Proskyna

RASA JESKELEVIČIENĖ

Slenkantys balti debesys dangsto nuogus kaštonų kūnus. Nuo kaitrios pusiaudienio saulės nesubrendusios dėžutės bumbsi į retą žolę, virsta žaliais ežiais. Balandis pažeme tempdamas sparną staigiais judesiais ryja nubarstytus nuo delno trupinius. Keliuosi nuo suoliuko, palieku jaukų pavėsį.

Parduotuvių vitrinomis slenka skaidrus mano atspindys, slysta pro žydraveidžių manekenų ištiestas laibas rankas. Sustoju. Pirštu perbraukiu per stiklą.

– Pasirinkti, kas teisinga, ar paimti tai, kas lengvai pasiekiama? – klausiu manekeno su šokoladiniu įdegiu, aptaisyto kailiais.

– Jūs man sakot? – iš po lapės uodegos kyšteli smailas snukutis įkypom akim.

– Ne, aš nekalbu su mirusiais, bet už tave pasimelsiu.

– Am, – aplaižo balkšvą savo nosį ir paslepia sidabruotame kailyje.

Atsitraukiu nuo lango. Stikle, lyg dviguboje fotografijoje, mano kūnas praradęs spalvas. Kaklą veržia kruopščiai užsagstytos sagos, visos skirtingų spalvų ir dydžių. Pelenų spalvos plaukai neklusniai draikosi ant veido. Balta rankų oda su iššokusiom pulsuojančiom venom. Ant riešo sugedęs laikrodis. Laikas jį išmesti, bet negaliu, nes niekada nieko neišmetu, kas rytą nustatau reikiamą valandą. Stypsau lyg įkalta priešais savo atspindį. Neišpešioti antakiai nusileidę ant gelstančios odos, ant akių baltymų. Su beprotybe nebūtin prasmenga baimės: numirti, būti mylimai ir nugrimzti užmarštin to, kuris žadėjo mylėti.

Pasuku laikrodžio rodyklę puse ketvirčio į priekį. Užklydę spinduliai – vienas žingsnis iki pažadėtos žemės, kur žydi laukai ir prarastas rojus kvepia pelynais. Aš bėgu, kaip ir jūs, nuo savęs. Naktimis fantominiai skausmai ir netylantis balsas galvoje – „Karalius gimė tam, kad būtų nužudytas“ – nutraukia siužeto liniją. Kasdien perku nuodėmes, užrašytas ant skritulių, iškirptų iš folijos. Jos neklusniai byra sidabru, bet neatperka mano kaltės. Iššliaužiojau dugną. Jis mažai skiriasi nuo padebesių, tie patys daiktai, tos pačios potekstės ir statmenos durų rankenos, apklijuotos kramtomąja guma.

Slenku tolyn išvešėjusių prekybinių santykių kursyvu. Iš pravertų langų sklinda kavos ir rūgštaus vyno kvapas. Durų iškabos kviečia pasinaudoti nuolaidomis: akiniams, paskoloms, batams.

Pėsčiųjų alėją kerta mašinų ūžesys. Sustoju prie šviesoforo. Šalia namas su užrašu „Vaikų pasaulis“. Durys pačios atsidaro. Įeinu. Lentynos nukrautos margais niekučiais, barškučiais, meškučiais. Suku ratu, apžiūriu viską iš eilės, kol priešais mane išsirikiuoja lėlės, mirksinčios didelėmis akimis. Rudaplaukė ryškiom, papūstom lūpom ir parausvintais skruostais nenuleidžia nuo manęs akių. Pakeliu nėriniuotą suknytės kraštą, ji su kelnaitėmis. Pakraipau galvą, jau didelė. Stabteliu prie juodbruvės. Ji nustebusi praveria burną, prisimerkia, ištiesia į mane ranką su mažyčiu geltonu žiedeliu ant piršto. Kas atsitiko pasauliui, nagais gremžiu prakaituojančius delnus. Nusisuku ir nueinu prie lentynos parduotuvės gale.

