Apie „Brolių“ reikšmę nacionalinei kultūrai
GIEDRĖ ŠMITIENĖ
Grupės „Skylė“ dvidešimtmečiui, arba Laisvės kovų tema II
Ankstesniame numeryje rašiau apie Kosto Aleksyno parengtą partizanų dainų tomą. Taigi, kai šis tomas buvo bebaigiamas rengti, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute pasirodė Rokas Radzevičius, grupės „Skylė“ įkūrėjas, ideologas ir vokalistas. Jis domėjosi partizanų dainomis. Dainyno tuo metu dar nebuvo. O tai reiškė, kad Rokui teko pačiam kilnoti archyvinę medžiagą, bandant suvokti, kokios yra partizanų dainos.
Radzevičiaus prisėdimas prie partizanų dainų archyvų buvo vienas iš „Skylės“ albumo „Broliai“ rengimo etapų. Šis albumas, skirtas 1944–1953 m. Lietuvos laisvės kovų dalyviams atminti, pasirodė 2010-ųjų pabaigoje. 2011 m. „Brolių“ koncertai vyko didžiuosiuose Lietuvos miestuose, vėliau, regis, penkiose partizanų apygardose. O šiemet pasirodė koncerto DVD.
Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ programą „Broliai“ laikau 2011-ųjų nacionalinės reikšmės įvykiu. Nacionalinė reikšmė šiuo atveju yra susijusi su istorine kultūrine atmintimi, meile Tėvynei ir patriotiškumu. Šie išvardyti dalykai, viena vertus, yra tiesiausiai susiję su lietuviškąją tapatybę palaikančia ir kuriančia nacionaline kultūra. Ir kultūros politikos formuotojai demonstruoja tam skiriantys daugiausia dėmesio. Kita verta, nenustebčiau, jei kas nors pamatęs žodį „patriotiškumas“ jau liovėsi šį straipsnį skaitęs. Šis ir į jį panašūs žodžiai yra praradę turinį. Susidaro paradoksas: meilė Tėvynei lyg ir visiems žinomas dalykas, tačiau nebepatiriamas, neišgyvenamas. Panašu į pasakas apie užburtus dalykus, kurie yra šalia ir kartu lieka neprieinami. Pokario pasipriešinimas – apie jį taip pat, atrodo, tarsi viską žinome, tačiau šį tekstą rašydama dar kartą supratau, kiek daug sąmonėje dalykų, trukdančių šiandien gyvenant remtis istorine to laiko atmintim. Taigi, kaip efemerinis žinojimas, kas yra meilė savo žemei, „Brolių“ albume įgauna kūną, kaip partizanų išgyvenimai grįžta į atmintį?
Apie sudėtinę estetinę vertę
Pirmiausia apie koncertinę formą, džiuginančią, net stebinančią sudėtine kokybe. Be abejo, „Brolių“ programos branduolys – 20 tarpusavy susietų dainų. Tačiau „Broliai“ – tai ne tik dainos, ne tik tai, ką kuria patys, Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“. Išskirtinumo suteikia styginių kvartetas ir choras „Bel Canto“. Styginių skambesys išgrynina kuriamas jausmines būsenas. „Bel Canto“ vyrų balsai, jų unisonas, asocijuojasi su partizanų būrio balsu, o vizualiai patiriamos juodos vyrų figūros scenos gilumoje atrodo kaip partizanų apygardų vadai, kuriems skirta viena albumo dainų.
Viso koncerto metu matome videoinstaliacijas. Medžius, mišką, drėgmę, miško upę, tvirtus belapius kamienus. Minimalistinės stilistikos instaliacijas, šviesų judėjimą bei dainas sieja viena nuotaika ir vienas ritmas. Videoinstaliacijos medžiai pereina į juodus nusigręžusius „Bel Canto“ vyrų kūnus. „Už medžiais pavirtusius“ – viena iš albumo dedikacijų.
