Irano sapnai

SIMONAS NORBUTAS

– Mie-got, bež-džio-nės, mie-got! – prikimusiu bosu skandavo prižiūrėtojas, metaliniu gelžgaliu grodamas grotomis.

Jis slinko lėtai. Liulėjo. Kaip tipiškas jankis – spurgų ėdimo čempionas.

– Į narvus, beždžionės, į narvus!

Putlioje plaštakoje skendo metalinis strypas. Bet viskas čia rodės apgaulinga: storulio putlumas akimoju transformuodavos į plieninius raumenis, vos pasitaikydavo proga ką pritvatinti. O šią pramogą jis mėgo. Tiesa, ji buvo nelegali, reikėjo būti itin budriam ir nepažeisti įstatymų. Visgi čia buvo valstybinis kalėjimas ir įstatymas – nors ir šapelio dydžio – bent jau simboliškai mus gynė nuo tokių mėsingų primatų. Kol kas…

– Ū-ū-ū, ma-ka-kos, gult! Kad nematyčiau po narvus slampinėjant! Trrrrrrr! – komandą užbaigė įtaigiu nervų sekinimo akordu. Išgirdau, kaip jankis nušlepsi, trinkteli durimis, supypsi automatinis užraktas. Tyla.

Apsiverčiau ant kito šono, veidu į kamerą. Gulto spyruoklės sugirgždėjo.

Nepasukdamas galvos, įsistebeilijau pro grotas. Už jų tvyrojo neoninė dulksna. Aitriai žalsva. Iki fluorescencinio koktumo. Flygelio grindys – metalinės, operacinių blizgumo, tad net menkiausi lempų atspindžiai išsiliedavo jose sunkiai nusakomomis chimeromis. Tie optiniai nakties žaidimai priminė Roršacho testus, kuriuos dar užvakar vertė daryti kalėjimo psichiatras. Regis, įsivaizdavo, kad tos idiotiškos dėmės atspindės mano karingą, brutalią prigimtį, atskleis polinkį masinėms žudynėms, kruvinai revoliucijai ar su motinos pienu įsiurbtą aklą neapykantą Vakarams. Kurgi. Mano atsakymai juos neįtikėtinai suerzino. Vardijau vien lotyniškus gėlių pavadinimus, kuriuos išmokau dar vaikystėje iš senelio, turėjusio tris amžinas meiles: sufijų padavimus, Hemingvėjų ir itin retų augalų sodą.

Tokios tad mano intymios – pasauliui pavojingos – asociacijos…

– Ei, Achmedai, nemiegi? – sukvaksėjo balselis iš apačios.

– Kurgi, Poete, kurgi. O tu?

– Žinoma, kad ne, drauge, žinoma, kad ne. Juk pažįsti mane kaip nuluptą, – atsakė Poetas.

Mano kameros draugas priminė vieną artimą vaikystės bičiulį. Šis lygiai taip pat: „Nemiegi, Achmedai?“ Vienas gražiausių klausimų, beje, vienas poetiškiausių. Toks naivus, vaikiškas pokalbio užmezgimo būdas miego metu. Ypač žavingas šiame mūsų steriliame Bauhauzo stiliaus kalėjime. „Ar nemiegi?“ – tarsi koks ryškiaspalvis sukutis morge…

– Achmedai, tu šiandien taip ir neatsakei į klausimą.

– Demokratija yra. Patenkintas? – sukrizenau pro sukąstus dantis.

– Ne, klausyk, aš rimtai.

– Rimtai kaip poetas? Ar nerimtai kaip teroristas? – paironizavau bendradalį ir nusisukau į sieną – nebuvo ūpo veltis į pokalbį. Tik ne šiąnakt.

– Ei! – nenurimo Poetas. – Tu nė kiek nebijai?

Klausimas susigėrė į minkštą gultą ir tapo nebe toks aštrus.

– Ne, nebijau…

Poetas rangėsi, kuitėsi po čiužiniu. Po sekundės išgirdau, kaip brūkšteli degtukas ir jis supapsi cigaretę.