„Baby born“, užrašas šalia kūdikio, manęs nestebina. Jie nežino, ką rašo ir ką daro, seniai tai pastebėjau. Užmerktos akytės, į burnytę įspraustas čiulptukas retsykiais sujuda. Paimu į glėbį, jis per miegą sukriuksi kažką sapnuodamas. Skubu prie kasos, kol nepabudo. Kasininkė suskaičiuoja ištrauktus pinigus, nervingai nupurto cukraus likučius.

– Perkant tris žaislus taikom nuolaidą, – kibiom rankom čežina plastikinį maišelį ir ištiesia rankas į mano mažylį.

– Nereikia, dar uždus.

– Kas?

Išeinu, neatsisukdama. Atsargiai laikydama mažylio galvytę, patikrinu, ar sausas, ir pasuku į siaurą gatvę. Iki namų dar keli kvartalai. Žinau kiekvieno namo istoriją. Jie kalba išdužusiais langais, apdegusiomis sienomis, kaminais, pamiršusiais dūmų skonį, ir durimis ant surūdijusių vyrių.

Iš pravertos kūdikio burnytės sklinda saldus pieno kvapas. Įtraukiu svaiginantį aromatą. Sustoju prie atvirų durų su iškaba „Konferencijų salė“. Visada čia užsuku, kai prailgsta kelias į namus. Mėgstu klausytis tų, kurie nesupranta, ką kalba. Sėduosi ant raudonu aksomu apmuštos kėdės, patogiai įsitaisau, ant kelių paguldau mažylį, atsagstau marškinėlius, kad neperkaistų.

– Pažinimas yra asmeniškas ir intymus tikrovės patyrimas, – kalba ant pakylos stovintis žmogus.

Aš žaidžiau pagal taisykles, bet pralaimėjau. Mane vedęs neregys neprisipažino, kad paklydom, nužiūrėjo mano seseris. Jos žinojo savo kainą, ne kartą buvo sakiusios. Guodžiausi, kad šifonu pridengtos mano krūtys šildo. Niekada negrasinau neregiui, už dyką pasisotinusiam seserų gerumu, tik kalbėdavau: „Mes gyvensim kartu, kol išauš naktis be dienos ir diena be nakties.“

Vieną paskui kitą atsegu palaidinės sagas. Apnuoginu krūtį ir įspraudžiu kūdikiui į burnytę. Jis godžiai, pasimėgaudamas čiulpia. Susirinkusieji sustingę nenuleidžia akių nuo mūsų, kuždasi sukeldami šurmulį.

– Nesupraskit klaidingai, dėmesio man nestinga, klaidos tapo kūnu. Visi mes sergam mirtimi ir niekas nežino savo valandos, – ištariu ir barkšteliu kėdės atkalte.

Kadaise ši salė buvo bažnyčia su giliomis nišomis ir skliautais tarsi koriais. Dabar baltai išdažytos sienos slepia freskas su šventųjų atvaizdais. Tiršti dažų sluoksniai nepajėgia uždengti linijų ir dėmių.

Lauke saulė pajudėjo tik per sprindį. Sugrįšiu dar nesutemus. Tiesiausiu keliu per ankštus kiemus, per aptrupėjusias tarpuvartes pasiekiu piktžolėm apžėlusį miškelį. Viduryje stovi bronzinis biustas, kasdien nuo jo nuvalau balandžių išmatas. Šioje proskynoje su neregiu buvom vieni, kai aikštingai sučiauptų lūpų tunelyje nuslydo mano šypsena, lyg atidėta pjūtis.

Įeinu pro durų staktą, atremtą į medį. Niekada nesupratau – čia kapinės ar šiukšlynas. Namai – tai ne sienos, kuriomis atsitveriu, ne langas, išpieštas ant trupančio tinko, prie kurio galiu rymoti ir žvelgti į pelynų lauką, net ne durys, pro kurias grįžtu. Namai – metalinė lova, nukrauta dėžėmis nuo bananų. Jose sukrauti nekintantys mano parametrai: barzdaskutės, skalpeliai, žirklės.

Šalia paguldau besimarkstantį kūdikį:

– Tu neužaugsi, būsi rožinis flamingas su viena balta akimi, kita juoda. Vienu metu žvelgsi tik viena akimi, kita sapnuosi mane ir saugosi nuo realybės, tiesiančios rankas iš tamsos.