Programos pabaigoje videoinstaliacijas papildo nematomos rankos vedžiojama linija, išpiešianti tradicinį pasaulio medį. Ši gyvybės linija prasideda Aistės rūbų raštuose koncerto pradžioje. Rūbai – visų, bet labiausiai Aistės – taip pat kūrinio dalis. Nuo siuvinėto palto, pokariui būdingų galifė kelnių iki baltos lengvos suknelės. Minimalistinė vyrų rūbų puošyba suima semantiką nuo miškuos besidraikančių voratinklių iki žaizdos.
Kaip jau supratote, koncertui būdingi asociatyvūs perėjimai iš vienos medžiagos į kitą. Neįprastai daug susiklausymo ir bendro darbo ženklų. Taip ir norisi čia išrašyti visų kūrusiųjų vardus. „Broliai“, neremti jokių programų, tapo ir socialiniu įvykiu, prasitaria Rokas. Savanoriškai sutikę bendradarbiauti skirtingų sričių žmonės, rodos, tik ir laukė šios galimybės.
Visi dalyviai turi slapyvardžius kaip partizanai kadaise. Rizikinga, sakyčiau, taip mėgdžioti. Tačiau vėl šiuo atveju slapyvardžiai taip atitinka žmones, kad, regis, galėtum priskirti „savininkams“. Net tokios smulkmenos buvo daromos neatmestinai.
Sunkiausias klausimas, iš kur atsirado vienijantis tikrumas. Partizanų tematika ne tik įpareigoja, bet ir lengvai pasiduoda spekuliacijoms; projekto kūrėjai turėjo tai jausti. Instaliacijas kūręs Laurynas Rekys sako, kad ši baimė nyko išgirdus pirmuosius dainų variantus, o vėliau daug klausant, gilinantis darėsi visiškai aišku, kad „tai tikrai yra švaru, tyra, tai tikrai reikalinga“.
Strategija
Prie laisvės kovų buvo galima grįžti skirtingiausiais keliais. Padirbėjęs dainų archyve, Rokas galėjo tiesiog perdainuoti partizanų dainas. Tokių darbų turime – Mariaus Jančiaus sudaryta partizanų dainų kompaktinė plokštelė „Už laisvę, Tėvynę ir tave“. Vizualinėje srityje panašiai dirba Kęstutis Grigaliūnas, šiemet apdovanotas Nacionaline premija. Jis perfotografuoja pokario aukų nuotraukas, atspaudžia jas šilkografijos technika, ranka užrašo biografiją ir taip suveda mus su žuvusiais.
Partizanų dainos laiko nenugludintos, neišpuoselėtos. Rokas nesiėmė jų kartoti. Ir apskritai neapsiribojo pažintimi su dainomis. Jo akiratyje – partizanų leidiniai, dienoraščiai, dokumentinė medžiaga, taip pat gyvi pasakojimai, realios žeminės, pirmieji archeologiniai jų tyrimai. To nesimato albume, bet būtent tai leido suvokti pasipriešinimą kaip istorinį reiškinį, susidedantį iš atskirų daugialypių patyrimų. Neatsitiktinai minimi konkretūs žmonės: Lionginas Baliukevičius, Zofija Striogaitė-Žilienė, Diana Glemžaitė, apygardų vadai, priėmę 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją. Įsigyvenant į atskirus gyvenimus, išlikusius tekstus, patenkama į to laiko žmogaus patirties plotmę. Taigi „Brolių“ albume istorija yra individualizuota, patiriama. Rokas ir jo bendraminčiai kartoja ne tekstus, bet patį laiką, jį suvokdami ir rasdami jam savo žodžius. Tuo šis albumas skiriasi nuo kitų, kad ir Vytauto V. Landsbergio „Trylikos brolių“.
Praeičiai reikia suvokiančios sąmonės – lauko, kuriame buvę įvykiai galėtų išsilaikyti ir tęstis. Taip gyvuoja kultūra. O raidiškas kartojimas veikiau stelbia atmintį, nei ją palaiko.
Apie juos ir apie mus
Klausant „Brolių“ dainų, dabartis ir praeitis susiglaudžia.
Miglos takais parbridę Žirgai pašauti tyliai Bijūnų kvapą geria.