– O aš – žvėriškai. Paniškai. Man net užmigti sunkiai pavyksta. Jei ne tas rūkymas…

Atsiverčiau ant nugaros ir ilgai spoksojau į lubas. Jas jau dengė tirštų dūmų užklotas.

Berniukas dūmijo kaip garvežys, skuodžiantis per ankštą tunelį. Tik, rodės, tas tunelis niekada nesibaigs… Nors dūmai graužė akis, nusprendžiau dar pakentėti. Jaučiaus, lyg ketinčiau atimti iš kūdikio žinduką. Kad būtumėt matę, koks liesutis, persikreipęs, mikčiojantis, nudelbtom veršelio akutėm jis stovėjo prieš tą sunkiasvorį skerdiką, kai vyko supažindinimas su kalėjimo taisyklėmis. Net kelnės sudrėko, kai tas šimto penkiasdešimties kilogramų grizlis ėmė kvėpuot Poetui tiesiai į veidą.

Tiesa, naivu tą procedūrą vadinti supažindinimu su taisyklėmis. Greičiau jau nušvietimas kūno bausmių, kurios laukia pažeidus tvarką. Ir – jokių pasiteisinimų, jokių išimčių.

Kol klaidžiojau po prisiminimų archyvą, Poetas jau traukė penktą cigaretę. Dūmų debesis pamažu ėmė spausti, dusinti. Pamėginau nupūst. Nė iš vietos. Poeto baimės įgavo tankų kūną, visai kaip sargybinio. Bet man jau per daug ir savo nerimo, o čia – dar vaikigalis ant kupros.

– Po velnių, gal malonėtumėte, Jūsų prakilnybe, gal… ma-lo-nė-tu-mė-te bent šiek tiek sumažinti savinaikos apsukas? Pagailėk bent manęs. Juk aš visą gyvenimą troškau nudvėst dujų kameroj. Neatimk iš manęs to malonumo pirma laiko, gerai? – užbaigiau, atskiesdamas priekaištus makabriška saviironija.

– Dujų kamera? O Viešpatie, nejau jie taikys tokius pirmykščius metodus? Kaip kokiems purviniems gyvuliams? – drebančiu balsu pradėjo virkauti mano likimo bendras.

Supratau, kad isteriškos paranojos užspeisti žmonės ironiją ar bet kokį pakaruoklišką humorą, įprastai išsklaidantį baimes, suvokia pernelyg tiesmukai, kone paraidžiui.

Kol kas teks, neišvengiamai teks vaidinti tėvelį ar bent jau vyresnįjį brolį. Ramybės dėlei.

O ir miegai išlakstė. Nusiropščiau žemyn. Prisėdau šalia jaunojo isteriko.

– Nusiramink, brol, nusiramink, perspaudžiau aš su tomis dujomis. Čia toks humoras, supranti, nevykęs juodas humoras. Nieks nieko čia nenuodys. Gi dar nė teismas neįvyko, tad sėdim čia saugūs, – kaip triušiukai skerdykloje. Juokauju, juokauju, – šyptelėjau, berniokiškai bakstelėjau kumščiu Poetui į petį ir pradėjau velti jam plaukus. Toks vyriškas familiarumas visad suartina, prijaukina.

Vaikiščias – išties, jam tebuvo vos dvidešimt vieni – dėkingai šyptelėjo, prisitraukęs apkabino savo liesutes kojas ir, visu kūnu pasviręs link manęs, išplėtė savo milžiniškus veizolus:

– Žmogau, aš juk tik paprastas… vaikigalis. O tas eilėraštis, dėl kurio aš čia, – vienintelis. Visi kiti buvo tokie abstraktūs, pilni metaforų, siurrealistinių vaizdinių. Ir jiems nė motais. Sako: „Nesiteisink. Žinom mes tokius kaip tu. Pradžioje – rašliavos, o paskui veiksmai. Prakeikti teroristai!“ Po velnių, – jis atkišo man savo laibas, aristokratiškas ir nervingai tirtančias rankas, – na, matai, matai juk, žmogau, Achmedai, juk tu pats matai, na koks aš jiems teroristas?! – išlemeno Poetas ir pradėjo plaštakomis trinti kelius.

