Skyrybos ženklai

TOMAS VAISETA

.

Aš nesapnuoju, kad mes nukankame iki buržujiško austrų kurorto ir iš neturėjimo ką veikti sudribę į žolę stebime, kaip mergaitė šukuoja obuolmušius žirgus. Grįžę į viešbutį mylimės, kol tau iš nosies plūsteli kraujas. Spygsome į kraujo dėmes ant baltos paklodės ir krizename: viešbutuko savininkas pamanys, kad atėmiau tau nekaltybę. Aš nesapnuoju akimirkų, kai valgome šito jaukaus viešbutuko restorane, erdviame įstiklintame balkone, savininko žmonos sutaisytą tipišką buržujų austrų vakarienę šabloniškame kalnų peizažo fone. Tarp minkštai iškeptų bulvių, gerai ištroškintos jautienos kąsnių pakeliu galvą į tave ir suprantu – šią akimirką turiu tau pasipiršti. O vėliau, dieną vėliau, kai jau pasipiršau, tu spaudi mano ranką ir sakai: Aš tokia laiminga. Bet prisipažįsti niekada nesupratusi, kodėl aš nenoriu pritarti, kad laimė egzistuoja. Dabar matai, kodėl.

Aš nesapnuoju, kad tavęs pasiilgstu. Aš tavęs nepasiilgstu. Kasdien tai kartoju. Sodyboje ant ežero kranto tau įgėlė bitė. Koja ištino. Vakare suburbėjau: nuo šios akimirkos tu manęs nekęsi. Apsirikau. Tu mane tiesiog išbraukei, nes tave palikau. Šnirpščiojau į ežero tolį, tašydamas antrą butelį vyno. Tu nustriksėjai viena koja miegoti. Aš nesapnuoju tavęs nuogos, panyrančios į vasaros saulės pakaitintą vandenį, geidžiu tavęs iki ištinimo, aš visas išpampęs kaip tavo pėda, laimę iškeitęs į dviejų vyno butelių pagirias. Nors dar vakar pasinaudojau nutylėjimais, todėl galėjau stebėti geismo perkreiptą tavo veidą, tik aš, atsiprašau, taip, gyvulys, žinojau, kad tai buvo paskutinis mūsų sugriuvimas kartu. Jo nė karto nepavyko susapnuoti. Gal pamiršau, kaip vandeny įšyla tavo nuogas kūnas. Kažkas man įgėlė, ir aš sustojau.

Nesustojau tik gėręs. Be paliovos, be atvangos, be perstogės. Aš nesapnuoju, kad tavęs nepasiilgstu. Sapnuoju arklius, jūros dumblius, obelis, baklažanų suktinukus. Aš nepasiilgstu, kad tavęs nesapnuoju. Kaip naktį prabusdavome viens kito glėby, nesumodami, ar gėdytis savo rankų ten, kur jos per sapną atsidūrė. Jei tai buvo sapnas, bala nematė, pratęskime prabudę, jei tau iš nosies vėl nekliūstels kraujas. Kiekvieną naktį aš tau galėjau atimti nekaltybę. Aš nesapnuoju, kad gyvenu be tavęs. Nors pasitaiko naktų, kad vėl taip prabundu nuo prisiglaudusios moters alsavimo, ir dar kelių akimirkų man prireikia susivokti, ar čia tu, ar čia kita moteris, kodėl aš ją parsivedžiau ant tavo pelėti pradėjusio čiužinio, ir dabar ji perlaužtu kūnu reikalauja nepatraukti rankų, sapnuoti toliau, sapnuoti iki aikčiojimo, kurio vėliau nesapnuosiu. Nesutinku moterų, kurios maldautų neatimti nekaltybės.

,

Jos kelnaitės buvo raudonos. Kaip mano moters pėdkelnės arba Šeškinės poliklinikos plytinė siena, probėgšmais sušmėžavusi pakeliui. Čia ji mus fotografuos?! Norėčiau ištarti, kad nuščiuvau, bet, žinia, šventėje dalyvavo ne tik mano moters raudonos pėdkelnės, bet ir pati moteris, tad išlikau solidus, susiturėjęs, abejingas. Kartais man taip pavykdavo.

