Apie mūzas ir mažas nuodėmes

(arba E. Ališankos esė knygos „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ gyvenimas)

JŪRATĖ SKREBIŠKYTĖ

Neprisimenu, kada pradėjau rašyti, aiškiai žinau, kada nustojau deginti savo parašytus tekstus. Prieš tai atlikau keletą reikšmingų darbų: išgyvenau vaikystės baimes, nustojau bijoti mamos ir susiradau naują mūzą.

Nustojame bijoti mamos, kai jos netenkame. Tai vyksta keliomis kryptimis: arba ją prarandame amžiams, arba pačios tampame mamomis, arba išaugame kaip asmenybės. Kai balta ranka su kryželiu necenzūruoja mūsų minčių ir pasakius gašlesnį žodį neraudonuoja žandai. Tada pradedame garsiau kalbėti apie savo slaptas nuodėmes.

Nors mamos niekada negalima visiškai prarasti ar netekti, ji visą mūsų gyvenimą išlieka vidinio cenzoriaus pavidalu. Visuomet su mama žaidžiame ribos stūmimo žaidimą. Nuo mažų dienų su mama deramės, kada pareiti namo. Visada tą laiką bandome ištęsti savo naudai.

Mūza aplankė netikėtai, prozos pavidalo tekstu, atsivėrusiu kompiuterio ekrane. Tekstas pažadino mane iš kasdienybės nuobodulio. Kalbėjo man apie mano vaikystės atsiminimus. Man atrodė, kad tie vaikystės patyrimai priklauso tik MAN. Atsiminimai, kurie griežtai sukrauti į medinę dėželę, sukaišiotom kortelėm pagal abėcėlę ar metus, užrakinti ir uždėtas spaudas „slaptai“.

Kai pagalvoju apie vaikystę, nusilengvinimo procesas užima trečdalį kadro. Prispirtas reikalo, turi lėkti ieškoti sukrypusios būdelės. „Tualetas – sukrypusi trijų kabinų medinė būda, balintos apsilupusios sienos. Apačioj tyvuliuojanti šūdo ir geltono šlapimo jūra, kurioje kirba milijonai baltų kirminų“ (p. 5).

Kur tokie nesudėtingi pastatai, ten daug musių, atrodo, galėčiau išvardinti visas jų spalvas ir atspalvius. Manau, kad ši patirtis apibrėžė mano suknelių spalvą. Apsuku save įvairių atspalvių pilku audiniu. Labai greitai vaikštau ir greitai kalbu. Įkyri esu tik per atstumą. Be musių atspalvių, dar pamenu jų lavonėlių formas, kurios lieka ant mušeklio ar sienos, nes vaikystėje „mėgstamas […] užsiėmimas – mušekliu daužyti muses saulės atokaitoj ant sienos, kur deginasi“ (p. 5).

Paskutinis didžiulis prisiminimas yra anatomijos pamokos tamsiam sandėliuke – „sugulam ant lentų ir tyrinėjam paslaptis“ (p. 7). Bet jei čia slypi tik akademinis tikslas, kodėl reikalinga tamsa?

Skaitydama knygas suvartoju ir sutrinu. Prikišu žymeklių, kuriuos gaminu išplėšdama lapus iš madų žurnalų. Kuo gražesnė suknelė boluoja, tuo gražesnę citatą pažymi. Skaitydama pasibraukiu geras teksto nuotrupas, kurios turi potencijos tapti įdomiomis idėjomis, bet citatos apie sandėliuką negalėjau pabraukti. Bijojau, kad niekas nesužinotų. Bet kai atsirado vienas prisipažįstantis, pasidarė lengviau. Vadinasi, vysčiausi normaliai.

Dėl įtaigaus teksto susigyvenau su savo vaikyste, o gal tiesiog subrendau priimti save. To laikotarpio išgyvenimų nelaikiau maloniais. Apie juos nekalbėjau. Bandžiau užmiršti. Aš tiesiog neradau, su kuo galiu kalbėti. Kai artimųjų klausiu, kokius atsimena užrašus ant rastų sandėliuke butelių, jie manęs nesupranta. Man patiko „Havana Club“ gėrimo etiketės. Niekas nėra girdėjęs. O knygos autorius atsimena „Moskovskajos“ ir „Kristalinės“ buteliukus (p. 18). Valgiau „biguzą“ (p. 136) slapčia, kol visai jį pamiršau.

Skaitydama knygos tekstą supratau apie save vieną paslaptį – kad tarp manęs ir mano tėvų trūksta vienos grandies. Trūksta vienos kartos. Mano artimieji labiau „atskiesti“. Jų vaikystės prisiminimai „jaunesni“. Mano vaikystės atsiminimai yra senesni nei mano kūnas. Taip kartais nutinka, kai tėvai, užuot tapę seneliais, sugalvoja vėl tapti tėvais. Gera buvo patylėti su autoriumi apie savo vaikystę.