„Per brolių galvas“
Parbrenda žirgai, kurie yra pašauti. Pašauti anksčiau, parbrenda dabar, esamuoju, mūsų, laiku. Sužeisti, o gal ir mirę nuo žaizdų, jie pareina į mūsų sąmonę, į mūsų suvokimą pirmąja albumo daina. Muzikinė pradžia stiprina išryškėjimo migloje įspūdį.
„Žalios dainos“ subjektas „mes lietuviai“ apima tuos, kurie buvo miške, tuos, kurie dainuoja, ir tuos, kurie klauso. Jo neįmanoma aiškiai lokalizuoti. Vienas mes neišvengiamai yra per kitą mes; partizanai per dainuojančius, dainuojantys per partizanus. Daina „Pinavija“ dainuojama už kritusius. Tačiau netikėtai pereinama į mūšio dabartį: „Oi vija pinavija, / Visą naktį kulkom lyja / [...] / Oi vija pinavija, / Neisim, broliai, į vergiją.“ „Priesaika“, atvirkščiai, pradedama partizano balsu: „Aš nekraujuočiau, aš nekariaučiau, / Jei ne tos girios, jei ne tie paukščiai“, o baigiama žiūrint į partizanus iš dabarties: „Argi būt kritę, jei nemylėję, / Už žemę, kurioj mes visi prasidėjom?“
Tokia mūsų ir jų sampyna yra strateginė. Ji būdinga visų albumo autorių tekstams. Tai bandymo suvokti raiška.
Pasijos lygmuo
Šis albumas nėra epinis pasakojimas apie partizanų gyvenimą – išėjimą į mišką, ryžtą kovoti, paliktus artimuosius, mylimąją, mūšius, bendražygių mirtis. Jis kuria partizanavimo pasiją, atidengia daugialypius išgyvenimus ir įtemptas emocijas.
Tai dainos apie tai, kaip jaustasi, sakykime, kad ir išdavystės situacijoje, kuri, anot Roko, svarbi albumo dramaturgijai. Albume nėra jokių užuominų, kas ką ir kaip išdavė. Bet klausiama, koks jausmas yra išduoti, kas lengviau – išduoti ar mirti („Aštuoni karžygiai“). Išdavystė pasirodo kaip pakandantis šaltis – speigas gegužy, kaip pasaulį apimantis liūdesys. Tai pirmiausia širdies skausmas. Išties gal ne tiek baisu buvo mirti, kiek skaudu mirti išduotam.
Nuogą širdį skaudžiai bado Išdavikas pirštais ledo.
„Stelmužė“
Pasijos lygmuo kuriamas neįvardijant emocijų, kas jas savaime redukuotų. Kalbama apie išėjimo ginti šalies jausmą, kuris įima ir ryžtą, ir abejojimus. Tiesmukai neminima nei meilė, nei drąsa. Nebijoma jausminės kaitos. Atskleidžiama, kaip senka jėgos ir vėl kyla laisvės ilgesys. Nenutylima ir baimė, klausiama, kas yra baisiau – bijoti mirties ar pati mirtis („Aštuoni karžygiai“).
Karas taip pat pateikiamas kaip pasija. Leidžiama pajusti jo realybės kietumą. „Geležinių pievų“, „geležinių rūtų“ vaizdiniai verčia suvokti, kaip tas, kas neseniai buvo gležnas ir lepus, kare tampa tvirtas, geležinis.
Pievos stiebės kur šilkinės, Žydi rūtos geležinės.
Nauja jėga atgimsta, atrodytų, semantiškai iki dugno išsemtos rūtos. Ne veltui Vytautas Landsbergis savo rašinį apie „Skylės“ koncertą pavadino „Žalia rūta geležinė“.
Kovoms skirtas albumas pilnas širdgėlos, kuri apima visą pasaulį. Pievos pražilusios, Dievas pravirkęs, rasos sūrios, saulė šalta („Stelmužė“). Žemė nuplikusi, naktis iš širdgėlos nupinta („Dubysa“). Širdgėlos tyrumą užtikrina tai, kad ji išgyvenama nepasiduodant. Gretos retėja, mūšis pralaimėtas, o karą ir toliau norima laimėti.