Rinkomės į restoraną naujai išdygusiame gyvenamųjų namų kvartale. Miegamųjų rajonų gyventojai tuoktuves švenčia miegamuosiuose rajonuose. Stovėjimo aikštelėje košė vėjas rudeniop. Jos plaukų sruoga draikėsi ant tirpių lūpų. Kai atėjo mano eilė fotografuotis, o fotografuotis turėjo visi, jos žandai švelniai raustelėjo ir pasislėpė už objektyvo.

Visą vakarą droviai tupėjome užstalėje dviese. Padavėjas buvo (taip rodėsi) ne iš miegamųjų rajonų, todėl supratingai pildė mano vyno taurę. Aš jam simpatizavau. Išstypęs, geltoni garbanoti plaukai, raginiai akiniai, bohemiškų judesių. Manau, jis man taip pat simpatizavo. Kaip dvi amebos – banginio žabtuose. Nepasigėriau, moteris – taip pat, tik kartą pildamasis kompotą aptaškiau jos raudonas pėdkelnes. Raudona su raudona nesipeša, – bandžiau viską nuleisti juokais. Ji susiraukė tik lūpų kampučiais ir nukulniavo į tualetą. Einam parūkyt? Fotografė kiurksojo stalo gale, pailsusi, atbukusi. Neturiu cigarečių, ir išėjom į žvarbą, nes buvo vasaros pabaiga. Tavo kelnaitės – raudonos. Norėjo supykti, bet glustelėjo keliu, norėjo pliaukštelėti per veidą, bet paliko telefono numerį.

Ant šokių parketo trypė svečiai, dėdė, apsikabinęs keturias ponias, mokė sirtakio žingsnelių. Mano moteris juo žavėjosi: vyras jau brandaus amžiaus, kiek žilstelėjęs, bet vis pasitaiso vešlių plaukų sruogas, dviprasmiškai atsilapojęs baltus marškinius, gyvybingas, charizmatiškas, sąmojingas. Mane kamavo lyg trumpametražio filmo vaizdinys: su pirmaisiais sirtakio akordais užsilipu ant vestuvinio stalo ir palengva, lyg pradedantysis šokių mokinys, lyg nenorėdamas išteplioti baltos staltiesės, į taktą, taisyklingais žingsneliais imu spardyti silkę su morkomis ir razinomis, baklažanų suktinukus su česnakine varške, duonos riekeles su ikrais, visų pamirštas salotas su „Džiugo“ sūriu, liežuvio gabalėlius su majonezu, degtinės išgėras ir brendžio nuopilas.

Kartais elgiuosi kaip gyvulys. Bet dažniausiai mane palaužia kuklus žmogelis viduje.

Sirtakio mokytojas smunka ant grindų. Infarktas. Vėl tarsi trumpametražis filmas, šįkart – jau ne vaizdinys: salėje būtinai atsiranda gydytojas, šoka prie susmukusio kūno charizmatiškai išsitaršiusiais baltais marškiniais, vešliais žilstelėjusiais plaukais. Širdies masažas išgelbėja, kitaip būtų viskas. Balius baigtas, veiduose šokas, jaunoji rauda, ant parketo – jos tėvas. Fotografė raudonomis kelnaitėmis ir tirpiomis lūpomis išėjo per anksti, praleido emocingą reportažą.

:

