šią sveikinimo kalbą, atskleidė horizontus, kuriuose Audronės Žukauskaitės darbai suspindi dar ryškesnėmis ir įvairesnėmis spalvomis. Filosofės mąstymą atliepiantis tekstas neturėtų būti panašus į organišką gyvūną, kaip manė graikai, o veikiau, kaip pasakytų Nietzsche ar Derrida, turėtų priminti šokį. Todėl pirminis šio teksto provaizdis buvo asambliažas. Asambliažas visada yra daugis, įvairovė, žaismė ir daugiakryptiškumas. Aišku, kad tokios kalbos klausytojas privalo būti labai dėmesingas, gebėti sekti šį žaismą, būti puikiai susipažinęs su kontekstais, galų gale turėti skonį tokio pobūdžio estetikai.

Deja, tokios sąvokos kaip: skirtumas, differance, asambliažas, geismo mašina, raštas, tapsmas moterimi, suplementas, rizoma ar „kūnas be organų“, ne tik nėra pažįstamos tūlam filosofija besidominčiam lietuviui, bet yra smarkiai demonizuotos populiariosios mitologijos, o patys Deleuze’as, Derrida, Lacanas ar Foucault neretam yra žodžio blogis sinonimai. Šią situaciją žaviai aprašo Nida Vasiliauskaitė: „Korektiškas kalbėjimas apie postmodernizmą primygtinai siekia klausytojams pranešti, kad kalbėti apie jį „seniai nebemadinga“ ir geroje draugijoje nepatartina, kad pagrindiniai jo postulatai esą teoriškai juokingi, socialiai pražūtingi, vaikiškai prieštaringi, seniai dekonstruoti nukreipiant postmodernias skaitymo technikas prieš jų kūrėjus, kurie apskritai nėra verti rimto filosofo, teoretiko ar mokslininko vardo. Pagaliau postmodernizmas paprasčiausiai mirė. Postmodernizmas palaidotas, jo kapas apaugo žole, per kurią netgi antkapio nesimato – „tikri filosofai“ tą vietą apeina iš tolo ir keliauja toliau. O cituoja numirėlius tik tam, kad nepamirštų, kaip mąstyti nereikia.“

Tokiame kontekste Audronės Žukauskaitės darbai įgyja ypatingą reikšmę, o pats apdovanojimas, kaip „Įvykis“, reiškia ypatingą dieną lietuviškoje postmodernizmo recepcijos istorijoje. 2011 metais filosofė parašė gausybę straipsnių, skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose, tarp kurių – Ketvirtoji tarptautinė Deleuze’o studijų konferencija ir simpoziumas „Psichoanalizė ir politika: nacionalizmas ir kūno politika“; parašė monografiją „Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari filosofija: daugialypumo logika“ ir sudarė to paties Deleuze’o filosofijai skirtą straipsnių rinkinį „Intensyvumai ir tėkmės“. Pastarosios dvi mano minėtos knygos yra pirmieji tokio masto ir lygio darbai, skirti Deleuze’o filosofijai. Tai, be abejonės, taip pat yra „Įvykis“. Mano manymu, keli pastarieji metai be Audronės Žukauskaitės darbų apskritai būtų ganėtinai niūrūs. Neįmanoma nepaminėti ir filosofės prieš dvejus metus sudarytos ir Oksfordo leidyklos išleistos monografijos Interrogating Antigone. Anot Naglio Kardelio, „mes, filosofai lietuviai ir ypač Audronės Žukauskaitės kolegos, privalome ją ne tik nuoširdžiai pasveikinti su šiuo tikrai neeiliniu pasiekimu, kuris svarbus tiek pasaulio, tiek ir Lietuvos mokslui bei kultūrai, bet ir pagal išgales bandyti sekti jos pėdomis, skleisdami savo filosofines idėjas ne tik tėvynėje, kurioje filosofijai vis dar labai ankšta, bet ir platesniame pasaulyje.“ Antrindami Nagliui Kardeliui, turime pridurti, kad filosofė yra viena talentingiausių ir tikriausiai pati darbščiausia savo kartos atstovė. Negali nežavėti rašymo aiškumas ir paprastumas, su kuriuo nagrinėjamos sudėtingiausios filosofijos problemos, negana to, nevengiama įsitraukti į polemiką su pirmo ryškumo pasaulinėmis filosofijos žvaigždėmis.