Prisitraukiau jį arčiau, apkabinau, glosčiau nugarą ir raminau:

– Ša, ša, ššššš… Na, nusiramink. Nieko jie tau nepripaišys. Juk pats sakei – esi tik paprastas vaikigalis, eilinis, stropus literatūros instituto studentas, na, taip, ta jūsų pankiška anarchistinė veikla nelabai tave puošia, bet… Pagalvok, vienas drąsos gestas – dar ne nusikaltimas. Juk tu ne kokia įžymybė, ne koks Nobelio premijos laureatas, kurio žodis ką lemtų. Juolab – skatintų susprogdinti parlamentą ar automatu išguldyti nekaltų mokinukų klasę.

– Bet jie sako, kad mano eilėraštis yra atviras raginimas, tiesmuka terorizmo propaganda.

– Oho, eilėraštis, o tiksliau – išspausdinta bombos gamybos instrukcija pavadinimu „Pražystančios mirties belaukiant“, yra pasaulinė blogio ašis? Na, tai sveikinu tave, mažasis Liuciferi, Pasaulio Valdove, Gyvybės Naikintojau, – ironiją praskiedžiau tokiu minkštu motinišku guodimu, kad Poetas susileido ir nebesiklausė mano žodžių prasmės, o tik lėtai grimzdo į juos, lyg liūliuojamas lopšinės.

Dieve, koks absurdiškas šis atvejis. Apskritai, koks kafkiškas visas tas sumautas… reikalas. Juk įstatymai čia niekuo dėti. Čia tik demonstracija. Valdžios. Galios. Simbolinis žaidimas su nesimboliškai luošinamais gyvenimais.

Žiūrėdamas iš aukštai matai racionalią tvarką, dėsnius, tobulai veikiančią represinę matricą, bet… tokiai jaunai širdžiai, įmestai į pasaulį, suduodama be jokio pasiruošimo, be išankstinio perspėjimo. Ir štai jis jau skęsta… Jam gi visas šis ciniškas žaidimas – vien iracionalus košmaras, kurio neįmanu kontroliuot, minotauro labirintas be išėjimo… Kitomis sąlygomis galėčiau tapti jo mokytoju ir pervesti per tuos pragaro ratus, bet dabar, kai valandos suskaičiuotos… Beprasmiška…

– Žinai, manau, metas užsirūkyti ir man, – atsidusau.

Poetas tirtančia plaštaka atkišo „Teherano“ pakelį. Akylai sekiau kiekvieną vaikigalio mikrogestą – kartais rodydavos, kad jis turi kažkokios vidinės stiprybės visa tai pakelt… Kažkur giliai, kraujyje nusėdusios, snūduriuojančios jėgos… Ištraukiau cigaretę ir nenuleisdamas akių brūkštelėjau degtuką. Šviesoje bandžiau suvokti, kaip toli galiu eiti: guosti, drąsinti ar… sakyti tiesą. Įtraukiau pirmą dūmą.

– Esi jau ne vaikas, mano mielas drauge. Žinai, tu man patinki, o tiems, kurie man patinka, meluoti nemoku. Tad teks išgirsti tiesą. Neguosiu tavęs, bet prašau, maldauju, nepriimk visko už gryną pinigą, tai tik mano pasvarstymai, kurie gali būti ir klaidingi…

– Suprantu, gali būti klaidingi, – pakartojo Poetas, įsispitrijęs į mane lyg avinas į skerdiką: tokiu pasigailėjimo maldaujančiu žvilgsniu, prašančiu anestezijos.

Poetas lėtai lingavo mano tariamų žodžių ritmu, lyg hipnotizuojamas ritmingai galandamo peilio.

Kalbėdamas laikiau plaštaką jam ant kelio ir globėjišku žvilgsniu drąsinau. Matyt, atrodžiau kaip koks prekybos agentas, geraširdiškai ir kantriai mėginantis atversti vėžiu sergantį klientą į tikėjimą keptuvėmis be kancerogeninių priemaišų.

