Laikas yra šuo
PAULIUS NORVILA
Laikas yra šuo. Bėgantis be aiškiai išreikšto tikslo ir tempiantis mus paskui save. Arba beviltiškai uostinėjantis kiekvieną pakelės medį ir verčiantis nerimastingai laukti. O kartais tvarkingai bidzenantis prie kojos ir paklusniai vykdantis kiekvieną mūsų kvailą nurodymą.
Laikas yra šuo, įspraustas stikliniame narvelyje, beviltiškai mėginantis mums kažką pasakyti. Žvelgiame į jį susirūpinusiomis akimis ir suprantame tik tiek, kad nespėsime į pasimatymą, jeigu tuoj pat neužsidegs žalias šviesoforo signalas. Žvelgiame į jį ir jaučiamės viršesni, palypėję vienu, o gal ir keliais laipteliais aukščiau šio sapno piramidėje. Sapno, kuriame negalime neužjausti silpnesnių. Tokių kaip jis – sukančių vieną ratą po kito. Ir taip visą gyvenimą, kol išsikrauna elementai arba išsitampo spiralės. Kai iš tiesų – mes to dar nesuvokiame – visa ši užuojauta skirta mums patiems. Mums, nemokantiems rasti žodžių savo mintims, nemokantiems įsprausti tų žodžių į sakinius, nemokantiems išversti tų sakinių į šuns kalbą.
Laikas yra šuo, veidrodis, gerai įsižiūrėję išvystume jame savo dėmes ir nuodėmes. Žvelgiant iš šono – aplenkiant save tarsi nepažįstamąjį – jos nebėra tokios didelės ir reikšmingos. Iš šono jos žvelgia į mus savo liūdnomis akimis ir verčia svarstyti, kas slepiasi po tais aštriais dantimis, traiškančiais kaulus tarsi saldainių griliažą. Bandome įspėti ir nujausti, tačiau vėluodami į pasimatymą to niekada nesuprasime. Lygiai taip nesuprasime to valgydami pietus ar darydami mankštą, netgi svajodami apie rytojų, kuriame mūsų laukia pasivaikščiojimai ir švelnūs susikabinimai už rankų. Tai galime suprasti tik tuomet, kai kas nors viską paaiškina tris kartus, papasakoja kiekvieną nutylimą pagrindinio veikėjo apsisprendimą meluoti, atskleidžia kiekvieną nutrūkusį giminystės ryšį ir nuolat primena, kas nutiko praėjusioje serijoje. Mes užaugome – bandome tuo pasiteisinti – pavargome ir nebenorime mąstyti, nebenorime kalbėtis be žodžių. Jaučiame, kad tai – praeities kalba, vaikystės kalba, pirmosios meilės kalba. O įtardami, kad ten niekada nesugrįšime, sakome, kad šios kalbos – šios tylos – reikia vengti. Norime, kad visi prabiltų rišliai ir aiškiai. Nepalikdami dviprasmybių ar abejonių. Tačiau čia mes beviltiškai klystame. Dar ir dar kartą.
Ir tada jau visai nesvarbu, kad įsivaizduojame save sėdinčius nebe vienu laipteliu aukščiau, o pačioje piramidės viršūnėje – nuo ten atsiveria nesibaigiančios dykumos, tolumoje susiliejančios su tokiu pačiu dangumi. Jeigu tik pasistengtume atsipalaiduoti, akimirksniu susigrąžintume visas patirtis, kurių taip trokštame. Tačiau laikui bėgant įsikalbėjome sau kitokį išsipildymą ir todėl esame priversti ieškoti nebe jausmo, bet žodžio, kuris patvirtintų tai, ką patiriame kiekvieną dieną. Žodžio, kuris įrėmintų mūsų buvimą ir suteiktų jam taip reikalingą pagrindą. Žodžio, kuris apriboja mus savo raidžių tiesėse ir linkiuose. Negalime įsivaizduoti savęs kitokių, kaip tik atsispiriančių nuo tam tikro pagrindo. Atsispiriančių ir siekiančių eilinio, aukščiau esančio laiptelio. Ir nors iš tiesų visa tai tik vaizduotė, žaidžianti mūsų neišsipildymo jausmu, ir nė vieno laiptelio – kad ir koks jis būtų – nėra, mes negalime nurimti. Žvelgiame į akis savo geriausiam draugui ir jaučiame, kad nebylystė mums per daug tolima sąvoka. O kiekvieną rytą eidami tuo pačiu maršrutu, įrėminę save tose pačiose gatvėse ir skveruose, sekdami paskui tą patį ritmingą bidzenimą, net nesistengiame suprasti, ką visa tai reiškia.
Laikas yra šuo. Sakome, jeigu jis prabiltų, papasakotų tiek, kad mums to užtektų visam gyvenimui. Sakome, kaip gaila, kad to niekada nebus. Sakome ir sakome, kai iš tiesų tereikia nutilti ir įsiklausyti. Jau ne į žodžius ar gestus, o į tai, kas vyksta aplinkui. Į traukinio dūmus, primenančius debesis. Į ore sustingusį vabzdį, plakantį savo sparnais šiltą pavasario skersvėjį. Į žmones, bėgančius per perėją, ir į vairuotojus, spaudžiančius rankose vairą, teikiantį klaidingą viltį, kad norint visada galima imti ir pabėgti iš šio miesto, šios palatos, šio metų laiko.
Viename iš laiškų rašoma, kad jų yra keturi. Jie saugo tave, loja uždaryti voljeruose ir visada džiugiai bėga atnešti įsivaizduojamos šakos ar kamuolio. Jeigu ne jie, tu niekada neišeitum pasivaikščioti į parką septintą valandą ryto, niekada neparsineštum namo margaspalvių lapų arba kaštonų, nelipdytum tirpstančio sniego gniūžčių, nesidžiaugtum ką tik nupjautos žolės kvapu. Jeigu ne jie, tu taip ir nesuprastum, jog aukščiau tik dangus ir visai nereikia įsilipti į debesį, kad jaustumeisi laimingas.
Tačiau, kad ir kaip ten būtų, svarbiausia visuomet bus tai, kas vyksta šią akimirką, kol glostome švelnų jų kailį ir kasome paausius. Neaišku, kiek laiko dar turi prabėgti, kad prabiltume ta pačia kalba, tačiau užuominas jau pradedame suprasti. Jau pradedame dykumos ir dangaus sandūroje regėti oazę. Jau galime – net jeigu itin retai – atsegti pavadėlius ir pradėti pasitikėti jais daugiau, negu pasitikime savimi. Nes jie – tai mes, o jis – tai tu. Savo stiklinėmis akimis pranašaujantis susikalbėjimą ir susiuostymą. Jis – tai tu, atleidžiantis skriaudas, nutylintis paklydimus, įžiebiantis žalias šviesoforų spalvas ir neleidžiantis pavėluoti į jos glėbį. Jis – tai tu, besąlygiškai tikintis visų mūsų tapatumu.
Laikas yra šuo, kurio kailiu prisidengiame per audrą. Tačiau kad ir kiek kalbėtume, vieną dieną suprasime, kad laiko, kaip ir šuns, jau nebėra. Niekada ir nebuvo.
