Sekant architektūrą
AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ
Pasigavau jį Rūdninkų aikštėje. Maždaug trisdešimties metų, su pabrėžtinai užpakalį slepiančiais, madingai apsmukusiais mėlynais džinsais, juoda striuke ir baltais kedais. Nei aukštas, nei žemas, nei storas, nei plonas. Eidamas nesidairė nei į kavines, nei į parduotuvių vitrinas, bet žvilgsniu palydėjo puošnų Sibiro haskį. Negalėčiau pasakyti, kodėl būtent jis – tiesiog sustojau, įkvėpiau ir nusekiau pirmą pasitaikiusį pro šalį ėjusį žmogų. Užtrukome neilgai, paleidau jį po pusvalandžio, belaukiantį troleibuso į Antakalnį. Tačiau per tą pusvalandį trukusį žaidimą spėjau sužinoti visai nemažai. Svarbiausia, ką supratau, – kad Kristinos Inčiūraitės videofilmas „Sekimas“ (2011) yra labiau apie architektūrinę aplinką nei apie žmones ar jų santykius.
Kristina Inčiūraitė. Susitikimas. 2012. Ekspozicijos fragmentas. Nerijaus Jankausko nuotrauka
Klaipėdos parodų rūmuose šiuo metu veikia menininkės K. Inčiūraitės paroda „Sekimas“. Skoningai eksponuojamoje parodoje rodomi 2 videofilmai, fotografijos ir piešiniai. Neslėpsiu, labiausiai suintrigavo videofilmas „Sekimas“. Kiek trūkčiojantis ritmas, įspūdingas specialiai šiam filmui kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės sukurtas ir atliktas vokalinis garso takelis bei detektyvinė intriga įtraukia ir nepaleidžia. Siužetas paprastas: kamera seka ir fotografuoja tris vyrus. Veiksmas vyksta Lazdynų mikrorajone, kartais persikeldamas į rajonui priklausantį miškelį. Nejauku.
Kaip ir kiekvienas geras meno kūrinys, šis filmas leidžiasi interpretuojamas įvairiai. Vieni akcentuos tai, kad vyrus seka ir fotografuoja moteris, tarsi perimdama iš jų sekimo ir galios mechanizmus. Kiti atidžiau žvelgs į veiksmo aplinką – mikrorajono architektūrą. Ir bus teisūs. Galutinai tuo įsitikinau pati išmėginusi kiek vaikišką svetimo žmogaus sekimo eksperimentą. Sekdamas žmogų, į aplinką pradedi žvelgti kitaip. Pirma, labai erzina visi kiti žmonės, kurie tik blaško dėmesį, užstoja taikinį ar tiesiog trukdo praeiti. Antra, atidžiau stebi pastatų duris – juk stebimasis gali praverti bet kurias iš jų. Apie dairymąsi aukštyn ar kokių miesto puošmenų fiksavimą nėra net kalbos – juos įdėmiau apžiūri per miestą eidamas su atvykusiais iš užsienių svečiais. Ir, trečia, pradedi jautriau reaguoti į aplinkos suplanavimą – susikaupi prieš kiekvieną posūkį, kad iš akių paleistas sekamasis nespėtų pradingti kur už kampo. Žmogaus sekimas mieste – tai architektūrinių pojūčių mankšta, efektyvus būdas pažiūrėti į puikiai pažįstamas gatves kitu kampu.
K. Inčiūraitė rado puikų būdą, kaip kalbėti apie architektūrą tiesiogiai jos nerodant. Būtent žmogaus sekimo intriga priverčia žiūrovą itin dėmesingai stebėti sekamo žmogaus atidaromas daugiabučio laiptinės duris. Tuo pat metu suprantame, kad tik mums, žiūrovams ar praeiviams, tos durys, namo sienos ar langai atrodo visiškai tokie pat kaip ir šalimais esančiame name. Jas kas dieną varstančiam gyventojui šios durys – kitokios. Čia įbrėžtos, ten įlenktos ir štai tada sugirgždančios. Negana to, vienaip jos girgžda saulėtą sekmadienio rytą ir jau kitaip – grėsmingai apniukusį vakarą. Pasakoti apie architektūrą per tikro, gyvo žmogaus buvimą joje bei istoriją – įdomi ir pasiteisinanti strategija.
Antrasis parodos filmas „Susitikimas“ – taip pat apie architektūrą. Filmo siužetas – susirašinėjimas internetinėje pažinčių svetainėje tarp vyru apsimetusios autorės ir panašaus amžiaus moters iš Svetlogorsko. Susirašinėjimas vyksta lėtai, nė viena pusė nekuria dirbtinių dramų. Kalbamasi apie jausmus, vyrų ir moterų santykius, dalijamasi asmenine patirtimi ir tiesiog – gyvenimiškos buities fragmentais. Vėliau, nutraukusi šį kiek romantišką susirašinėjimą, K. Inčiūraitė važiavo į Svetlogorską ir ten fiksavo miesto aplinką ir architektūrą. Žinoma, neišvengiamai galvodama apie tą moterį ir jos gyvenimą bei papasakotas istorijas. Pagrindinis vizualusis filmo motyvas – dar sovietmečiu statytas, šiandien nuvargęs ir apšepęs Svetlogorsko krantinės liftas – dar vienas, trečiasis, šios istorijos dalyvis. Jis pasirodo dviejų moterų pokalbyje, o paskui persikelia ir į ekraną kaip menininkę vizualiai dominantis objektas.
Lėtas filmo ritmas tarsi atkartoja tarp eilučių sklandančią ramią, vos banguojančią susirašinėjimo nuotaiką. Taip žiūrima į namus, kuriuose kitados gyvenai, ar į svetimą miestą, kuriame gyvena mylimas žmogus. Žvilgsnis slysta atsargiai, lyg autorė mėgintų žvelgti į miestą tos, kitos, moters akimis. Kaip ji jaučiasi eidama šia gatve? Apie ką galvoja? Architektūra ir vėl sušildoma žmogaus istorija, o pats filmas – intriga žiūrovui. Abu videofilmai parodoje papildomi ar pratęsiami architektūros laikinumą ar utopijas tiriančiomis nuotraukomis bei piešiniais. Trumpai tariant – K. Inčiūraitės paroda „Sekimas“ pasisekė. Gali būti, kad kai kuriuos žiūrovus ji dar kurį laiką sekios, versdama naujai įvertinti ir įvardinti savo santykį su supančia architektūra bei joje gyvenančiais žmonėmis.
Paroda Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodinėse erdvėse (Didžioji Vandens g. 2) vyksta iki gegužės 6 d.
