DMYTRO LAZUTKIN. Eilės

ne taip seniai
kai man jau buvo sukakę dvidešimt aštuoneri
niekaip nepajėgiau mesti tą suknistą sportą

o mane dar įtraukė į kikbokso rinktinės sudėtį
manimi buvo pasitikima

ką gi
pasaulio taurė
pamaniau aš
ne kasdien pasitaiko tokia galimybė

ar yra prasmė pasakoti apie tą snukių talžymą be kompromisų
apie garbingą ir ne itin garbingą kovą kiekviename raunde
apie tas beprasmiškas traumas ir apie gydytojus siuvusius žaizdas gyvai be narkozės
kai jiems buvo liepiama siūk

ir dėjau ant tavo išnirimų dėjau ant lūžių
už valandos
man kita kova daktare
padaryk ble ką nors
suklijuok lipnia juosta mano prakirstus pirštus
taip ragino žiūrovai
taip plūdo kraujais turnyro lentelė

bet teisėjai buvo ne mano pusėje
nupirkti parsidavę ar tiesiog išmanę prizinių vietų dalybų subtilybes
ir jau suvokdamas kad galimybių laimėti pusfinalį nėra
treneris šaukė –
kalk jam
paklok jį pagaliau ant grindų

gavau vieną įspėjimą po kito
mėginau pramušti gynybą
remdamasis į alkūnes
mėginau pramušti gynybą
žinoma tada dar negalvojau apie meilę

ir net viskam pasibaigus
jau parėjęs namo
su medaliu už trečią vietą ir suvokdamas
kad galų galiausiai
niekam visa tai nereikalinga
negalvojau apie meilę
ir dar dvi savaites negalvojau apie meilę
tiesiog bijojau pasirodyti mamai
sužeista koja
paslapčiomis nusiimdavau gipsą ir stengdavausi nešlubuoti
pareidavau namo kai visi jau miegodavo arba atvirkščiai
būdavo išsivaikščioję po darbus
kad tik ji nesužinotų jog mane sulaužė

visada baimindavausi ką pasakys mama
(aišku ne taip labai kaip tada kai darėme remontą ir kad užklijuotume tapetus
prireikė atitraukti nuo sienos mano sofą o iš po jos pasimatė keliasdešimt naudotų
prezervatyvų – buvo baisi gėda)
bet dabar
ji būtų labai nuliūdusi ir man norėjosi
kaip įmanoma ilgiau išlaikyti paslaptį

nors apskritai
meilė iš tiesų niekuo dėta
nei rūpestis nei švelnumas

viskas kur kas paprasčiau
tai tik ataidintis balsas
spengianti temperatūra
šiltas vaikystės pienas
ir dar jos lopšinė –

nieko keista
juk jai visada patiko
troškintos smegenys
keptos blauzdelės
parūkyti sparneliai

ir kitos „įdomybės“
kažkodėl ji vadino tai „įdomybėmis“
nors iš tiesų nesuprantu
kuo jos tokios įdomios

galiausiai jis gana greitai susiėmė
išlaikė pauzę tarsi boksininkas po netikėto:) nokdauno
atsitraukė į saugų atstumą
tarp gyvenimo ir trokštamų alkoholio porcijų

ir dar nustojo valgyti mėsą
jį siaubingai pykino
nuo tų visų
troškintų smegenų
keptų blauzdelių ir parūkytų sparnelių

kodėl visa tai pasakoju?

juk tikrai ne tam
kad įtikinčiau save ar ką nors kitą
jog egzistuoja kokie nors universalūs receptai
arba būdai išsikapanoti į paviršių
iš bet kokių pačių nemaloniausių istorijų

tiesiog jei staiga
rimtai nuspręstum tapti vegetaru
o apie tai pastaruoju metu daug kalbama
man atrodo
pakaks savo akimis išvysti
kaip kas nors labai tau svarbus
nužudo tavyje ko nors gyvo dalelę
o tada bus kur kas lengviau
žymiai lengviau

kitaip tariant
galima šiek tiek optimistiškai teigti
kad stebima mirtis
o dar geriau – apčiuopiama mirtis

ne juokais
ar bent jau
pastebimai
priartina mus prie augalų pasaulio

o metų laikas
ir atgijusi garlaivių prieplauka
visiškai niekuo dėti

galiausiai
bet kokią muziką galima išjungti
galbūt tai svarbiausia

štai taip