Kuo toliau gilinausi į tekstą, tuo labiau norėjau keršyti autoriui. F. Beigbederis pradėjo rašyti iš keršto savo klientui, o aš – iš keršto gražiam tekstui. Man atrodė, kad autorius pavogė dalį mano atsiminimų ir nesulaukęs mano sutikimo išstatė visuotinei pajuokai. Autorius teisinosi, kad „skirtingos kartos gali turėti tuos pačius atsiminimus“ (p. 17). Skaičiau ir kurpiau keršto planą. Norėjau apsaugoti likusius atsiminimus. Vienas variantas – reikia parašyti geriau, bet ar pavyks? Nuėjau lengvesniu keliu, pažadėjau sau ieškoti kitos, dar geresnės mūzos. Kerštas labai moteriškas ir malonus, tiesiog išduosiu su kitu, bet ar pamiršiu prieš tai buvusį? Nežinau, ar atkeršysiu, bet M. Kunderos knyga šį tomelį tikrai užspausiu.

Įdomus procesas arba ciklas: knygos autorius gyvena gyvenimą, vėliau savo patirtį verčia į tekstą. Kelia sau klausimą, „ar galima suredaguoti gyvenimą […], kaip galima jį papasakoti, be mikčiojimų, gramatinių klaidų, be logikos liapsusų?“ (p. 58) Skaitytojai vartoja tekstą ir svaigsta nuo jo. Tekstas vėl grįžta į gyvenimą. Pirmiausia jis mane padaro kitokią. Aš nebesu ta, kuri buvo iki knygos. Tekstą perdirba mano kūno ląstelės ir perduoda kitam.

Skaitydama radau spaudžiamų serbentų sulčių vaizdelį. Atsimenu, kaip reikia spausti „raudonųjų serbentų saują marlėje virš balto emaliuoto dubens, stebint, kaip kruvinos sultys bėga per riešus, tyška ant veido, graužias į akis“ (p. 197). Jo negalima aprašyti, pačiam nepatyrus proceso. Vaizdelis man įstrigo ir nedavė ramybės. Galvojau, kaip paklausti apie tai savo artimo žmogaus. Patinka alkio jausmas prieš valgį, patinka pauzė prieš kalbėjimą. Pauzės metu galvoje prasuku būsimo veiksmo scenarijų. Visada iškyla problema, kaip nesusijuokti ir išlaikyti rimtą veidą. Kaip viską pateikti kaip „neapgalvotą“ veiksmą. Išėmusi iš šaldytuvo mamos virtą serbentų uogienę, klausiau savo artimojo, ar prisimena, kaip spaudžiamos serbentų sultys. Jokio atsakymo negavau. Po kelių dienų gavau dovaną. Tai buvo juodi karoliai, suverti iš įvairaus dydžio juodų burbulų, kurie per centrą puošti metalinėmis plokštelėmis. Dovanodamas artimasis sakė, kad pamatęs karolius negalėjo nepirkti. Dovanojo juos man kaip juodus suvertus serbentus. Esmė ta pati, tik spalva serbentų pakito. Man kyla klausimas, kam turiu būti dėkinga už dovaną. Jei nebūčiau perskaičiusi knygoje apie serbentus, nebūčiau apie juos klaususi, vadinasi, nebūčiau gavusi dovanos. Šitaip knyga gyvena savo gyvenimą tarp manęs ir artimo mano.

Tas spaudžiamų serbentų sulčių epizodas mane galutinai pavergė. Prisidėjo ir artimo žmogaus karoliai. Jei atradau keletą neįtikinamų epizodų, tai dabar galutinai tikėjau. Knygos autorius savo paprasta kalba parvertė savo paprastą skaitytoją ant menčių. Negalėjau priešintis nė vienu savo kūno plaukeliu.

Ši mano skaitoma knyga mėgsta drąsų skaitytoją. Kai knygos autorius „nuogas“, negali skaitytojas likti su kailiniais. Autorius sluoksnis po sluoksnio tave išrengia iki vaikystės prisiminimų. Muša per brandą, vėliau per jaunystę iki pačių vaikystės prisiminimų pašaknių. Reikia drąsos atrandant save iš naujo.