– Artimų įtakingų giminaičių ir draugų tu neturi. O ir valstybė tavęs neapgins. Nes jos tiesiog nebėra. Pššš. Išgaravo lyg lašas vandens keptuvėje. Vadinasi, tave jie nuteis. Bet, bet, bet. Nesijaudink. Tai ne blogiausia, kas gali nutikti… Pasėdėsi keletą metelių ir už gražų elgesį jie tave paleis. Patikėk. Aš žinau jų logiką. O tu elgsies išties gražiai ir pavyzdingai. Ar ne? Būsi kalėjimo pirmūnas: perskaitysi visą privalomą literatūrą, peržiūrėsi visus holivudinius komiksus, kurių herojai įvedinės chaotiškame ir barbariškame pasaulyje tvarką, sužiaumosi visus tau duotus popkornus, kol pamirši gimtinės duonos skonį, ir, galų gale, išmoksi melodingai skanduoti visus jų šūkius apie liberalią ir modernią pažangą. Žinoma, prieš paleisdami, jie išgaus iš tavęs – prievarta ar geruoju, čia jau tavo valioje – pasižadėjimą mesti bet kokią anarchistinę poeziją, atsisakyti bet kokių maištingų – ypač rezistencinių, nacionalistinių – idėjų ir tapti paklusniu naujosios visuomenės nariu. Ir tada tu išeisi, mano brolau. Išeisi pro plačiai atvertus vartus, lydimas malonaus portjė. Jis įsodins tave į naujutėlaitį taksi, ir važiuodamas išvaduoto miesto gatvėmis tu išvysi, kad vietoj demoniškų diktatoriaus ir ajatolos portretų kabo jaukūs ir tave – laisvą naujojo pasaulio pilietį – sveikinantys reklamos skydai: su putliom didžiakrūtėm merlinon ir šauniais vyrukais džeimsais. Ir jau kitą dieną, apsvaigintas rojaus kvapų, pamirši visas savo kvailas ir provincialias idėjas ir įsiliesi į tą entuziastingą new world order garbintojų minią. Ir kiekviena diena tau bus kaip šventė: kviesi merginas į pasimatymus, gulinėsit ant žolytės kur parke, gerdami dietinę kolą arba „Guinness“ alų, ir jūsų jaunų galvų nekvaršins Koranu bauginantys senoliai ir nedrausmins vietiniai imamai. Jūsų nebevaržys nei griežta tėvynė, nei tamsūs papročiai, nei karinga religija, nei giliai tikintys fanatikai artimieji. Nes viso to tiesiog nebebus. Bet vietoj to bus kai kas daugiau, kai kas reikšmingiau – laisvė, demokratija. Taip, teisingai, tokių žodžių tu nebūsi girdėjęs, bet pamažu priprasi prie jų švelnaus skambesio – laisvė, demokratija.

Poetas užmigo. Mano raminantis pasakojimas suveikė it lopšio sūpavimas. Ramus, lėtas, vienodo ritmo sarkastiškas kliedesys. Nekart išbandytas priešnuodis nuo beprotiško nerimo.

Užklojęs berniūkštį, atsistojau ir nepajutau, kaip ėmiau nervingai slankioti po kamerą, nerasdamas sau ir savo mintis tinkamos vietos, vidinio kambario, kuriame jas kaip pasiutusius šunis galėčiau užrakint, lempos, į kurią galėčiau sugrūst tą nepakeliamos beprotybės džiną.