Ir tada aš nusišlapinau prie Suflerio būdelės. Pati nykybė mums dovanoja metaforas: sufleris – tai titrai aktoriui, ne žiūrovams. Kaunas vidunakty toks tuščias, kad geresnės erdvės nusidaužt – nėra. Jėgermaisteris, alus, absentas, štro, cinamonas titrai kartais vėluoja Po kelių dienų moteriai aiškinu, kad mano žodžius reikia suprast kontekste, kad kalbėjau apskritai, filosofavau, taip sakant, nieko konkretaus apie save titrai išsijungia, kai mes nusišniojam Tada – nei minčių, nei žodžių. Būsena be titrų – tai neviltis. Drybsodamas ant čiužinio su moterimi žvelgiu į dangų. Į parudavusias obelų viršūnes. Lyg naktį būtume nusmigę sode. Ji atsisuka, vypteli: prieš nulūždamas tu vapėjai my dve podvodnyje zvezdy, paskui machen Liebe, machen Liebe. Titrai pasileido keliomis kalbomis titrai maskuoja sutrikimą Atėjęs buto ir čiužinio (bet ne obelų) savininkas teiraujasi, ar niekas naktį nesukando. Nes anksčiau čia nakvojo tokia porelė – dvi moterys – jos ryte pakirdo išbertos raudonų dėmelių. Kur buvo nuslydę jo titrai vakar? kai titrai prašampa, pasipila ašaros Moteris tarsi ištikta šoko: tu sakei, kad vienu metu galima mylėti dvi moteris, tu sakei, kad laisva meilė įmanoma – svarbu žinoti, kad moteris anksčiau ar vėliau sugrįš namo be titrų ne viską suprantu

Priglundu. Dusliai kleketuoja jos širdis. Ieškau jai palyginimo, metaforos. Rytą (koks ten rytas, jei pusę penkių nuėjai gulti, tai pusę devynių tau dar vidurnaktis), taigi rytmetinį vidurnaktį parudavusių obelų sode žadina įkyrus: žvyyyt, žvyyyt, žvyyyt. Taip įkyriai, kad palyginimai patys mane susiranda – užtrauktinis kretinukas čiulba (ar čia čiulbėjimas?). Su kuo palyginti šitą duslų tunksėjimą. Jeigu dabar, užsikvempęs ant jos nuogas, įspaudęs ausį ant krūties, kaip užtrauktinis kretinukas sučiulbėčiau: palieku tave. Kaip dunksėtų jos širdis. Gal iš duslaus pereitų į skardų. Gal pritiltų. Gal sustotų. (Nereikia dramatizuoti.) Geriau paieškok metaforos. Lyg vandeny kažkas sunkiai kvėpuotų. Lyg iš dugno dumblių išnirtų tuklus jūros gyvis. Jeigu ji staiga pašoktų, širdis subėgtų į kulnus, alkūnes, pakinklius, nebespėčiau išgliaudyti galvoje užsimezgusių palyginimų, ji daužytų mano krūtinę kumščiais, ašarotų, keiktųsi, kaip tu galėjai, kaip tu, kretine, galėjai, o aš vis dar galvočiau apie prarastą galimybę ištraukti iš jūros gelmių puikią metaforą. Suprask, suprask mane, palyginimo tavo širdies duslumui nerandu, bet šitai galiu paaiškinti: labiausiai savyje myliu menkystę. Kai ji, išlipusi į krantą, susiraito kokioje pakrūmėje, išsigąstu tuštumos, kyla panika, savinieka. Šliaužiodamas ieškau savo menkystės, kad įsitikinčiau, jog vis dar gyvenu, jog galėsiu glustelėti ausimi prie nuogos krūties, plūstis pažadintas žvyyyt, žvyyyt, lūkuriuoti išplaukiančios iš dugno gėlavandenių pabaisos, nesusivokti, kas čia tarška kaip užtrauktinis kretinukas, kas čia tarška? rimtai, kas čia tarška? tavo telefonas, kažkas tau skambina, kaip gerai, ne, ne, nieko tokio, atsiplėšiu nuo jos krūties, pakelk, viskas gerai, nieko nenorėjau pasakyti.

titrai pasiveja mintis

;

Norėčiau tau parašyti laišką. Galbūt jau galėtum sau kikenti, kad kažkur aplink, probėgšmais susikertančiose tiesėse, yra tipas, sugebantis tiek daug rašyti ir, na, žinoma, nieko nepasakyti. Norėčiau tau parašyti laišką, kikenk, tau tai šitaip tinka, kad varo mane iš proto, atpažįstu nosį, lūpas, akis, kikenk, jei tam tereikia eilėje užsistovėjusių žodžių, aš būtinai parašyčiau, jei tik žinočiau, kokį skyrybos ženklą laiško pabaigoje padėti.