Sukurtas stiprus pasijos lygmuo atskleidžia partizanavimą iš vidinės perspektyvos. Albume girdimas emocijos daugialypumas. Gyvas nervas, gyvas pulsas. Nėra kategorizuojama. Nėra kalbama ir apie meilę Tėvynei. O, pasirodo, ir nereikia atskirai apie ją kalbėti. Meilė Tėvynei atsiranda tarp dainuojančių ir klausančių, jutimiškai suvokiant pasakojamą istoriją.
„Žaliašvarkiai, randuoti, drevėti“
Partizanų ir medžių paralelė ar net tapatybė, jau kadaise pasirodžiusi Justino Marcinkevičiaus eilėse, naujai kartojasi Rimvydo Stankevičiaus „Žalioj dainoj“. Žalias medis ir žalias brolis. „Žaliašvarkiai, randuoti, drevėti“ – vienas žodis labiau tinka medžiui, kitas labiau žmogui, bet jie pateikiami neskirstant, lyg tarp jų nebūtų ribos. Brolių mintis su medžiais jungia santuokos saitai: „Mūsų mintys kaip nuotakos išteka / Užu medžių, tvirtų, tartum žmonės.“ Galima galvoti, kad toks žmogaus ir gamtos artumas lietuvių poetinei tradicijai labai įprastas, tačiau partizanų atveju gamtiškumas yra naujai motyvuotas – jis išryškina gyvenimo miške kasdienybę, jų žiemas vasaras ore.
Miškas partizanams yra pagrindinis, jei ne vienintelis sąjungininkas: „Jei mums gūdūs miškai nepadėtų, / Ar mes šalį nuo priešų apgintumėm?“ („Žalia daina“) Gamta supa, gamta guodžia. Akmenys broliai, samanos sesės, sūnus lietus („Paskutinė kulka“, „Klajūnė“). Vėjo pirštai užgesina žaizdas („Broliai aitvarai“).
Kas gi paukštį priglaus, Apkabins ir nupraus? Gal tik pirštai lietaus… [...] Kas sušildys sparnus, Jei ne brolis dangus?
„Kas gi paukštį nupraus?“
Videoinstaliacijos sustiprina gamtos kitoniškumą. Medžių kamienai jose tvirti, bet drėgni, miškas tamsus, šlapias. Būtinybė slėptis miške, sutapti su juo – tai nauja miško semantika, pastebėta ir Indrės Šerpytytės. Jos nuotraukų cikle „Miško broliai“ partizanų nėra, tik juos slepianti miško tankmė.
Su gamta susipina ir pats karas. Jo ženklai dažnai pasirodo kaip jos dalis. Kulkom žydi linai („Stelmužė“). Kulkom lyja lietus („Pinavija“). Karo „gamtiškumas“ atskleidžia jo buvimą labai arti žmogaus. Jis nėra ir negali būti prijaukintas, bet albumo tekstuose tiksliai pagautas karo buvimas čia pat, jo buvimas kasdien ir tam tikras pripratimas prie jo. Kulkos – dukros: „Klajūnė prijaukinus šalnas / Gano švino dukras – kulkas.“ Kulkos yra taip arti, kaip arti būna vaikai. Tačiau tai švino dukros – kietos, šaltos, kaip ir geležinės rūtos.
Beje, kulkų lietus pasirodo kartu su Jono Biliūno Joniuko iš visos krūtinės plėšta eilute, pasikartojančia Marcinkevičiaus vaikų poemoje. „Oi vija pinavija, / Visą naktį kulkom lyja.“ Šiom refreninėm eilutėm vienoje pirmųjų albumo dainų skamba kario žvalumas ir kartu skaudi tolesnės sekos nuojauta, galbūt sustiprinama ir atminties, kaip graudžiai smagus Joniuko dainavimas baigėsi.
Ar tai heroizacija?
