Kaltė

Laiku ir nelaiku

Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, mūsų protėvių Dievas pašlovino savo tarną Jėzų, kurį jūs išdavėte ir kurio išsigynėte Pilotui, kai tas buvo benusprendžiąs jį paleisti. Jūs išsižadėjote šventojo ir teisiojo, o pareikalavote atiduoti jums žmogžudį. Jūs nužudėte gyvybės kūrėją, kurį Dievas prikėlė iš numirusių, ir mes esame to liudytojai. O dabar, broliai, aš žinau, kad jūs taip padarėte iš nežinios, kaip ir jūsų vadai. Taip Dievas įvykdė, ką iš anksto buvo paskelbęs visų pranašų lūpomis, būtent – kad jo Mesijas kentėsiąs. Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės.

Apd 3, 13–15. 17–19

Tiesą pasakius, net nežinau, kaip turėčiau skaityti šį Petro kaltinimą Prisikėlimo šventės kontekste. Nei vilties, nei džiaugsmo. Tik nuoskaudos ir kaltinimai dėl išsiginto mokytojo, iškeisto į žmogžudį, ir raginimas atgailauti. Ir ką gi su šia kalte, apkartinančia bet kokį džiaugsmą, veikti? Tikrai nežinau, kaip ir to, kodėl būna, kad žmonės taip mėgsta gavėnios penktadieniais, ar bent jau dar visai neseniai mėgdavo (čia primenu jaunimui, kuris dabar auga keistoje, lyg ir patrauklesnę, labiau „prekinę išvaizdą“ prisitaikiusioje Bažnyčioje), eidami Kryžiaus kelią ir giedodami Graudžius verksmus, tapatintis su Jėzaus kankintojais ir budeliais, vudu principu įsivaizduodami, kad vienos ar kitos Jo žaizdos – tai vienų ar kitų mano nuodėmių padarytos. Dar visai neseniai per gavėnią tik ta žinia ir būdavo pranešama – Jis kentėjo dėl mano nuodėmių, ir aš, aš, aš, tik aš kalta(s). Galingas tas kaltės jausmas… Amžiams uždėtas kaip įspaudas, kad niekada nesijaustume išvaduoti iš begalinės, neįsivaizduojamos skolos. Kad ir kiek šiandien matytume bandymų nebematyti, nebepastebėti krikščionybės ir begalinės amžinos skolos / kaltės sąryšio, dalyvaujant džiugiose ir iškilmingose pamaldose, vis išnyra tas pats rūstus išdavystės, kančios ir kaltės veidas. Veidas, ne toks jau retas krikščioniškajame pasaulyje per visą tą ilgą istoriją… Veidas, kuriame taip ir atsispindi šis kaltinantis Petro moralizmas. Taip ir prisimeni Jėzaus palyginimą apie skolą ir meilę, lyg didesnė atleista skola veda prie didesnės meilės… Kaip pažiūrėsi… Argi atleista skola nepalieka pėdsakų, kuriuos tiksliau būtų pavadinti neištrinamu skolos įspaudu, kaustančiu kaip vudu magija, ir žmogus niekada nebesijaučia tikrai laisvas, niekam neskolingas, pats susimokėjęs savo skolas? O tuo labiau tokia primesta skola kažkieno, ko net nepažinojai, kas mirė kažkieno nukankintas prieš du tūkstančius metų. Argi visa skola, kurią turime, nėra tiems artimiesiems ir bičiuliams, mokytojams, auklėtojams, tiems, kurie mums skyrė dalį savo gyvenimo ir laiko, kurių dėka gimėme, augome, sveikome, ragavom gyvenimo skonį, džiaugsmus ir meilę? O už įžeidimus ar kaltes bei padarytas klaidas susimokam „savo kailiu“ ir taip patys save išperkam. Kas pasakė, jog tos nuodėmės, kurias dauguma mūsų darom, yra tokios siaubingos, kad būtume pasmerkti mirti, ir jog vienintelė mums išeitis, kad kažkas kitas tą mirties bausmę prisiimtų? Kur toks žiaurus tironiškas teisynas, už menkiausius prasižengimus reikalaujantis mirties bausmės? Gal Biblija? Vargu. Ji ne griežtesnė nei daugelis kitų civilizuotų visuomenių teisynų. Tai kas gi primetė Dievui tokio tirono, reikalaujančio mirties bausmės dėl menkiausių prasižengimų, elementarių žmogiškų klaidų ir silpnybių, vaizdinį, kuris dažno šizofreniškai tapatinamas su neva „žydų dievu“, nuo kurio tironijos mus neva išgelbėjo Kristaus auka? Visi šie įvaizdžiai – kaip nuodas, apnuodijęs sąmones, kaip šarmas, išplovęs smegenis, kad prarastume sugebėjimą pamatyti, jog niekada tarp mūsų ir Dievo nėra buvę jokių mirtinų kliūčių, kurias reikėtų pašalinti siaubinga kažkieno kito, paties Dievo Sūnaus, mirtimi. Užtenka pasakas pasakoti apie seną nuožmų Mėlynbarzdį ir varyti siaubą bei kaltės jausmą dėl to, kokie silpni ir žmogiški esame.

Vienintelė pateisinama tos mirties prasmė nebent – pačiose evangelijose, kai per Paskutinę vakarienę buvo tariami žodžiai „tai … [naujosios] sandoros kraujas, išliejamas už daugelį“… Naujoji Sandora, daugelį sujungianti naujai žmonių bendrystei, naujai šeimai, tautai per apsivalymą ir mirtį savo ankstesniam gyvenimui, ankstesnei šeimai ir tautai, kad ir kaip kai kam šiandien, kai tiek visuotinio pamišimo ir baimių dėl šeimos ir tautos nykimo, tai atrodytų pasibaisėtina. Bet taip buvo. Naujosios Sandoros bendruomenės kūrė naują Dievo šeimą, kurios nariai vienas kitą vadino broliais ir seserimis, ir naują tautą, krikščionių tautą, Dievo tautą, vienijamą ne savo paveldėto kraujo, bet Kristaus kraujo.

Galbūt Petras tik tą ir tenorėjo pasakyti, kad ir kaip negrabiai jis tai darė, bandydamas sužadinti kaltės jausmą dėl nužudyto „gyvybės kūrėjo“, iškeisto į žmogžudį. Kas nėra taip jau reta, jei laikysime tai metafora kad ir tų pradų, kurie yra mumyse: polinkio į gyvybės nešimą ir polinkio į smurtingą pyktį, kurių kiekvienas randa savo atspindžius, įsikūnijimus kažkur ten, kituose žmonėse. Tuose, kuriems rūpi gyvenimo klestėjimas kituose, ir tuose, kuriems terūpi jų pačių klestėjimas daugelio kitų sąskaita. Ir tada klausimas: ką renkamės?

-akp-