Tokiais kartais kaip šis pasvarstau: ar ne geriau, jei būčiau likęs dirbti tėvo persiškų kilimų parduotuvėlėje vietoj tų prakeiktų mokslų jankių universitete, kurie dabar, kai man reikalingas tvirtas tikėjimas žmoniškumu, man kelia vien sumaištį ir nerimą: esu priverstas stebėti, kaip gražiomis ir iš esmės teisingomis idėjomis prisidengę vagys ir žudikai naikina tai, ką tiek šimtmečių kūrė taikūs ir mokslingi mano protėviai… Ir vien tam, kad iš mūsų žemės gelmių išplėštų auksą, kuris Dievo duotas mums, kad gyventume sočiai, ramiai ir dosniai… didesniam mūsų ir Visagalio Viešpaties džiaugsmui…

Įsitvėriau į grotas ir žiūrėdamas į neoninius grindų atspindžius negalėjau suprasti, kaip jie gali įžvelgti demonus ten, kur jų nėra, kaip jie, nusileidę į savo sielas, ten teišvydo vien tamsą ir mirusiųjų miestus su gatvėse gyvuliškai besikergiančiais zombiais… ir jokios šviesos, jokios gėlės tame liūne, jokios klajoklio dainos tamsos slėnyje; kas su tais žmonėmis nutiko, kad visą pasaulį jie regi kaip medžiojamos mėsos gabalą; bepročiai, alkanosios dvasios, šalia kurių mano gimtojo miestelio minaretas atrodo lyg medis ne iš šio pasaulio, statytas bepročių, nežinia ko, nežinia kam, bevaisė, bežiedė aklų sodininkų išmonė, o tėčio kilimų arabeskos – it kvailio daina, skriejanti kurčiųjų kloniais…

Ne, gana. Man jau per daug tokių sadistiškų paradoksų. Verčiau dar valandėlę pastovėsiu, štai taip įsikibęs į šias šaltas grotas. Vien metalas – aiškus, šaltas, bejausmis metalas. Čia ir dabar. Ir nieko daugiau. Kitaip – išprotėsiu.

Koridoriaus gale supypsėjo flygelio durų užraktas. Naktinis patikrinimas.

Sargybinis švaistėsi žibintuvėliu ir lėtai sliūkindamas žvalgėsi po kameras. Staiga, išvydęs mane, dusliai sulojo:

– Marš į būdą, suknistas šunie, gult!

Šimtakilogramis monstro kūnas vis artėjo, šviesa vis labiau akino.

– Kurčias šunie, trečiąkart nekartosiu – marš į vietą, tu suknistas teroriste. Aš tuoj tau parodysiu, kaip gerbt įstatymą!

Ir štai jis priartėjo. Jutau, kaip pro kiekvieną jo dvokiančio kūno porą veržiasi aitraus prakaito garai ir rangosi it gleivėtos gyvatės po mano sustingusį veidą.

– Vaidini didvyrį, suknistas drąsuoli? Negerbi valdžios? Na, gerai, tuoj pamatysim, iš kokio molio tu drėbtas…

Stojo absoliuti tyla… sunki ir neperregima kaip švinas… viskas aplink sulėtėjo… sustingo… visos mintys susiliejo į dumbliną Roršacho dėmę… pasklido po smegenų duburius it klampi kraujo lava… rodės tuoj neteksiu sąmonės… kažkur pro miglą lyg stebėčiau save iš šalies… iš lubų kampučio mačiau kaip sargybinis talžo mano plaštakas mėšlungiškai gniaužiančias grotas… regėjau kaip suknežinamas veidas kaip jis pamažu… lyg sulėtintoj begarsėj kino kronikoj virsta beforme kraujo ir mėsos mase… tik nepajėgiu niekaip nepajėgiu suvokti ten… aš? ten tas vyras kuris rodos dar ką tik buvo žmogumi… mano jausmai plokšti lyg poliruotas antkapis… aš nebejaučiu aš nebemąstau nebėra ir jokio aš… kažkieno šypsena o gal skausmo grimasa praskrieja virš kameros gultų… iš sienos išnyra senio veidas kiša panosėn margą kilimą… „Sūnau, čia tau…“ iš toli toli atskrieja lyg kalnų aidas sesers kikenimas ankstyvą rytą metas maldai broli metas maldai…

Atsimerkiu. Pro krauju apipiltus vyzdžius matau virš manęs pakibusį ir plyšaujantį mėsos kalną:

– Demokratija! Pamokysiu aš tave demokratijos!

Žodžiai, ištrūkę iš tamsos, lyg iš Hado paleistas juodų balandžių pulkas…