Kamuolys yra apvalus

VYGANTAS VAREIKIS

Pavasarį atgyja ne tik gamta, bet ir tos sporto šakos, kurios yra žaidžiamos lauke. O lauke daugiausia spardomas kamuolys. Futbolas – svarbiausias žaidimas pasaulyje – paskelbus nepriklausomybę Lietuvoje neišbrenda iš nuolatinės krizės. Žemės ūkis atsigavo, baldų, maisto pramonė ir Lietuvos vežėjai užkariavo Europą, krepšininkai yra tarp pasaulio komandų elito, rankininkai veržiasi į elitą, tik futbolas lieka duobėje.

2012 metų Lietuvos futbolo federacijos vadovų rinkimai atrodo kaip farsas. Nacionalinio stadiono griaučiai Vilniuje kontrastuoja su lankytojų apgultu „Akropoliu“, nors turėtų būti atvirkščiai. Kitų Vilniaus stadionų būklė per dvidešimt nepriklausomybės metų beveik nepagerėjo. Byrantis Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadionas nebeatitinka europinių kriterijų. Klaipėdoje per dešimtmetį išnyko du stadionai, nes jų žemė buvo priskirta uosto rezervinei teritorijai ir tapo krovos bendrovių ir terminalų „grobiu“. Centrinis „Atlanto“ stadionas, matęs tūkstantines sirgalių minias, vegetuoja apsuptas uosto krovos kompanijų ir „Klaipėdos naftos“, iš kurių sklindantys kvapai ir kietosios dalelės sportininkų būklės nepagerina. Pats Klaipėdos „Atlantas“ velkasi Lietuvos futbolo čempionato uodegoje, namų rungtynes žaidžia Gargžduose stebint kelioms dešimtims žiūrovų (prieš Antrąjį pasaulinį karą į Klaipėdos kareivinių kiemą pažiūrėti vietos komandų rungtynių susirinkdavo iki 500 žiūrovų).

O iki Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos futbolo komandos Lietuvoje diktavo madas 1925 metais už Bomelsvitės rajono pastatytame stadione. Klaipėdos komanda KSS, 1926 metais sudaryta iš Klaipėdos įgulos ir sporto sąjungos „Šarūnas“ žaidėjų, ne tik tapdavo Lietuvos čempionais, bet ir sugebėdavo įveikti Estijos ir Latvijos čempionus – Talino „Estonia“ ir Rygos „Olimpiją“. 1938 metais stebint gausiam žiūrovų būriui Kauno stadione Klaipėdos futbolo rinktinė, sudaryta iš KSS ir Klaipėdos „Šarūno“ žaidėjų, 4:1 įveikė Amsterdamo klubą „Ajax“. Kai kas gali pasakyti, kad „Ajax“ tada buvo ne tas futbolo pasaulio lyderis, koks yra dabar, tačiau 1938 metais jis buvo Olandijos vicečempionas, o iki karo iškovojo 5 čempionų titulus ir tapo daugiausia pasiekusia Olandijos komanda.

Sovietų laikais Vilniaus ir Klaipėdos komandos sėkmingai dalyvaudavo čempionatuose. Sovietų Sąjungoje sportas nebuvo laikomas profesionalų užsiėmimu, tad žaidėjai spardė kamuolį, bet kartu buvo „įdarbinti“ šaltkalviais, tekintojais, mūrininkais. Komandas tuomet remdavo įvairūs gamybiniai kolektyvai. Taip 1970 metais Klaipėdos „Atlanto“ komandą pradėjo remti Žvejybos laivynas ir prasidėjo šlovingieji laikai SSRS futbolo II lygoje.

Nuo 1970 metų šešis sezonus Sovietų Sąjungos II lygoje vienoje grupėje rungtyniavo dvi Lietuvos komandos – Klaipėdos „Atlantas“ ir Vilniaus „Žalgiris“. 1974 metais „Atlantas“ net aplenkė vilniečius, bet geriausi komandos žaidėjai, tokie kaip Eugenijus Riabovas ar Šendelis Giršovičius, nuolat buvo priverstinai kviečiami į Vilniaus „Žalgirio“ klubą. Partijos nurodymų nepaisyti nebuvo galima.

Rungtynės miesto stadione sutraukdavo tūkstančius sirgalių. Pilni autobusai iš Gargždų, Šilutės, Palangos traukdavo į stadioną, kur tilpdavo dvylika tūkstančių žiūrovų. Stadiono prieigose šnerves kutendavo šašlykų kvapas, ilgose eilėse sirgaliai stumdydavosi prie bilietų, vaikai susijaudinę laukdavo autobuso su žaidėjais, vyrai gerdavo alų ar, kad apšiltų, per rankas leisdavo stipresnio gėrimo buteliuką, kuris krisdavo čia pat po tribūnomis. Vyrai buvo pamišę dėl futbolo, bet moterys gi žino, kad visi vyrai kaip vaikai.

Vilniaus „Žalgiris“ įžengė į SSRS aukščiausiąją lygą, o 1985 metų čempionate Klaipėdos komanda savo grupėje užėmė 1-ąją vietą ir pasiekė išsvajotąjį tikslą – komanda gavo teisę rungtyniauti Sovietų Sąjungos čempionato I lygoje, bet iš jos iškrito kitais metais. Tuo tarpu „Žalgiris“ įsitvirtino tarp geriausių Sovietų Sąjungos komandų.

Devintojo dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungoje stadionai virto politinės kovos arenomis. Vilniaus „Žalgirio“ tribūnose tautinės nuotaikos buvo ryškesnės, tad po rungtynių vykdavo sirgalių manifestacijos. 1990 metais Lietuvos komandos atsisakė žaisti SSRS čempionatuose, o Žvejybos laivynas atsisakė remti „Atlanto“ klubą.

Pradėjo byrėti ne tik stadionai, subyrėjo Vilniaus „Žalgirio“, Sovietų Sąjungos aukščiausiojoje lygoje nuolat užimdavusio aukštas vietas, komanda. Geriausi žaidėjai išsivažinėjo, futbolo sistema buvo privatizuota „majonezo verslininkų“. Retkarčiais blyksteldama Lietuvos rinktinė neprilygo Latvijos, kuri pateko į finalinį Europos čempionato etapą Portugalijoje, ir net Estijos, kuri vos nepateko į 2012 metų finalinį etapą Ukrainoje ir Lenkijoje, pasiekimams. Prisiminimuose liko laikai, kai Vilniaus „Žalgiris“ įveikė „IFK Göteborg“ futbolo klubą, o Klaipėdos „Atlantas“ – Maskvos „Spartaką“. Tačiau nedideliuose Lietuvos miesteliuose, tokiuose kaip Gargždai ar Pakruojis, futbolas tampa vis svarbesne vietos bendruomenės gyvenimo dalimi, tad reikia tikėtis, kad pavasaris ir šylantis oras, būsimo Europos čempionato laukimas sukels optimistines nuotaikas ir vėl sutrauks minias sirgalių į stadionus.

Nes futbolo sirgalius yra ištikimas komandai, jis viską žino: kaip reikia perduoti kamuolį, kaip reikėjo įmušti įvartį, ar buvo nuošalė ir ar teisingai teisėjas skyrė 11 metrų baudinį. Viena, ko nežino sirgalius, – kada jo mėgstama komanda dar kartą susitiks ir įveiks Amsterdamo „Ajax“ ar Maskvos „Spartaką“.

Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“