Prancūzų menininko iššūkis – gintaras

MIGLĖ MORKŪNAITĖ

Paryžietis juvelyras SÉBASTIENAS PARFAIT balandžio 11–17 dienomis Deimantų muziejuje Vilniuje surengė juvelyrikos dirbinių parodą „Gintaras ir deimantai“. Jaunas menininkas kuria darbus remdamasis minimalizmo principais ir naudodamas tik organines medžiagas. S. Parfait darbai kiek primena mūsų šalies menininkės Birutės Stulgaitės papuošalus. Panašumų galima rasti ir dėl medžiagų pasirinkimo (abu jungia gintarą su sidabru), ir dėl kinetinių dirbinių savybių, kurios ryškios B. Stulgaitės kūriniuose ir kurių siekia S. Parfait. Taip pat juos vienija dėmesys ekologijos temoms. Esminis šių kūrėjų skirtumas – formos traktavimas: lietuvė linkusi į abstrakčias, o prancūzų menininkas kuria labiau atpažįstamas formas (kaukolė, Eifelio bokštas ir pan.). Pavyzdžiui, vienas iš parodos eksponatų – auskarų pora, kurią sudaro sidabriniai Eifelio bokšto modeliukai su prikabintu gintaro akcentu. Dviejų skirtingų šalių turistinės kultūros įvaizdžiai, sujungti į vieną, tampa savotiška turistinio žvilgsnio ir vartojimo kritika. Savo kūryboje S. Parfait naudoja ir archeologinių radinių detales arba tiesiog semiasi įkvėpimo iš praeities. Tai akivaizdu papuošaluose, kur naudojamas seniausių lietuviškų pinigų motyvas.

– Juvelyrika domitės nuo vaikystės. Kas turėjo įtakos, kad pasirinkote būtent šią sritį?

– Kai buvau vaikas, mane traukė mergaičių papuošalai, tiek šeimoje – mamos, močiutės, tiek moteriškosios lyties šeimos draugių. Pradėjęs gyventi savarankiškai, žinojau, kad užsiimsiu juvelyrika.

– Kurdamas naudojate organines medžiagas – deimantus, metalus, gintarą. Ar niekad nekilo mintis imtis sintetinių – plastiko, silikono? Šiandieniniai juvelyrikos kūrėjai tai mėgsta.

– Man patinka eiti išvien su natūralumu. Turiu galvoje tai, kas ateina iš žemės. Pavyzdžiui, anksčiau labai mėgau naudoti lavą. Gintaras, įvairių rūšių medis ir dar daugybė medžiagų, kurios yra iš žemės. Tad pernelyg nesidomiu sintetinėmis medžiagomis.

– Tikriausiai žinote, kad gintaras siejamas su lietuviškąja tapatybe. Ši medžiaga tartum vienas iš nacionalinių mūsų šalies simbolių. Kuo ji jums svarbi?

– Kai 2010 metais pirmą kartą atvykau į Lietuvą, į Vilnių, aplankiau Nidą, Palangą. Aš ir anksčiau žinojau gintaro medžiagą, tačiau nė neįsivaizdavau, kad jos galima rasti paplūdimyje, tiesiog smėlyje. Ši medžiaga mane sužavėjo visišku natūralumu.

– Kai kuriate papuošalą, ar galvojate, koks žmogus jį nešios?

– Visada. Galvoju, kaip tai atrodys ant kūno, kaip dirbinys gali judėti ant jo. Įsivaizduoju, sukuriu ir vėliau išbandau ant savo kūno.

– Kas jus įkvepia?

– Visas pasaulis, bet niekada – juvelyrika, gatavi dirbiniai parduotuvėse. Lankydamasis Nacionaliniame muziejuje Vilniuje, radau labai įdomų ir svarbų man kūrinį – seniausius, kiek žinoma, lietuviškus pinigus. Man tai – juvelyrikos kūriniai. Štai kodėl sukūriau šių metų parodos eksponatus.

– Ką galite pasakyti apie dabartinę parodą čia, Deimantų muziejuje?

– Tai lyg iššūkis. Kiek žinau, Lietuvoje žmonės retai domisi gintaru, čia jis siejamas su turistine kultūra. Aš priėmiau šį iššūkį. Pasakiau: gerai, čia nesidomima gintaru, tad noriu sukurti juvelyrikos dirbinių su šia medžiaga. Taip, manau, kad tai iššūkis, nes kai žmonėms kas nors nepatinka, man įdomu sužinoti, kodėl taip yra.

Kalbėjosi Miglė Morkūnaitė