Holodomoras

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Jis gulėjo ant plačiomis padangų žymėmis išmarginto dumblino kelio. Visas purvinas, suplėšytais languotais marškiniais, išpešiotais gelsvais plaukais, kuriuos kadaise sunarpliojau iš plonų niekam netinkamų siūlų. Sutrūkinėjusios guminės lūpos viepėsi mano pusėn, tarsi norėdamos iščiulpti tolygiai pulsuojančią gyvastį. Mačiau grėsmingai spurdantį ploną liežuvį, kuris buvo išsitempęs tiek, kad lengvai apsivytų mano kaklą.

Betgi jis niekad neturėjo liežuvio. Žaislinis klounas tikriausiai tapo demonu, medžiojančiu aukas savo skaudžiais čiuptuvais. Nors viskas, ką galėjo sumedžioti, buvo liūdnai sugulę kaulai ir šimtai tokių pat sumaitotų plastmasės, gumos ar medienos gabalų kaip jis pats. Visi šiepė lūpas ta pačia kryptimi ir vienodai tabalavo ant suvytų siūlų pakibusiais medžiaginiais batukais. Kai kurie nebeturėjo kojų, tuomet vėjas negailestingai plakė žemę nutįsusiomis virvelėmis, lyg norėdamas prišaukti užsnūdusius požemių dievus, kad šie pagaliau pabustų ir išskalautų krauju garuojančias pievas.

Kartais šaukdavau ir aš. Bet niekas neatsiliepė. Tik šunys subėgdavo pasiklausyti miškus skrodžiančio staugsmo, mat patys nepajėgė išleisti nė garso. Daugelis ramiai nudvėsdavo man prie kojų, tikėdami, kad surado savo prieglobstį. Aš irgi tikėjau, leidau jiems paskutinįkart parodyti iltis pasauliui, jo kūrėjui ir kūrėjo moteriai, kuri veikiausiai mėgo siūdintis šuns kailio apdarus, nes visuomet ironiškai sukikendavo man į ausį.

Anksčiau, kai ryškiai raudonos lūpos dar nebuvo sutrūkinėjusios, mano klounas taip pat mokėjo juoktis. Tereikėdavo spustelėti mažą mygtuką ant jo dešiniojo šono. Dabar tame šone žiojėjo išdegusi skylė, kuri baugino ne mažiau nei besiplaikstantis liežuvis. Tik išdraskytame veide tarp suplyšusių skruostikaulių ir suodžiais aptrupėjusių antakių įstrigusios akys abejingai žvelgė į priešingą pusę. Pamačiau ten plytinčią šviežiai supiltų anglių krūvą. Iš už jos baltavo lengvai šalin atmesta smulki rankutė. Atsirėmęs į juodų kaladėlių kalną lyg sausumon išmesta žuvis oro gurkšnius gaudė mažas vaikiukas. Norėjau jį apglėbti, bet rankos buvo sustingusios. Norėjau pabučiuoti išblyškusią kaktą, tačiau bijojau, kad lūpomis užsklęstas šaltis paliks šlykštų randą.

Šnabždėjau: nunešiu tave į kalnus, kur ganosi purios avys, kur neskauda alkio raižomų šonų, kur niekas neišgeria žuvų vandens ir nepripila joms į burnas smėlio.

Nunešiu. Kai tik būsiu daugiau nei bejėgė dvasia be kūno ir kraujo.