Tekstai turi autorius. Aš neatskiriu autoriaus nuo jo teksto. Man taip galima, nes esu paprasta skaitytoja, nesusijusi su literatūros madomis. Kažkada norėjau pasirašyti sutartį, bet gimiau su rakštimi subinėj. Tokie žmonės arba priverčia pasaulį suktis kita kryptimi, arba patys nusisuka galvą. Būčiau buvusi knygų profesorė, eičiau į knygą su išankstinėmis nuomonėmis. Su išankstine nuomone einu tik į parduotuvę. Būčiau rungusis su vyrais dėl pripažinimo, o, užgriuvus šlovei, nebegalėčiau su jais miegoti. Juk nemiegi su tais, prieš kuriuos kovoji. Gulėjimas ant menčių tampa išskirtinai žeminantis. Lova – ne kovos vieta. Miegočiau tikriausiai su buteliu. Žinočiau visas malonias savo kūno vieteles. Bet teko pasukti galvą kita kryptimi. Gyvenu blaiviau.

Man neįdomūs vien teksto žodžiai. Mane jaudina kažkieno pasakyti ar parašyti žodžiai. Žinoma, kai knygos autorius rašo „nuogai“, kartais norisi slėptis po kronikininko apsiaustu ar sapnų vaizdais. Kronikininko korta įdėta į knygą rūpinantis, kad literatūros studentai turėtų su kuo pažaisti.

Todėl myniau pro Molėtus ir Giedraičius į knygų mugę, nors man tai mūzų kontora. Galvojau, kad susitikus metafiziškai reikia pasirodyti fiziškai. Adaptavau sau šiuos autoriaus žodžius.

Nuvykusi į mūzų kontorą iš karto atpažinau savo mūzą. Sėdi su karišku rusvu švarku ir antpečiai aukso siūlais siuvinėti. Aš atsivežiau batus geltonais kulnais, „jurutenais“ juos vadinu. Kaip bobutė ant knygų šventoriaus pasipuošti norėjau. Bet progai nepasitaikius ir pravaikščiojau su kaliošais, kroksais vadinamais. Turi skonį mano mūza, pamaniau. Kiekvienoje mūzoje ieškau degančios žiežirbos, vidinio degimo proceso.

Pasilabinau, norėjau vagyste apkaltinti, bet įkyri būnu tik per atstumą. Arti priėjusi nutylu, nes bijau mušekliu per galvą gauti. Nusipirkau tomelį. Prie ausies pridėjusi perleidau tomelio lapus, kaip kad pinigus skaičiuočiau. Užteks kokioms dviem paroms įspūdžių. Kiek sumokėjau, tiek gavau. Kitose salėse mačiau brangesnių mūzų, ne vietinių. Bet mano tikslas ne tas.

Neilgai trukus pasirašiau dokumentus. Mūza palaimino mane ir davė nurodymą linksmai vaikščioti gatve tarp dviejų bažnyčių. Mūza atiteko ne jauna, o pagyvenusi. Kiekvienam savo. Bet patirtis aiškiai jaučiama, rūpinosi manimi ir kaip mažam vaikui apibrėžė veiksmo teritoriją. Ir nuojauta išlavinta, nes vaikščioti – mano credo. Judėjimas – gyvenimas. Po kurio laiko pradėjau su mūza kaip su savo mama žaisti ribų stūmimo žaidimą. Atsibodo vaikščioti viena gatve. Norėjau vaikščioti platesnėje teritorijoje. Bet vėliau suvokiau, nuvažiuok kur nori, gyvenk kur nori, visada atsidursi gatvėje tarp dviejų bažnyčių. Su dviem bažnyčiom susijęs ir žmogaus gyvenimo ciklas. Tarp dviejų bažnyčių rutuliojasi mūsų gyvenimo aikštelė. Vienoje bažnyčioje krikštija, o kitoje – laidoja.

Ir dabar, nebijodama mamos, galiu apie nuodėmes rašyti. Galiu prisipažinti, kad visada myliu vienu vyru daugiau. Ir tas „lišnas“ visada būna rašantis (poetas, romanistas, eseistas, režisierius ir pan.). Fizinio darbo atstovas, dirbantis pirštukais. Gyvas ar miręs, bet kai skaitau, jis visuomet gyvas, nesvarbu, gal jo seniai nėra. Bet kur mūza, ten ir nuodėmė. Ryte atsikėlusi, randu nusikaltimo vietą ir nusikaltimo priežastį. Bet sąžinė prieš teisėtą vyrą negraužia, nes mūzoms atleidžiama. Nuskambėjus rytiniam žadintuvui visada įvertinu mūzos pajėgumą. Jei akys paraudusios ir keltis sunku, vadinasi, nedavė miegot iki paryčių.