. Jau kelios savaitės šiokiadienių neskaičiuoju jutūbinėmis natomis, kurias kiekvieną rytą gaudavau iš tavęs. Prie gero greitai priprantama. Tai ne faktas, tai fakto nuojauta, tai ne tradicija, tai tradicijos nuojauta, tai ne ritmas, tai ritmo nuojauta, tai ne pažadas, tai pažado nuojauta, tai ne nuojauta, tai nuojautos nuojauta, kuri savaitę ištęsia iki metų, nuojautą ištęsia iki pažado, pažadą – iki ritmo, ritmą – iki tradicijos, tradiciją – iki fakto. Be kurio jau kelios savaitės, ir man nejauku.

, kablelis yra Sutapimų dievo skyrybos ženklas – jis atskiria, bet neišskiria, jis sako, kad viskas tęsiasi, bet jau be tavęs, be tavo įsikišimo, pagal naują logiką, naujas veiksnys ir tarinys, aplipdyti naujais pažyminiais, dar drovingesniais komplimentais tavo lūpoms, nosiai ir akims, kurių neatpažįsta, ir tai – tik į naudą.

: turbūt todėl likome be faktų, tradicijų, ritmo, turbūt todėl pasikliauname vien nuojautomis, kad mano žodžiai, užgaišę eilėje, tokie nukeipę, išgverę, apsnūdę, tokie bergždi prieš tavo rankų mostus ir rūkymo manierą, kad po dvitaškio žinau visus pažadus, žinau visus vardijimus, įvardijimus ir nutylėjimus, ir man jau gėda (nors dvitaškis dar būtų dedamas tik po vieno kito kablelio), kad plūstų nesolidi aistra, gėdingas sutrikimas, dar gėdingesnis suvaikėjimas, galūnių nutirpimas, pusiausvyros sutrikimai, ir vardijimai, ir nutylėjimai, deja, tuo nesibaigtų, kad plūstų solidi ramybė, riteriškas susiturėjimas, garbingas elgesys, perdėtai garbingas elgesys, ir vardijimai tik prasidėtų, bet aš jaučiu, kad tu nenori to klausytis.

; ar bent vienas, baigdamas mokyklą, nutuokia, kam apskritai dedami kabliataškiai? Kas yra taškas virš kablelio? Aureolė? Perdegusi lemputė? Cigaretės įdegis? Įsimetęs pelėsis? Kabliataškis mums nieko nepasako: jis norėtų atskirti, bet viską užbaigia, jis norėtų užbaigti, bet taško nededa. Kabliataškis šmirinėja po plikbarius, nes negali niekada žinoti, kuriais laiptais nusileidęs pajus žvilgsnį, kuris tave ir išskiria, ir pribaigia, o tu tik jauti, kad virš tavęs kažkas pakibo, bet niekaip nesupranti – kas.

Nežinau, kaip apie tave galvoti. Tu tikresnė už kalbą, kuria galvoju, kuria keikiuos, kuria čiuopiu daiktus, užduodu klausimus ir laukiu atsakymo, stabdau laiką ir išsisuku nuo pažadų. Nežinau, kaip su tavim kalbėti. Tu tikresnė už šitą stalą, už šitą kėdę, už šitą puslitrinį stiklą ir smulkią taurę, – dzingt, vėl pritraukei savo taurę prie mano, – už laikrodį, į kurį dėbčioji, už tris italus prie gretimo staliuko, už sniegą, drimbantį kovo viduryje, už Basanavičiaus gatvę, kuri turi viską (nepaminėjai sexshopo, bet gal jis nebeveikia), už antrą valandą nakties. Nežinau, ką tau jausti, tu tikresnė už ryto pagirias, tirpstančiame sniege sušlapusias kojas, vėjuje suskeldėjusių lūpų dilginimą, kaimynų vaiko bildėjimą laiptais, Užupio kalną, Bekešo kalną, Gedimino Kapo kalną, Stalo kalną, už dusulį, kojų nuovargį ir karštį. Tu tikresnė už mano neištikimybes, rypavimus, atsikalbinėjimus. Tu tikresnė už buržujiškai ištroškintą jautieną, raudonas kelnaites ir visus mano prisipažinimus.