Už fotografijos nieko nėra
REMIGIJUS VENCKUS
Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje 101 pristatoma Didžiojoje Britanijoje, Noridžo mieste, gyvenančio ir Noridžo universitete dėstytojaujančio šiuolaikinio medijų menininko Shauno Campo fotografijos kūrinių paroda.
Sh. Campo kūryboje galima susidurti su savotiška meditacijos forma. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kūriniuose nieko nevyksta, kad nėra jokio siužeto ar įvykio. Tačiau tai tik pirmasis žvilgsnis. Kūrinio tiesa arba prasmė slepiasi ir yra labiau jaučiama nei regima. Kūriniai intriguoja savo paprastomis ir atpažįstamomis, bet neįžiūrimomis (blunkančiomis arba į neregio poziciją įklampinančiomis) fotografinio vaizdo konstrukcijomis. Vaizdas verčia abejoti reginiu arba ieškoti tam tikro vaizdo intertekstualumo. Būtent ši efemeriška erdvė tuo pačiu metu yra traukianti ir atstumianti, aiški ir verčianti abejoti, tarsi esanti ir nesanti čia…
Sh. Campo fotografijose sukuriamos atviros erdvės. Atvirumas šiuo atveju gali būti siejamas su sąmoningu menininko siekiu atskirti erdvę nuo nuotykio. Šios erdvės be nuotykio yra apnuogintos, grynos, be jokių grandiozinių įvykių. Nuotykiai ir įvykiai neatsiveria kaip geiduliai. Nekuriamos meninės situacijos, kuriose į reginį galima žvelgti pasidabinus išankstinių intencijų šydu.
Sh. Campo fotografijų paroda – tai savotiška situacija, kuri provokuoja, kelia nuostabą, suaktualina mūsų pačių (žiūrovų) atsiradimą prieš patį kūrinį kaip tam tikrą ir išskirtinį nesusipratimą (t. y. kūrinys tuo pačiu metu paklaidina ir koncentruoja žvilgsnį). Būtent tokia situacija verčia prisiminti žymaus prancūzų filosofo poststruktūralisto Jacques’o Derrida mintį, kad už teksto nieko nėra. Šiuo atveju kyla klausimas – tai kur (kažkas?) yra? Tikėtina, kad tas paslaptingasis kažkas yra pačiame tekste (šiuo atveju fotografijoje). Taigi, fotografija yra tekstas (kurį reikia skaityti, kuriame reikia rasti esmę), o už fotografijos nieko nėra. Fotografijoje yra slėpiniai, kuriuos reikia atverti ir taip sužadinti estetinį apetitą.
Atverti prasmę Sh. Campo fotografijose nėra paprasta užduotis. Žiūrovas pribloškiamas akivaizdžiu nenuotykio buvimu kūrinyje. Susidūrus su tokia fotografija išties galima klaidingai nuspręsti, kad joje nieko nėra. Kartu, iškeldamas į paviršių nenuotykį, menininkas provokuoja atsiduoti drąsai arba nepasiduoti klaidingo suvokimo pavojui. Regėdamas daiktą nuotraukoje žiūrovas skatinamas matyti prasmę, esančią už daikto, bet ne už fotografijos.
Daiktas, būdamas fotografinėje – asketiškoje, išvalytoje ir neryškaus žiūrėjimo (eliminavusio regimosios aplinkos detales) – erdvėje, suvokiamas kaip kūrinio centras. Daiktas suvokiamas kaip tas prasmingas centras, kurį reikia apmąstyti, kuris veikia kaip realybėje esančių daiktų, erdvių ir žmonių santykių sugestija. Tačiau būtent šiuo, centro kaip prasmės, suvokimo atveju žiūrovas uždaromas kažkokioje akligatvio analogijoje. Taip nutikti leidžia mintis, kad čia (fotosistemoje) centro iš viso nėra, kad jis priklauso kažkokiai kitai daiktų, bet ne iliuzinės nuotraukos paviršiaus realybei.
Taigi, šiuo atveju manytina, kad fotografijose gimstantis kūrinių paprastumas veikia kaip savotiškas nepatogumas, klaidinantis žiūrovą. Naivusis žiūrovas, manydamas, kad fotografijose nieko prasmingo nėra, labai klysta. Tikėdamas tiesos pagavimu ir būdamas įsitikinęs savo mąstymo galia, toks žiūrovas provokuoja Sh. Campą atlikti tam tikrą gestą, kviečiantį klysti ir klaidose atrasti bei vykdyti natūralų neregimosios prasmės paieškos aktą.
Paroda veiks iki balandžio 22 d.