Yra įspūdingų pasipriešinimo pradžios nuotraukų, kuriose partizanai su karinėm uniformom. Šios nuotraukos, eksponuotos pristatant Lietuvą Frankfurto knygų mugėje, imponuoja visai Europai. Tačiau jos nenaudojamos nei „Brolių“ videoinstaliacijose, nei knygelėje prie CD. Ir neatsitiktinai.
V. Landsbergis „Brolių“ albumą vertina kaip išsiskiriantį paplitusios deheroizacijos kontekste. „Brolių“ skirtumas yra akivaizdus. Tačiau ar tikslu būtų jų atveju kalbėti apie heroizaciją? Heroizavimas ideologizuoja, o ideologija iš principo redukuoja, susiaurina reikšmes.
Nors kelis kartus minimi karžygiai, kartą – milžinai, albumas netelpa į herojų ir antiherojų perskyrą. „Brolių“ atveju padaryta kur kas daugiau, nes juntamas šaltis ir šiluma. Neieškoma herojų. Nėra herojinių scenų. Nėra mūšio. Bet yra daina „Prieš mūšį“ apie tai, kokia ryški paskutinė minutė, apimanti norą gyventi ir nebaimę mirti. Kalbama iš atskiro žmogaus patirties, suvokiant, kad net ir kare jam kvepia rytas ir girdisi paukščio balsas.
„Aš nekraujuočiau, aš nekariaučiau“ – ši Rimvydo eilutė gal geriausiai paaiškina tai, ką noriu pasakyti. Iš kariaujančio nesąmoningai tikimės nemirtingo didvyriškumo, o čia mums sako, kad kariauti – tai lieti savo kraują. Toks tiesus, natūralus kariavimo ir savo kraujo suvedimas trikdo nemirštančių TV herojų užliūliuotą sąmonę.
Beje, ir priešas nėra nugalimas: „Tie kur šalį mūs puolė – prapuolė“ (dar viena puiki Rimvydo eilutė). Užčiuopiama žmogaus jausena, kai nepalūžtama, nors kiaurai viską persmelkia klausimas:
Pralaimėjus mūšį, Kaip laimėti karą?
„Akmenų kareiviai“
Tendenciją atskleisti karą kaip realiai išgyvenamą stiprina moters linija. Ji susidaro ne tik dėl to, kad moterys būdavo partizanų ryšininkėmis. Albumui strategiškai svarbūs moters, tiesiogiai nedalyvaujančios mūšiuose, išgyvenimai. Neatsitiktinai iš autentiškų pokario tekstų pasirinkti du eilėraščiai, abu parašyti moterų – nežinomo likimo Laukinukės ir jaunutės partizanės Dianos Glemžaitės, studijavusios literatūrą ir tapybą.
Net keturiose albumo dainose kartojasi rūpestis, kas priglaus, kas apkabins, kas nuplaus, pasirodo motinos ir auginamo sūnaus motyvas („Karingei augo“). Moters balsu palaikoma. Be perstojo kartojamu prašymu neužmerkti akių stiprinama sąmonė, valia. Jei, iš paskutiniųjų stengdamasis, neužmerksi akių, išsilaikysi: „Nepalies širdužės švinas, / Tik nemerk akių.“
Kuriant moters liniją itin svarbus vizualinis ir dramaturginis Smilgevičiūtės vaidmuo scenoje, dalies dainų skambėjimas moters balsu.
Albumo dramaturgija
Pirmą kartą klausant atrodo, kad „Broliai“ pasibaigs Gedimino Žilio rauda ir besidraikančiu užgesusios žvakės dūmu. Tokia šios istorijos pabaiga. Toks mūsų pasipriešinimas. Išsklaidytas. Bet scenoje pasirodo Aistė balta lengva suknele, o videoinstaliacijose balta linija pamažu išvedžioja pasaulio medį:
Vėjo pirštai užgesina žaizdas, Nieks nemiršta, kas bučiuoja žvaigždes. [...] Žydi debesų takai ašarom praminti, Žengia broliai aitvarai, nugalėję mirtį.
