Jurgis Janavičius, hidrografas ir poetas

In memoriam

(1926 - 2012)

Vasarą atkakęs į Vilnių, Jurgis švelniai papriekaištaudavo:

– Kodėl tavo „Atėnai“ toks liūdnas laikraštis? Gerai, tegul ten įdėtas tas ir anas, bet kur linksmesnė atsvara jiems? Gyvenimas juk juda, gyvenimas visoks, negerai taip.

Ir po kiek laiko su pasididžiavimu pridurdavo:

– Betgi koks tai įdomus laikraštis – nieko panašaus Australijoje nėra. Mes su Jolanta apie jį vis papasakojam savo draugei graikei – ką radom tuose „Šiaurės Atėnuose“, o jinai tik kraipo galvą ir stebisi.

Atsakydavau jam, kad nieko čia dabar nepakeisi. Savaitraščio autoriai taip jaučia ir jaučiasi, lietuviams eseistams reikia išsirašyti, išsikrapštyti – anoje zonoje niekas nė neįsivaizdavo, kad galima neprisidengus, ne romane ir ne eilėraštyje išlieti tokius asmeniškus dalykus.

Rudeniop išvykęs atgal į šiltus namus Manlyje – į kitą pusrutulį su išsyk kita vasara – Jurgis susimylėdavo ir nuolat prenumeruojamiems „Šiaurės Atėnams“ retkarčiais atsiųsdavo „Laišką iš Australijos“. Lakonišką, punktyrišką vieno ar dviejų jo patirtų gyvenimo akimirksnių „fotografiją“ – iš teksto būdavo išskustos visos įmanomos stilistinės grožybės, visi raumenys, ir karkasinė miniatiūra, pirmą kartą ją perskaičius, keistai pakibdavo ore, bet antrą kartą – tavo akys jau atsiverdavo, įkvėpdavai gurkšnį to kitoniško oro ir – aha, štai kas! – atpažinęs nusijuokdavai. Pasirodo, reikėjo skaityti tarsi 3D technika, su akiniais, kurie leistų įdėmiai, iš tolo įsižiūrėti, staiga išgyventi lygiai tą patį akimirksnį. Prie teksto būtinai būdavo pridėtas ryžtinga vyriška ranka sukurtas eskizas.

Jurgis savo miniatiūras išleido ryškiai oranžinės spalvos knygelėje trumpu „fotografiniu“ pavadinimu „Tada ir mes“. Dar sakė turįs eilėraščių knygelę anglų kalba „Journey to the Moon“. „Lietuvos aido“ galerijoje, savo draugų Vildžiūnų dvaro galerijoje Jeruzalėje eksponavo jungtines – Jurgio ir Jolantos – piešinių ir keramikos darbų parodas, tarsi jųdviejų ilgo kūrybiško santuokinio gyvenimo reziumė. Kuri buvo neišteliūskuojama ir pilna intelektualinio stoicizmo. Ilgšis Jurgis ir mažulytė Jolanta, jautei, niekad netemdė vienas kito, iš šono žiūrint – gyveno pasiniūniuodami, pasilaikydami viens už kito.

Australijos savanose, atogrąžų miškuose ir gėlėmis apaugusiuose savo namuose (nuolat gaudavau pražydusių gėlių lotyniškais pavadinimais nuotraukas) smarkiai įrudęs ir smarkiai padžiūvęs Jurgis, vos įkėlęs koją į gimtąją Lietuvą, su entuziazmu ėjo ir ėjo, žirgliavo šokavo į priekį, kaip ta australiška kengūra (erzinau, kad su šortais labai panašus į ją), džiugiai atrasdavo tai, ką prarado, po karo emigravęs iš Tėvynės. Kartą su gera kompanija nutarė surengti fliuksišką-mačiūnišką šventę ir Vilnelės upe paleisti popierinius laivelius – nuotraukose ir prisiminimuose, ir pačioje Vilnelėje tie laiveliai, tas linksmas vanduo tebeteka, Jurgi.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