Dėkingumo ir pasitikėjimo momentas
Laiku ir nelaiku
Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, per amžius tveria jo ištikima meilė! Geriau ieškoti pagalbos pas VIEŠPATĮ, negu pasitikėti žmonėmis. Geriau ieškoti užuovėjos pas VIEŠPATĮ, negu pasitikėti didžiūnais. Dėkoju tau, kad manęs išklausei ir tapai mano išgelbėjimu. Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Taip VIEŠPATIES padaryta, – koks mums nuostabus reginys! Kas įeina, tebūna palaimintas VIEŠPATIES vardu! Laiminame jus iš VIEŠPATIES Namų. Tu mano Dievas, aš tau dėkosiu; tu mano Dievas, aš tave aukštinsiu. Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, per amžius tveria jo ištikima meilė.
Ps 118, 1. 8–9. 21–23. 26. 28–29
Psalmių knyga retai kada atsiduria pamokslininkų akiratyje, ji tarsi kokia Pelenė liturginiuose skaitiniuose. Nors, kita vertus, neatskiriama Dievo žodžio dalis. Dar daugiau – psalmės yra vadinamosios Valandų liturgijos arba brevijoriaus pagrindas, taigi kasdienė kunigų ir vienuolių ar šiaip pamaldžių pasauliečių duona. Evangelistai ne sykį į Jėzaus lūpas įdeda psalmės citatą. Žinoma, ir jis pats, kaip tikras izraelitas, buvo išmokęs ir pamilęs psalmyną. Pasak Morkaus evangelijos, jo paskutiniai žodžiai nuo kryžiaus yra psalmės eilutė: „Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ Akivaizdu, kad ankstyvoji Bažnyčia, interpretuodama Jėzaus istoriją, dažnai griebiasi Psalmių knygos. Galima sakyti – savo jaunam ir žaliam tikėjimui pritaiko gerai pažįstamos dainos žodžius. Visa tai ir šiandien lydi krikščionių požiūrį į psalmyną.
Jei kam prie širdies biblinės paslaptys ir nežinomybės skraistė, geriausia skaityti psalmes. Ne taip, kaip kitose Šventojo Rašto knygose, čia beveik neįmanoma nustatyti kūrinio atsiradimo datos ir aplinkybių, išlukštenti konkrečios istorinės patirties, slypinčios anapus teksto. Priskirdama psalmyno autorystę karaliui Dovydui, tradicija, aišku, prasilenkia su faktais, tačiau galima įžvelgti čia ir kruopelę tiesos, nes tikrojo psalmių autoriaus paprasčiausiai nėra.
118-oji psalmė, kuri krikščionių liturgijoje ne vieną sykį pasigirsta Velykų laikotarpiu, yra padėkos giesmė. Ji gerai pažįstama ir žydų maldininkams, nes iki šių dienų skamba sinagogos pamaldose. Kitados Šventyklos liturgijoje ji priklausė psalmių rinkiniui, kuris hebrajiškai vadinamas hallel. Vieni komentatoriai ją susieja su pergalingu karaliaus įžengimu į Šventyklą. Kitiems čia girdisi visos Izraelio tautos balsas ir kolektyvinė padėka už Dievo dovanotą išgelbėjimą. Taip pat esama nuomonės, kad ši psalmė galėjo būti skiriama prozelitams, t. y. pagonims, priėmusiems judėjų apipjaustymą ir laukiantiems leidimo įžengti į Šventyklą. Net jei nesi skaitęs jokio komentaro, pats psalmės tekstas leidžia pajusti ritmą, pritaikytą žingsniui. Tai procesijos giesmė, atliekama keliais balsais, dialogo principu. Jos pasikartojantis motyvas – vadinamasis hodu, kvietimas atpažinti ir dėkinga širdimi aukštinti ištikimąją Dievo meilę, kuri tveria amžinai. Savo sandara ir žodynu ši psalmė primena Išėjimo knygos 15-ąjį skyrių, garsiąją Jūros giesmę, kurioje liejasi žydų tautos padėkos posmai už išvadavimą iš Egipto nelaisvės. Nors neįmanoma nustatyti, kokia asmeninė ar kolektyvinė patirtis įkvepia 118-osios psalmės hodu, aišku, kad Dievo meilės išgyvenimas čia nėra praeities dalykas, bet konkrečios dabarties tiesa, diena, kurią Dievas padarė. Kitur psalmynas apeliuoja į tautos ar net paties Dievo atmintį ir taip žadina pasitikėjimą ištikimąja meile, o šį kartą atvirai džiūgaujama ir šaukiama, kad dangaus pažadas išsipildė.
Martynui Liuteriui tai buvo mylimiausia psalmė, įvertinta jo kaip Lebeworte, užuot buvus tik Leseworte. Gyvenimo žodžiai, ne vien tekstas. Didysis reformatorius turėjo puikų biblinį skonį. Įspūdingame šios psalmės komentare jis tvirtina, kad viskas čia atspindi jo paties asmeninę patirtį. Bebaimio tikėjimo ir pasitikėjimo doktrinai ši psalmė suteikia galingus sparnus. „Jeigu velnias pakiša tau mintį, kad tu stokoji to šventumo, maldingumo ir vertumo, kuris teko Dovydui, ir todėl nesi tikras, kad Dievas girdi tave, paženklink save kryžiaus ženklu. Nepaisant savo šventumo, Dovydas neturėjo geresnio ar didesnio Dievo negu aš.“ Nesugriaunama tikinčiojo logika. Liuteris nepakentė drebančių krikščionių. „Ką gali imperatorius, popiežius, karalius, kunigaikštis ar visas pasaulis padaryti Dievui?“
O šiaip, žinoma, šie psalmės posmai – kaip ir viskas per Velykas. Džiaugsmo ir dėkingumo programa. Nesunku jai pasiduoti. Net tie, kurie bažnyčiose reti paukščiai, Velykų pamaldose traukia aleliuja. Visai nuoširdžiai, šviesiais veidais. Ar tai ir būtų anos eisenos į Šventyklą pakartojimas? Maloningoji hodu akimirka, nušvitimas, kada atpažįsti ištikimąją Dievo meilę? Bent sykį gyvenime taip nutinka. Kuris iš mūsų niekada nesijautė palaimintas ir kažin kaip išgelbėtas? Atsidūręs ne žmonių, ne didžiūnų valioje, nepavaldus šio pasaulio tvarkai. Nepatyręs, kad viskas įmanoma.
Ir dar apie akmenį, kurį statytojai atmetė ir kuris tapo kertinis. Psalmė čia greičiausiai cituoja žinomą posakį, ano meto liaudies išmintį. Evangelijos jį iškart pasigavo ir dovanojo Jėzui. Galima paprasčiau. Minėti Onutę kvailutę ar trečią brolį Joną. Daugybę žmonių ir situacijų. Kai įvairūs gyvenimo statytojai aplinkui taip įnirtingai mėgina tau įkalti į galvą, kad pasaulis laikosi ant turtingųjų ir galingųjų, sveikųjų ir gražiųjų, iš atminties ima ristis vienas įrodymas po kito, jog gražiausios ir brangiausios laimės, džiaugsmo, meilės akimirkos neturėjo nieko bendra su tuo, kas priklauso didžiūnų kategorijai. Belieka prisiminti Liuterį ir persižegnoti.
-tj-