„Broliai aitvarai“
Neužbaigiant rauda, sukuriama tikroji albumo dramaturgija. Ir dar daugiau. Parodoma, kaip istorija tęsiasi. Koncerte po raudos skamba net keturios dainos (CD dvi). Ką reiškia toks dramaturginis planas?
Pasibaigus karui žmonių atmintis saugojo partizanų dainas – kalbu apie folkloro klodą – beveik 50 metų. Jos buvo jų realybės dalis, mieganti laisvės sėkla. Nesunku suvokti, kad šiomis dainomis pasipriešinimas tęsėsi. Įdomu, kad ir patys partizanai nujautė tokią galimybę. Tuo trumpu istorijos tarpsniu formavosi tradicija sukurti eilėraštį už žuvusįjį. Tų, kuriems geriau sekdavosi eiliuoti, buvo prašoma parašyti. Akivaizdu, kad partizanai juto po mirties liekančio teksto prasmę. Tad mirtimi nesibaigianti „Brolių“ dramaturgija nėra nei misterija, nei mistifikacija. Ji rodo, kaip istorija gali tęstis atmintimi.
Žuvo ne veltui – spontaniškai pagalvojau pasibaigus koncertui. Tačiau argi gali albumas motyvuoti partizaninį karą? Norėčiau grįžti prie Glemžaitės eilėraščio „Nebelauki manęs“, kurį Rokas pavertė viena gražiausių albumo dainų. Tai moters parašytas partizano atsisveikinimas su mylimąja.
Nebelauki manęs, nebelauki daugiau, mylimoji – Jau ne man šilas oš ir pavasarį paukščiai dainuos. Mano dienos naktis, mano naktys dienas prarymojo, Mano saulė tamsybės nuskendo šešėliuos liūdnuos. [...] Ak, brangi! Tai praeis, kaip speiguotosios žiemos praeina. Šviesi laisvė išauš ir iš naujo gyventi prikels. [...]
Žemė bus laisva, nors ir ne mums. Girdime du likimus: trumpesnį, savą, ir ilgesnį, savosios žemės. Nebelauki manęs, nebegrįšiu daugiau ir kartu sakoma: tai praeis, šviesi laisvė išauš. Gebėjimas apimti daugiau nei savo gyvenimą, pasak Roko, „bučiuoti žvaigždes“, leidžia nepasibaigti mirtimi. „Tų, kam lemta nuo meilės sudegti, / Niekada nenukausi kardu“ („Aštuoni karžygiai“). Tačiau reikia kažko, kuo galėtum likti. Prisiminimo, dainos. Glemžaitės poezijoje tai aiškiai suvokiama:
Šviesi laisvė išauš ir iš naujo gyventi prikels, Ir dainuosi tada apie mus Tu gražiausiąją dainą Ir už mus su Tavim kartu žemė laisva pasimels.
Reikia dainos, kad nebūtų per sunku ištarti: „Pro granatų kauksmus ir mirties šūvių klaikųjį šokį / Nebegrįšiu daugiau, nebegrįšiu, mieloji, jau aš.“ Šitą dainą ir padainuoja visi projekto „Broliai“ dalyviai. Dainą, kurios buvo tikimasi. Būti dainuojamam, tęsiamam – būti kitam suvokiamam. Tai rodo, kad tas ilgesnis, savosios žemės, likimas tebeegzistuoja.
Apie poreikį ir kultūros apykaitą
Klausytojų atoveiksmis rodo, kad „Broliai“ buvo laukiami. Žmonės buvo pasiruošę išgirsti ir suvokti. Šis projektas suveda su pokario laisvės kovomis. Kuria gyvą empatišką santykį su partizanų istorija. Kodėl to laukta?