Kieno knygą skaitau, tas ir yra mano mūza. Taip visus knygų autorius vadinu. Galiu užmiršti išsivalyti dantis, pavalgyti ir pasidažyti lūpas. Visada turiu pasikartoti, kuria kelio juosta važiuoti, bet negaliu neperskaityti nors pusės puslapio teksto. Suvartoju tekstus, suvartotos idėjos mane įkvepia geriems darbams. Kartais skanius blynus iškepu, pasaką vaikui perskaitau ar visą kiemą iššluoju. Kaimynai klausia: kas tau? O aš šypsausi ir viduje rusena žiežirba, vyksta vidinis degimas. Niekas nežino, su kuo vakar naktį miegojau. Kartais nusisamdau mūzą valandai, o kartais savaitei ar mėnesiui. Nesamdau dviejų vienu metu, kad nesusipyktų. Ilgai dirbti neverčiu. Žinoma, sumoku už kiekvieną tomelį.

Supratau, kad tos pačios kartos gali turėti visai priešingus atsiminimus. Panašius atsiminimus turi panašios lemties žmonės. Panašūs atsiminimai formuoja panašų žmogaus tipą. Pasižiūrėjau į savo mūzą ir suvokiau, kad abu esame „nedavalgę“, vidinė žiežirba nudegina papildomus kilogramus, pražilę ir baisiai „kudloti“. Abu labai turtingi, nes esame savos praeities kolekcininkai. Sunkiai išmetame daiktus, nes neaišku, kur „manęs daugiau likę“ (p. 175). Kas kareivišką švarką slepia, o kažkas į sukrypusius sandėliukus pro langą žiūri. Supratau, kodėl kovoju už medinę architektūrą. Gaila ne medžio ar pūvančių detalių, o vaikystės atsiminimų. Supratau, kodėl butą nusipirkau greičiau nei kojines. Negalėjau atsilaikyti prieš man atsivėrusį vaizdą. Mačiau medines trobeles su mažyčiais sukrypusiais sandėliukais, svogūnų darželiais ir alijošiais ant langų.

Atiduodamas knygą skaitytojams, autorius atiduoda savo kūną ir kraują. Ir knyga pradeda gyventi savo gyvenimą. Kartais autorius net nenutuokia, kaip ji gyvena. Knygos citatos tampa mano gyvenimo citatomis, aš jas susiurbiu kaip kraują. Jos tampa mano krauju. Autoriaus kūnas pereina į knygą, o knygos kūnas priverčia mano širdį dirbti greičiau. Knyga tampa mano kūnu. Knyga gyvena savo gyvenimą, bet ji gyvena tarp mūsų. Ji gyvena tarp skaitytojo ir knygos autoriaus, tarp manęs ir mano artimo, keičia mano mintis ir veiksmus. Koks nuostabus knygos gyvenimas. Be knygų nerasčiau mūzų, be mūzų negalėčiau turėti savo nuodėmingų vakarų. Be nuodėmingų vakarų nebūtų taip įdomu gyventi.

Knyga atėjo kaip trūkstama lego dalis, leido išgyventi pamestą jungtį tarp mano tėvų ir manęs. Atėjo „užpildyti atsivėrusių ertmių kaip nevaldomi potvynio vandenys“ (p. 78). Bet potvynio vandenys, užpildydami ertmes, griauna ir plauna visa, kas pasitaiko kelyje. Jie nuplovė mane ribojusias sienas, išėjo tekstas ir jis nebuvo sudegintas. Ant kompiuterio „Delete“ klavišo turiu užrašą „Flame“, reiškiantį ir liepsną, ir aistrą. Šį kartą nepaspaudžiau. Džiaugiuosi, kai atsiranda priežastis, kuri mano galvą pasuka kita kryptimi. Vėl grįžtu prie literatūros, vėl einu į knygą. Aš netikiu, kad paprastiems skaitytojams perskaičius knygą nieko nelieka. Tik knygų recenzentams, perskaičius knygą, nieko nelieka, nes jie užsiėmę savimi, t. y. savo raštingumo parodymu. Kuria recenzijas kaip frankenšteino darbus. Vienos knygos kūną lopo citatomis iš kitų knygų kūno dalių. Dėlioja skirtingų knygų dalis ir jungiamaisiais žodžiais susiuva. Kartais dalys nesuauga ir pradeda pūti. Perskaitai recenziją ir nesupranti, verta knyga domėtis ar ne.

Man knyga atveria didesnį „plyšį“ (esė „Plyšiai“, p. 82–91). Visą gyvenimą kovoju, kad tas plyšys, pro kurį žiūriu į gyvenimą, būtų kuo platesnis. Plyšys gali turėti ir kvadrato formą, ant vienos kraštinės – knygos autorius, ant kitos – jo knyga, ant trečios – aš, kaip skaitytoja, o ant ketvirtos – mano artimas. Tai mano minčių plyšys, pro kurį Jūs dabar praėjote.