Jau savotiška banalybe tapo kartoti, kad Deleuze’as ir Guattari savo filosofiją laikė įrankių dėže. Anot jų, būdus, kaip naudotis šiais įrankiais, turės sugalvoti kiti mąstytojai. Lietuvoje pritaikymą šiai įrankių dėžei daugelis atrado labai greitai: jie pavertė ją muziejumi. Būtent todėl minėtos monografijos skyrius „Postfeministinės strategijos šiuolaikiniame Lietuvos mene“ ir du paskutiniai skyriai, skirti menininkų Kristinos Inčiūraitės bei Nomedos ir Gedimino Urbonų kūrybos analizei, Lietuvos filosofijos kontekste smarkiai išsiskiria ir gali būti laikomi puikiu pavyzdžiu visiems, pavyzdžiu, kad tiek, kiek filosofija yra gyva (o tai reiškia – tiek, kiek ji yra filosofija), jai visai nebūtina virsti muziejumi. Būčiau neteisus teigdamas, kad filosofės kūryboje tai visiškai naujas dalykas. Anaiptol – tereikia prisiminti jos provokuojančias ir atvirumu pulsuojančias publikacijas „Šiaurės Atėnuose“. Vis dėlto kas nors galėtų prikišti, kad šie žingsneliai dar nedideli, gal dar kiek nedrąsūs. Lietuviškoji interpretacijos tradicija apskritai galėtų būti apibūdinta kaip nedrąsi. Todėl simboliška tai, kad drąsą ir laisvumą į Lietuvos filosofijos erdvę dažniau neša moterys; vyriškumą Deleuze’as laikė moline struktūra par excellence. Leiskite būti neatsargiam: tai man primena Eglės istoriją. Eglė, molekulinė moteris, Vytauto Kavolio vadinta novatore, kurią jos broliai, metafiziniai konservatoriai, be abejo, žinodami, kas Eglei geriau, net geriau nei pati Eglė, žinodami vieną vienintelę tiesą, bando išgelbėti iš postmodernistinių žalčių karalystės. Tik pusiau juokaudami klausiame: galbūt kita Audronės Žukauskaitės knyga bus pavadinta Interrogating Eglė?

Deleuze’o filosofijai sparčiai populiarėjant Lietuvoje, jai plečiantis tarytum asambliažui, mums prieš akis tarsi pildosi pranašystė: galbūt mūsų amžius vieną dieną išties bus vadinamas Deleuze’o vardu. Kokią įtaką šiame fone turės filosofės darbai? Mano galva, šią įtaką vertėtų gretinti su Arvydo Šliogerio straipsniu „Nietzschės antifilosofija“. Šitaip mes tampame dar vieno tylaus „Įvykio“ liudininkais. Nereikia nė sakyti, koks svarbus Deleuze’ui buvo Nietzsche. Nietzsche ir Šliogeris, Žukauskaitė ir Deleuze’as, atmetimas ir plėtojimas, negailestinga kritika ir kritika, siekianti suprasti. Kartų ir požiūrio kaita. Naujas rytas. Kažkas Lietuvos istorijoje įvyko. „Įvykis“. Baigdamas norėčiau priminti, kad prieš parašydamas „Skirtį ir kartotę“, veikalą, kuriame pradėjo plėtoti savąją filosofiją, Deleuze’as parašė 7 monografijas, skirtas kitų filosofų darbams. Tikėkimės, kad mums taip ilgai laukti nereikės, ir greitu metu pasaulį išvys pirmoji pačios Audronės Žukauskaitės filosofiją plėtojanti knyga. To mums ir linkiu.

VU filosofijos studentų mokslinė draugija apdovanojo Audronę Žukauskaitę filosofinės bulvės prizu už ženkliausią indėlį į Lietuvos filosofiją 2011 metais.