Dabartinių vaikų seneliai augo pokariu. Augo laiku, kai aikštėse gulėjo išniekinti kūnai. Jei jų ir nematė, įtampa tvyrojo ore. Šiandieninis jų neryžtingumas, baimės, net meilė turi buvusių išgyvenimų žymę. Sovietmetis, visomis jėgomis teigdamas, kad iš šios kovos nieko nebuvo ir nebus (arba kad jos iš viso nebuvo), ne vienam šio laiko išgyvenimus pavertė traumine patirtimi. Tik atrodo, kad šie dalykai yra toli. Jiems skirti vos keli tyrimai. Nežinau, kas ir kodėl palaiko jų buvimą nuošalėje. Tariamai jau ištyrinėta, išsiaiškinta. O iš tiesų tai ir medžiaga dar nebaigta rinkti. Atrodo, sąmoningai skatinamas požiūris, esą partizanavimą sunku atskirti nuo pokariui būdingos sumaišties, atskirų plėšikavimo, banditizmo atvejų. Pamažu į šį unikalų istorijos laiką atsigręžia menininkai. Beje, neproporcinga dalis pokario tematikos darbų kuriami emigrantų arba imigrantų – Antano Šileikos romanas „Pogrindis“, Vinco Sruoginio ir Jono Ohmano filmas „Nematomas frontas“, Šerpytytės fotografijos, Ohmano dokumentiniai filmai etc. Galima galvoti, kad užsienio auditorijai ši tematika įdomesnė nei mums, tačiau kartu akivaizdu, kad čia gyvenantiems autoriams sunkiau apie tai kalbėti. Gal tik V. V. Landsbergis yra „etatinis“ šios temos gvildentojas. Estezinis meno grįžimas prie šių klausimų yra reikalingas; jis taiko, gaivina, o kartu ir saugo istoriją bei atskirą patirtį. Atrodo, lyg klausydami „Brolių“ žmonės kažko atsikrato, kažką susistato sau į vietas, – sako Aistė.
„Brolių“ koncertas kuria ne tik mūsų santykį su tuo, kas buvo, bet ir ne mažiau reikalingą santykį su dabartimi. Rokas ganėtinai keistai apibūdina dainų žodžių autorius – Rimvydas kalba tiesiausiai, Aistė daugiau simboliais… Juk turėtų būti atvirkščiai: poetams būdingi tropai, netiesioginė kalba. Akivaizdu, kad yra susidariusi keista padėtis: pasakyti „mes – lietuviai“, ką padaro Rimvydas, nėra paprasta. Tokie žodžiai nėra girdimi, nėra savaime aiškūs, galų gale nėra saugūs. Jų prasmei reikia sukurti erdvę. Reikia galios jiems ištarti. Poeto, „Poezijos pavasario“ laureato kalbėjimas „tiesiai“ yra simptominis. Rodo sueižėjusį, istorinės atminties ir dabarties stokojantį santykį su savo tautybe.
„Skylės“ pasakojimas apie pasipriešinimą leidžia suvokti, koks buvo to laiko žmonių santykis su tam tikrais dalykais – žeme, Tėvyne, savo gyvenimu ir mirtimi. Kalba apie žmones, jų neįtikėtinus patriotinius išgyvenimus, neprisirišdamas prie konkrečios politinės situacijos. Tai, kad šis albumas yra apie žmones, apie patriotiškumą nemanipuliuojant jokiom ideologijom, kaip taikliai sako Kęstutis Drazdauskas, „Skylės“ fleita, daro albumą universalų ir vertingą. Šiandien, kai matome valstybę kaip butaforinį projektą, „Broliai“ moko nenusivilti, nes valstybė – ne vien institucijų sprendimai.
Stankevičiaus „Priesaikoje“ girdimi žmogaus, išeinančio į mišką, motyvai. Jei ne tos girios, jei ne tie paukščiai… jei ne mėnulis… jei ne girgždėjimas svirties... Jų sąskambiai artimi pogrindiniams Glemžaitės eilėraščiams:
Vai, kad ne tas klevas tėviškės palaukėj, Ne žali arimai, ne baltieji sodai, Ar tu būtum ėjęs čia, kur nieks nelaukia…
Išeinama kovoti, atrodytų, dėl labai paprastų dalykų. Tačiau nenuperkamų ir neįgyjamų, galinčių atsirasti tik iš konkrečios patirties. Rimvydas užčiuopia jutiminį gyvenimo pagrindą. Jutimiškumą, dėl kurio vieta tampa nepakeičiama. Tik ši žemė, ši šviesa, šis vėjas. Vienatinės vietos pojūtis labiausiai sutelktas eilutėje: „Ar ne lietuviškai paukščiai čia suokia?“ Ji leidžia pajusti, kad viskas, kas yra čia, ir yra lietuvybė. Iš dalies tą patį sako Rokas, po albumo pristatymo klausiamas, kas yra patriotiškumas. Didžiausias patriotiškumas – vertinti tai, ką turime. Sustoti, įsiklausyti, įsižiūrėti, pasitikėti. Patriotiškumas, Tėvynės suvokimas kyla iš savosios vietos, iš ypatingo jos pajutimo. Juk Tėvynė mūsų patirtyje neturi apibrėžtų kontūrų, ji nėra dalykas, kurį galėtume pamatyti akimis ir kitam rankos mostu parodyti. Tėvynė – tai tam tikras to, ką galime matyti, justi, liesti, patyrimo būdas. Gali girdėti paukščio giesmę, bet gali girdėti jį lietuviškai suokiant, ir tada girdėsi Tėvynę.
„Broliuose“ pasirodantis estezinis santykis su savo žeme yra vienas esminių lauktųjų, reikalingųjų dalykų. „Už žemę, kurioj mes visi prasidėjom“, paskutinė Stankevičiaus eilėraščio eilutė, – viena iš albumo dedikacijų. Albumas skiriamas kovojusiems ir tai, kurioje gyventa, už kurią kovota, tai, kurioje mes gyvename, kuri sieja juos ir mus.
Rimvydas, vertindamas šį albumą, pasako tai, ką, matyt, junta ne vienas: „Man ramiau, kai šitas albumas išėjo [...].“ „Man ramiau“ jis pakartoja tris kartus. Tai, kas ramina, iš esmės yra tęstinumas: „Mes žinome, kas buvo miško broliai žaliukai, mes žinome, kas esame mes, mes dar bent jau punktyrine linija žinome, kas yra Lietuva ir kas yra lietuvybė.“
Tebegyvuoja nuostata, kad menas, kūriniai turi būti „atšokę“ nuo gyvenimo ir nuo žmonių, tai lyg ir meniškumo kriterijus. Tebėra gajus kultūrinis individualizmas – galiu būti labai svarbus kultūrai, bet iš nieko neišaugęs ir į nieką neperaugantis. Tačiau, anot Martino Buberio, kalbančio apie kūrybingą visuomenę, kultūra tampa tik tai, kas patenka į kultūros apyvartą. Kas tęsia ir numato, kas, kaip „Broliai“, atspėja dar neįvardytus lūkesčius, sieja mus su atmintim, sava erdve ir pačius su savimi.
Mano rašymas apie pernykštį kūrinį turėtų rodyti ne tik tai, kad esu ne iš greitųjų, bet ir tai, kad „Broliai“ turi išliekamąją vertę. Roko muzikos kūriniai stereotipinėje lietuvių sąmonėje nepriklauso kultūros centrui. Aptartas „Skylės“ kūrinys, jo tematika ir jos iškėlimo būdas rodo, kad rokas yra lygiavertė kultūros dalis. Turime tą pripažinti, kaip pripažįstame (taip pat ir apdovanojimais) šiuolaikinius vizualiuosius menus, mažai beturinčius bendro su klasikine tapyba.
Knygoje „Sąjūdžio ištakų beieškant“ nuosekliai aprašomi roko muzikos sambūriai kaip viena iš sovietiniam režimui nepaklusnių grupių, sugebėjusių vėliau įsitraukti į Sąjūdį. Ši roko tradicija pastaraisiais metais Lietuvoje, atrodytų, yra tęsiama. Atsiranda roko grupių, kurios rūpinasi apleistom istorinėm vietom, stato paminklus, organizuoja rimčiausius renginius, na ir, žinoma, kuria dainas, palaikančias tapatybę ir gaivinančias atmintį.
